Filipinų žiniuonis
Jeigu esamą kūną galima padaryti tarsi nesamą, o nesamą – esamą, ar reikia stebėtis tuo, kad žmonės tiki ir tuo, ką demonstravo į Lietuvą atvykęs garsusis Filipinų žiniuonis. Kodėl neištraukus ką nors iš vidurių be skalpelio? Žmonės tiki, kad galima atlikti tokias operacijas ir tikės, nepaisant profesionalių fokusininkų ar diplomuotų medikų demaskuoti tokius (ar kitus) stebukladarius. Žmonių tikėjimą stebuklais skatina tai, kad pasaulyje ištikrųjų yra įstabių dalykų, kuriuos sugeba atlikti žmonės. Antai prėjusį šimtmetį Anglijoje gyveno toks Jumas, kurį, ko gero, galima laikyti labiausiai fenomenaliais gabumais apdovanotu žmogumi. Jumas be vargo pakildavo į orą. Jeigu jis sėdėdavo, kartu kildavo ir kėdė, o kartais ir šalia sėdintys žmonės. Jumas buvo linksmas, malonus žmogus, kuris džiaugėsi galįs suteikti malonių išgyvenimų savo draugams. Sykį, viešėdamas Rusijoje, rašytojo Aleksėjaus Tolstojaus dvare, jis pakilo iki menės lubų ir užrašė ant jų kelis žodžius atminimui. Jumas turėjo daug draugų tarp mokslo žmonių, itin artimai jis bendravo su fiziku Kruksu. Šis rašo kelis kartus matęs, kaip Jumas be žalos sau plikomis rankomis žarstė degančias žarijas…
Jumas garsėjo mediumo gabumais, jam ypač patikdavo materializuoti rožes ir įteikti jas materializuotomis fantomų rankomis eksperimente dalyvaujančioms moterims. Jumas galėjo judinti daiktus neliesdamas jų. Itin didelį įspūdį darydavo grafinas su vandeniu, skriejantis aplink stalą… Jumas nežinojo, negalėjo paaiškinti, kaip jis visa tai daro. Kartais fenomenalūs reiškiniai vykdavo Jumui tarsi nedalyvaujant, nematant jų. Kadangi seansai vykdavo privačiuse namuose, kur Jumas ir norėdamas nebūtų galėjęs įnešti fokusams reikalingos įrangos. Jumo fenomenas laikomas tikru, realiai buvusiu. Tačiau jeigu kalbėsime apie įspūdį, kurį patiria patiklus žiūrovas, įgudusio fokusininko triukas gali atrodyti labiai įtikinantis nei tikras fenomenalus reiškinys. Čia svarbu tikėti tuo, ką matai.
Tikėjimas savaime yra didis fenomenas. Štai męs sakome, kad mus gydo vaistai ir medikai, o ištikrųjų mus gydo (ir sargdina!) tikėjimas. Todėl, sukūrus naują vaistą, jo veiksmingumas tikrinamas lyginamas su vadinamuoju placebo – jokių gydomųjų galių neturinčia nekenksminga medžiaga. Ir jeigu vaistas veiksmingumu pranoksta placebo bent 20-čia procentų, tai laikoma neblogu rezultatu, nes placebo padeda net maždaug 40-čiai procentų (!) ligonių.
Tad, grįžtant prie filipiniečio, galima pasakyti, kad net ir tuo atveju, jeigu jis šarlatanas, jis veikia kaip placebo, gydydamas žmones jų pačių tikėjimo galia. Kovoti su šarlatanais, apsišaukėliais – beprasmiška. Ir kova gali būti sėkminga tik įveikus žmonių tikėjimą, kad jie pasveiks. Tačiau, nesant tikėjimo, net pats Kristus buvo bejėgis daryti stebuklus.
Tad kas svarbiau – tikėjimas ar realys sugebėlimai gydyti? Be abejo, geriau būti sveikam ir turtingam, nei vargšui ir ligotam, tad būtų idealu, kad gydytojais tikėtu kaip stebukladariais. Tai ir jiems padeda daryti stebuklus. Antai vienas chirurgas ankologas pasakoja apie pacientę, kuriai buvo atlikta nesėkminga piktybinio auglio operacija. Visdėlto buvo nutarta nesakyti ligonei, kas jos laukia. Gydytojas pasistengė nuraminti moterį, aiškindamas, kad įtarimai dėl vėžio nepasitvirtino. Ir to pakako, kad moteris tikrai pasveiktų. Iki operacijos jos nepaleido mintis, kad netrukus ji numirs nuo vėžio, o gydytojo žodžiai iš esmės pakeitė jos mąstyseną. Ji nustujo graužusi, ir liga pasitraukė. Žinoma, nevisuomet taip atsitinka, bet jautrios, įtarios moterys turi ir daugiau šansų surigti, ir pasveikti įtikėjusios liga ar – sveikata. Štai vienai mano draugei ėmė skaudėti galva. Kadangi jokie vaistai nepadėjo, po kelių savaičių npraeinančio skausmo ji ėmė rimtai galvoti apie artėjančią mirtį, juoba, kad ir jos tėvas mirė dėl galvos auglio. Laimei, tyrimai parodė, kad auglio ir kitų rimtų pakitimų nėra, o skausmą sukėlė stiprus stresas. Ir tą pačią dieną, kai gydytojas atliko tyrimus ir paaiškino skausmo priežastis, moteris pasijuto kurkas geriau. Tad ir šiuo atveju gydė (ir sargdino) tikėjimas.
Pagal žurnalą MOTERIS
1999
