Didysis architektas kuria amžinai
Neprotinga galvoti, kad pasaulio sukūrimas kai kuriose srityse jau užbaigtas, nebejuda, yra sustingęs. Daug kalbama apie žodį “evoliucija”, bet vis dar nesuprantame jo proceso tikrovėje. Daug aptarinėjamas visuomenės kūrimas, bet tuo pačiu metu vyrauja nuomonė, kad visuomenės formavimo procesas vyksta nejudančioje, užbaigtoje plotmėje. Pasaulinis tvanas arba ledynmetis laikomi tik žmonijos praeities simboliniais įvykiais. Apie Atlantidą nepriimtina net kalbėti. Galima pastebėti, kaip žmogaus sąmonė stengiasi išvengti visko, kas grasina jos sukurtam gerbūviui. Taip ir evoliucijos suvokimas tampa kažkuo neesminiu ir nei trupučio nejaudina suakmenėjusių širdžių.
Bet argi tolimas horizontas nesukelia minčių apie amžiną judėjimą? Tik tokiuose evoliuciniuose suvokimuose galima suvokti žemiško kelio kaip kilimo tako grožį. Privalu nedelsiant paaiškinti, kaip evoliucija nepavargdama kuria pasaulius. Reikia pajusti, kad planeta jaučiasi erdvėje, kaip ir jūreiviai, kurie žino, kad po laivo dugnu randasi vandenynas. Pirmų kelionių metu jūreiviai labai bijo bedugnės jausmo, bet tikrovė ir patyrimas pripratina juos prie tiesos. Žinoma, jūreiviai niekada pilnutinai negali pasitikėti laivu ir moksliniais paskaičiavimais, priešingu atveju jie nesudužtų. Tokiame laive randasi ir kiekvienas Žemės gyventojas – po juo praraja.
Astronomija žino nedaug dangaus kūnų, ir ji nežino, iš kur atskrenda kometos, ir nenumato milžiniškų meteoritų. Tik, kai tai tampa akivaizdu, tada perspėja žmones. Ištisų pasaulių žūtis dažniausia praeina žmonijos nepastebėta.
Astronomija – nakties sargas! Bet kiek įvykių būna dieną! Taigi, galime stebėti tik maždaug pusę reiškinių. Kiek netikėtumų paslėpta nuo miegančios širdies!
AJ Mir Ogniennyj Id. 408.
