Ar Šėtonas kadaise buvo nuostabus angelas, vardu Liuciferis?

Labiausiai paplitusi nuomonė apie Šėtono nuopuolį grindžiama Izaijo pranašystės 14,12: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!“ Toliau šioje ištraukoje sakoma, kad Liuciferis mėgino iškelti savo sostą viršum žvaigždžių ir tapti panašus į Aukščiausiąjį, bet Dievas nugramzdino jį į duobės gelmes (Iz 14,13–15).

Ši ištrauka dažnai lyginama su Ezechielio 28 skyriaus 11–19 eilutėmis, kurios tariamai kalba apie Liuciferį kaip Tyro karalių, gyvenantį Edeno sode. Jis buvo nuostabus kerubas, bet Dievas jam tarė: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai pasotintų tavimi savo akis“ (Ez 28,17). Kai kurie, remdamiesi pavadinimais instrumentų, išvardytų angliško Karaliaus Jokūbo vertimo Ezechielio 28 skyriaus 13 eilutėje, netgi tvirtina, kad Liuciferis buvo dangaus choro vadovas. Todėl paplito teorija, kad Šėtonas, būdamas Liuciferis, nupuolė kažkada prieš pasaulio sukūrimą. Bet Biblija niekur tiesiogiai nepatvirtina, kad Šėtonas yra Liuciferis. Izaijo 14 ir Ezechielio 28 skyrių skaitymas jų kontekste iškelia rimtų abejonių dėl populiarios teorijos, teigiančios, kad „Šėtonas yra Liuciferis“, patikimumo.

Tyro karalius yra žmogus, besielgiantis lyg dievas (Ez 28). Nėra rimtos priežasties Ezechielio Tyro karalių sulyginti su Šėtonu ar Liuciferiu. Iš tikrųjų tai tampa visiška nesąmone, kai perskaitome, jog mūsų Viešpats (per Ezechielį) pasmerkia Tyro karalių: „Esi tik žmogus, o ne Dievas“ (Ez 28,2). Šėtonas nėra nei žmogus, nei dievas, o puolusių angelų vadovas (Mt 25,41; Apr 12,7–9). Be to, jeigu ši ištrauka vaizduoja pirmutinį Šėtono nuopuolį, tuomet kada jis buvo nublokštas žemėn ir paverstas pelenais karalių akivaizdoje (28,17–18)?

Akivaizdu, kad 28-as Ezechielio knygos skyrius vaizduoja tai, ką ir sako vaizduojąs, – Tyro karalių. Ezechielis (25–32 skyriai) pasmerkia įvairias senovės tautas bei jų karalius, tarp jų Amoną, Moabą, Edomą, Filistiją ir Egiptą. Tyras tėra tik viena iš tautų, kurioms Ezechielis pranašauja nuosprendį. Atrodo, kad Ezechielis, kalbėdamas apie karalių, atstovaujantį savo miestui Tyrui (sk. 26– 28), vartoja hiperbolišką bei sarkastišką kalbą (28,4–5. 13. 15. 18; plg. su hiperbole Ez 31 skyriuje, ypač 8–9 eilutes). Karalius, kaip miesto metonimija, pavaizduotas didžiai gražus bei šlovingas dėl miesto turtų, prekybos ir brangakmenių gausybės. Todėl Ezechielis sarkastiškai užsimena, jog karalius gyvena palankiausiose aplinkybėse ir apsuptas grožio: kaip kerubas, esantis Dievo artybėje, ir kaip Adomas nuostabiame Edeno sode (28,13–15). Tai jo nuopuolį padaro dar ryškesnį – jo miestas tampa pelenų krūva (eil. 18). Dievas apkaltina karalių ne tik dėl išdidumo, bet ir dėl nesąžiningos prekybos (eil. 18). Toks aprašymas vargiai tiktų Liuciferiui ar Šėtonui.

Kai kurie pripažįsta, jog ši ištrauka kalba apie karalių žmogų, bet vis dėlto mano, kad dėl Edeno sodo ir šlovingo angelo, kuris tapo blogas, vaizdinių gilesne prasme ji aprašo Šėtono atsiradimą. Tačiau karaliaus nekaltumas iki nuodėmės (Ez 28,15) gali būti aliuzija ne į pirminį kerubo tyrumą, o, kaip pastebi daugelis mokslininkų, į Adomo (Ez 28,15; 28,13; plg. Pr 2). Bet net jeigu paliekame tokią galimybę, kad šioje ištraukoje numanomas Šėtono nuopuolis, kaip mes objektyviai nustatysime, kurios eilutės ir kurie žodžiai aprašo Šėtono nuopuolį? Bet kokiu atveju tekstas niekur aiškiai nepasako, kad Šėtonas kadais buvo angelas, vardu Liuciferis.

Liuciferis yra Babilono karalius (Iz 14). Žodis „Liuciferis“ randamas angliškame Karaliaus Jokūbo vertime. Hebrajiška šio žodžio forma yra helēl, kilusi iš veiksmažodžio „spindėti“ ir reiškianti „spindintįjį“ arba „aušrinę žvaigždę“. Žodis „Liuciferis“ yra lotyniškas šio žodžio vertimas. Jis buvo įvestas į Izaijo 14,12 tekstą per Bažnyčios Tėvų tekstus, tokius kaip Origeno „Hexapla“ ir Jeronimo Vulgata. Vulgata (kuri buvo plačiai vartojama Vakarų Bažnyčioje maždaug nuo VII mūsų eros amžiaus) taip pat vartoja žodį „Liuciferis“ ryto šviesai (Job 11,17 ir Ps 109,3) bei Zodiako ženklams (Job 38,32) apibūdinti. Aš nepažįstu nė vieno, kuris šiose ištraukose iš Liuciferio kildina Šėtoną!

Izaijo 14 skyriaus kontekstas aiškiai parodo, jog ši ištrauka yra „patyčių giesmė Babilono karaliui“ (Iz 14,3). Karalius metaforiškai vaizduojamas kaip Babilono karalius, vardu helēl, mėginantis pasiekti dangus. Bet užuot tapęs panašus į Aukščiausiąjį, jis nutrenkiamas į duobę kaip žmogus (plg. su Nebukadnecaro išdidumu ir tuo, kaip vėliau jį pažemino Dievas Dan 4; t. p. Abd 4). Galbūt Izaijas naudojo paplitusį Babilono mitą, bet šiam mitui jis suteikia stulbinantį posūkį. Jis pakeičia puolusio dievo helēl motyvą Babilono karaliumi. Tokia technika panaši į tai, sakytum pradedame dainuoti dainelę apie nelaimėlį vilką pilką, o vėliau vilką pilką pakeičiame tautos vadovo vardu.

Čia veikėjas Babilono karalius, ne Šėtonas, nes jis „išguldė tautas“ (Iz 14,12). Sunku suprasti, kaip Šėtonas savo pirmutinio nuopuolio metu galėjo išguldyti ištisas tautas, kai nė viena iš jų dar nė neegzistavo. Tas, kuris skelbiasi esąs panašus į Aukščiausiąjį Izaijo 14 skyriaus 14 eilutėje, yra tas pats, kuris nuvedamas į kapą ir du kartus pavadinamas žmogumi (14,15–17). Šėtonas galėjo prisiimti žalčio pavidalą, bet jis niekuomet nebuvo žmogumi. Mes taip pat turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad helēl buvo nugramzdintas į „duobę“ (taip yra angliškame Karaliaus Jokūbo vertime. A. Rubšio vertime šis žodis verčiamas kaip „kapas“. – Vert. past.) (Iz 14,15; plg. su 14,12. 19–20). Senajame Testamente žodis „duobė“ dažnai reiškia laidojimo arba kalėjimo vietą (Ps 28,1; 30,3; Iz 24,22; 38,18; Jer 37,16; Ez 31,14; Zch 9,11; plg. Apr 9,1). Izaijo 14 skyriaus kontekstas demonstruoja tokią pat vartoseną. Jeigu ši ištrauka vaizduoja pirmutinį Šėtono nuopuolį, kaip tada išeina, kad jis buvo nugramzdintas į duobę, jeigu vėliau jį randame kaltinant Jobą Dievo akivaizdoje danguje (Job 1–2; plg. Zch 3,1–4; Ef 2,2; 6,12)?

Kaip ir apie Ezechielio 28 skyrių, kai kurie gali pamanyti, jog Izaijas 14 skyriaus 12 eilutėje vaizduodamas Babilono karalių irgi daro aliuziją į Šėtono kaip Liuciferio pirmutinį nuopuolį. Bet jeigu šią ištrauką perskaitytume neturėdami išankstinio nusistatymo, jog Šėtonas yra Liuciferis, tikriausiai neprieitume prie išvados, jog 14 Izaijo knygos skyrius užsimena apie Šėtono pirmutinį nuopuolį. Tad kaip mes sukūrėme dogmą, jog Šėtonas kartą buvo geras angelas, vardu Liuciferis?

Naujajame Testamente ar Bažnyčios Tėvų raštuose tokio tvirtinimo nerandame. Žydų tradicijos net akivaizdžiai nesusieja Šėtono ir 14 Izaijo pranašystės skyriaus iki maždaug 100-ųjų mūsų eros metų. O kaip mes jau įsitikinome, žydų tradicija laisvai spekuliavo angelais ir demonais.

Atrodo, kad Origenas, trečiojo amžiaus Bažnyčios Tėvas, yra atsakingas už Liuciferio-Šėtono teorijos išplitimą krikščionių Bažnyčioje (Origenas Apie pradus 1. 4–5, plg. su „Įžangos žodžiu“ 6; Hexapla; Iz 14,12). Daugelis priešinosi Origeno teorijai. Pavyzdžiui, net IV a. krikščionių vyskupas vis dar galėjo būti vadinamas šv. Liuciferiu, o jo pasekėjai – liuciferionais! Vėliau prie Bažnyčios Tėvų, išplatinusių mintį, jog Šėtonas kartą buvo geras angelas, vardu Liuciferis, prisidėjo Augustinas, Petras Lombardas ir Tomas Akvinietis (pvz., Augustinus De Genesi ad literem, 3. 10; Petrus Lombardus Sentences, 2. 6). Anot Senojo Testamento tyrinėtojo Johno Oswalto, neatrodo, kad ankstyvieji Reformacijos komentatoriai Izaijo 14,12 būtų susieję Šėtoną su Liuciferiu. Savo šedevre „Prarastas rojus“ („Paradise Lost“, 1667 m.) Johnas Miltonas Šėtoną susieja su Liuciferio nuopuoliu (1. 80; 5. 743). Mūsų laikais Šėtono-Liuciferio teorija tapo „evangeline tiesa“, neturinčia nė trupinėlio įtikinančių įrodymų, pagrįstų Biblija. Tai rašau ne tam, kad paneigčiau, jog Šėtonas gali būti puolęs angelas, bet pabrėždamas, kad mes privalome ištirti, kokį pagrindą turime Šėtoną vadinti Liuciferiu.

Kaip Šėtonas nupuolė?

Kadangi nėra pakankamai svarių įrodymų, jog Liuciferis – tai Šėtonas, tuomet ką mes žinome apie pirmutinį Šėtono nuopuolį? Šėtono nuopuoliui apibūdinti naudojamos kelios Šventojo Rašto vietos, bet jas patyrinėję iš arčiau pamatome, kad nė viena iš jų aiškiai nekalba apie pirmutinį nuopuolį. Trečias Pradžios knygos skyrius aprašo žaltį, apgaunantį Adomą ir Ievą (plg. Apr 12,9; 20,2). Žaltys buvo nubaustas Dievo, kuris prakeikė jį šliaužioti dulkėse ant pilvo ir būti nesantaikoje su žmonėmis (Pr 3,14–15). Jeigu ši ištrauka kalba apie pirmutinį Šėtono nuopuolį, tokiu atveju mums nepasakoma, kodėl pirmiausia jis nusprendė apgauti Ievą; tekstas suponuoja Šėtono apgaulingą būdą. Vis dėlto remdamiesi Biblija tik tiek ir tegalime priartėti prie pirmutinio Šėtono moralinio nuopuolio.

Kristaus atėjimas į žemę pažymėjo Šėtono pralaimėjimo pradžią. Jėzus pasakė: „Mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“ (Lk 10,18) ir: „Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jn 12,31; plg. 16,10). Bet šios ištraukos nekalba apie Šėtono pirmutinį nuopuolį. Slibinas ir jo numylėtiniai išvejami po kovos su Mykolu bei jo angelais Kristaus žemiškos tarnystės kulminacijos metu (Apr 12,9–11).

Senovės Artimųjų Rytų literatūroje slibinas žymi sukūrimo chaoso pabaisą. Kai kurie iš mūsų mano, kad taikant Urzeit wird Endzeit („Pirmykštis laikas tampa pabaigos laiku“) principą, randamą apokaliptinėje literatūroje (pvz., Apr 21–22 aliuzijos į Pradžios knygą), galima daryti išvadą, jog Apreiškimo Jonui 12 skyrius galbūt užsimena apie pirmutinį Šėtono nuopuolį. Bet dvyliktas skyrius kalba apie pozicinį nuopuolį, kuris jau suponuoja sugedusį Šėtono būdą. Jis nepaaiškina, kodėl šis pirmiausia nupuolė morališkai.

Būdamas „brolių kaltintojas“, Šėtonas galėjo patekti į Dievo surengtą pasitarimą danguje ir paprašyti leidimo išmėginti atskirus žmones (Job 1–2; Zch 3,1–4; Lk 22,31–32). Apreiškimo 12,10 duoda suprasti, kad Šėtonas buvo „atleistas“ iš šių pareigų, kai Kristus mirė ir vėl prisikėlė. Atrodo, kad Šėtono įmetimas į bedugnę tūkstančiui metų ir vėlesnis jo ištrėmimas į ugnies ežerą yra du skirtingi nuosprendžiai (Apr 20). Todėl Šventajame Rašte užrašyti keli „nuopuoliai“, kuriuos geriau suprasti kaip atskirus nuosprendžius Šėtono galiai (žr. lentelę kitame puslapyje).

Kadangi Šėtono nuopuolį galima padalyti į stadijas, kai kas gali pamanyti, kad jo nuodėmė buvo progresuojanti. Jo dangiškojo kaltintojo vaidmuo Senajame Testamente gali mus privesti prie išvados, kad jis neveikė prieš Dievo valią. Tokiu atveju Šėtonas būtų padaręs lemtingą posūkį Kristaus gundymo dykumoje metu (Mt 4). Bet Jėzus pareiškia, kad velnias buvo melagis ir galvažudys „nuo pat pradžios“ (Jn 8,44; plg. 1 Jn 3,8). Angliškas „New International Version“ vertimas graikišką frazę ouk estaken, esančią Jn 8,44, verčia kaip „nesilaikiusį“ tiesos. Graikų kalbos eigos veikslo būtasis laikas čia gali duoti suprasti, kad Šėtono būsena buvo nuolatinis melas ir žmogžudystė. Žodis pradžia siejamas su Šėtono kaip žudiko vaidmeniu. Kadangi Šėtonas negali nužudyti angelų (jie, būdami dvasios, niekada nemiršta), jis yra žmonių žudikas. Velnias yra žmogžudys, nes jis išprovokavo Adomo nuopuolį, paskleidusį mirtį ant visos žmonijos (Hebr 2,13–14). Būdamas neteisingos neapykantos kurstytojas, jis privertė Kainą nužudyti Abelį (1 Jn 3,8. 11–15). Taigi Jn 8,44 patvirtina, kad velnias nusidėjo nuo pat Izraelio istorijos pradžios, bet nemini, kas įvyko prieš tai.

Kai kas tvirtina, jog 1 Tim 3,6 kalba apie pirmutinį Šėtono nuopuolį. Šioje eilutėje rašoma, kad vyskupas turi būti ne naujatikis, „kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į velnio teismą“. Ar tai reiškia, kad Šėtonas pirmiausia puolė dėl išdidumo ir puikybės? „Velnio teismas“ šioje eilutėje neturėtų būti suprantamas kaip Dievo nuosprendis Šėtonui, bet kaip velnio nuosprendis bet kuriam vyskupui, kuris tampa išdidus. Velnias, kuris 1 Tim 3,7 atneša „panieką“ ir „žabangas“, yra tas pats, kuris atneša „teismą“ (angliškame Karaliaus Jokūbo vertime „pasmerkimą“. – Vert. past.) 1 Tim 3,6 (plg. su 2 Tim 2,26; 1 Tim 5,14). Graikų kalbos žodis krima, reiškiantis pasmerkimą, neturi žymimojo artikelio. Tai reikštų, kad velniui leidžiama paskirti čia tiksliai neapibrėžtą nuosprendį nuodėmingiems Bažnyčios vadovams. Jeigu ši eilutė kalbėtų apie Šėtono nuopuolį, tuomet turėtume tikėtis, kad prieš žodį krima bus graikų kalbos artikelis to (to krima): tas nuosprendis, kurį Dievas paskyrė velniui.

Kadangi Šventasis Raštas mažai ką tepasako šiuo klausimu, logiškų spėjimų dėl pirmutinio Šėtono nuopuolio galime rasti Bažnyčios Tėvų raštuose. Origenas tikėjo, kad velnias nupuolė dėl savo išdidumo, ir Dievas sukūrė fizinę visatą, kad atlygintų už velnio bei jo angelų nuodėmę. Nors ir nepatvirtindami viso, ko mokė Origenas, Bažnyčios Tėvai Atanazas, Bazilijus ir Augustinas taip pat tikėjo, kad Šėtono nuopuolio priežastis buvo puikybė. Dominikonų vienuoliai, tokie kaip Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis, tikėjo, kad velnias nusidėjo pirmąją kūrimo akimirką savo puikybe. Bet atrodo neįtikėtina, kad jis būtų nupuolęs anksčiau nei šeštąją kūrimo dieną, nes visa Dievo kūrinija buvo labai gera iki šeštosios dienos (Pr 1,31). Tai mums palieka keletą galimybių spėjant Šėtono nuopuolio pradžią.

1. Dievas sukūrė Šėtoną Šėtonu. Galėtume pabrėžti Dievo galybę ir tvirtinti, kad Jis sukūrė Šėtoną Šėtonu savo paties geriems tikslams. Toks požiūris, žinoma, sukelia dar daugiau neaiškumų dėl Dievo gerumo ir blogio problemos. Tai nepaaiškina, kodėl Šėtonas yra morališkai sugedęs ir Dievo nuteistas (Lk 10,18; Apr 12). Ar Dievas bei Šėtonas tiesiog mums surengė įspūdingą reginį „Geri vaikinai prieš blogus vaikinus“? Tokia samprotavimų seka veda prie akivaizdaus prieštaravimo visam tam, ką mes žinome apie Dievo gerumą ir ištikimybę.

2. Šėtonas nupuolė per savo puikybę. Labiausiai paplitusi teorija, kad Šėtonas nupuolė dėl savo išdidumo. Bet kadangi ši teorija dažniausiai grindžiama tuo, kad Izaijo 14 ir Ezechielio 28 skyriuose Šėtonas laikomas Liuciferiu, jai trūksta konteksto paramos. Vis dėlto Antikristas – kuris yra viso blogio įsikūnijimas ir todėl panašus į Šėtoną – yra išdidus, giriasi didžiais dalykais ir išdidžiai kalba prieš Dievą. Jis irgi siekia būti garbinamas (2 Tes 2,3–4; Apr 13; plg. su Dan 7,8. 20; 8,10–11).

3. Šėtonas nupuolė dėl pavydo. Anot kai kurių žydų tradicijų, Šėtonas iš pavydo atsisakė vykdyti Dievo paliepimą pagarbinti Adomą. Bet kodėl Dievas būtų liepęs savo angelams garbinti Adomą, kai garbė turi būti skirta tik vienam Dievui? Senas žydų dokumentas „Adomo ir Ievos gyvenimas“ mėgina sušvelninti problemą pareikšdamas, kad Šėtonas atsisakė pagarbinti Dievo atvaizdą, esantį Adome.

Jeigu teoriją apie Adomo atvaizdą atidėtume į šalį, o Šėtono pirmutinis nuopuolis vis tiek būtų kokiu nors būdu susijęs su pavydu, jo pavydo objektas tikrai galėjo būti Adomas. Šėtonas galėjo pavydėti žemiškam kūriniui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą, ypač tada, kai šis kūrinys gavo ypatingą dėmesį ir privilegijų, kurios buvo atsakytos Šėtonui (Pr 1,26–30; 2,9–16. 22–25). Tokia samprotavimų seka sutinka su tuo, kad Dievas visa sukūrė „labai gerai“ iki šeštosios kūrimo dienos (Pr 1,31). Tai iškelia prielaidą, kad pirmasis nuosprendis Šėtonui buvo prakeiksmas, kurį Dievas jam, esančiam žalčio pavidale, ištarė Pradžios knygoje 3,14–15. Jo pirmoji faktinė nuodėmė tokiu atveju būtų tai, kad jis savo širdyje kaupė pavydą ir sugalvojo apgauti pirmąją žmonių porą.

Žinoma, Šėtono pirmoji nuodėmė galėjo būti pavydo ir puikybės mišinys (arba ir bet ko kito mišinys). Jeigu Šėtono nuopuolis įvyko Edeno sode, jo išdidumas galėjo būti susijęs su pavydu, nes atrodo, kad sodo žaltys buvo išdidus.

4. Kaip Šėtonas nupuolė, lieka paslaptis. Galbūt mes turėtume nuryti savo išdidumą ir pripažinti, kad Šėtono nuopuolis lieka paslaptis (Įst 29,29). Nemėginkime Biblijos eilučių priversti atsakyti į tokius klausimus, į kuriuos jos greičiausiai niekuomet nebuvo skirtos atsakyti.

Vertė Lina Andronovienė

Versta iš: Oropeza B. J. 99 Answers to Questions About Angels, Demons & Spiritual Warfare. – Downers Grove, 1997