07.00 – 12.24 vietos laiku IV dalis

09.50 Vietos laiku. Planeta “Rananana”. Šachtos. Pakilimo-nusileidimo aikštelė.

Jonas sėdėjo ant krovininio katerio kabinos krašto, nuleidęs kojas ant pakilimo-nusileidimo aikštelės metalo. Nuo jo vilnijo dienos karštis. Iš garsiakalbių sklindo kovinio kreiserio vyrų komandos: “Veiksime pagal “Panteros” planą!”, “Ne. Jokio gailesčio…”, “Lazer-peilį atidengti?”, “Taip…Klaaausau!..”…

Šalia stoviniavo Liusis.

-Dabar piratams bus riesta. Dabar jiems įkrės…Parodys iš kur kojos dygsta… – patenkintas malė liežuviu Jonas.

-Nesuprantu, kodėl jie neužkoduoja savo pokalbio, juk…

-Specialiai, kad piratai į kelnes prileistų, apsivarytų ir dar ilgai, ilgai smirdėtų… – šyptelėjo Jonas.

-Gal pakasom jam šikną,a?! – patrynė rankomis Jonas, žvilgsniu rodydamas į keistąją skraidyklę, besisukinėjančią virš statybvietės.

-Kodėl ne…- Liusis išsinėrė iš aparato, kabančio jam ant nugaros ir kartu su Jonu nulingavo prie aikštelėje stovinčio turbo-reaktyvinio sraigtasparnio – tiesa, gerokai aplamdyto. Kabinoje snūduriavo desantininkas Robertas, plačiapetis išsipūtusiais it balionai raumenimis, apyamžis vyras.

-Robke! Ei, pabusk!… – papurtė už peties jį Jonas.

-Ko? – praplėšė akis šis.

-Duok paskraidyti.

-Pastebėjai aborigenus? Kur nors netoliese trainiojasi?

-Ne, danguje kažkoks neaiškus…

-Ar man gaila, lysk…Tik būk atsargus. Žinai koks klederas.

-Žinau, – nusivaipė Jonas. – Kai anasyk girtas pasivaikei čiabuves, mažai kas iš jo ir liko. Negi norėjai jas išdulkinti?

-Durnas…

Liusis ir Jonas įvirto sraigtasparnio kabinon. Suriaumojo varikliai, suūžė sraigtas. Mašiną it drugio krečiamą ėmė purtyti stipri vibracija, bet ji pakilo. Jonas įsitvėrė vairolazdės, o Liusis stambiakalibrio automatinio pabūklo.

-Gaila, Robkė borto kompiuterį suplakė…- murmtelėjo Jonas.

-Jis vistiek neveikė…

Netrukus jų sraigtasparnis jau sklendė keistąjai skraidyklei iš paskos.

-Keista…Kodėl jis nesprunka? – nusistebėjo Jonas.

-Nučiupau už uodegos. Tuoj mes jam… Suleisim dozę… – taikydamasis, pamišėliškai sušnypštė Liusis.

Šūvių serija. Sprogimas. Dūmai. Skraidyklė nėrė žemyn.

-O gal nevertėjo… – lydėdamas akimis krentančią mašiną, suabejojo Jonas.

-Gal vertėjo…

-Dabar jau vistiek… Jis, o ne mes…

-Sukam atgal…

-Sukam…

10.20 vietos laiku. “Nova”. Antrasis korpusas. Oranžerija.

Iš lifto išlipo inžinierius Fredis. Pro šalį, stumdamas vežimėlį, koridoriumi praskuodė Greimas. Iki ausų prasiskolinęs verslininkas iš Centauro Proksima sistemos. “Galaktikos metalui” ir būtent pionieriumi nusisamdė vien dėl didelių pinigų.

Ant vežimėlio vilko kažkokią aparatūra. Iš paskos bėgo Čiong-Chinis, didelis nuotykių mėgėjas ir dar didesnis girtuoklis, kuris negailėjo savo uždarbio pramogoms ir nuolat vaikščiojo su tuščia elektroninio atsiskaitymo kortele. Čia jis dirbo vien todėl, kad kitur seniai būtų prasiskolinęs ir uždarytas į kokią nors profilaktinę pataisos koloniją gydymui.

Jiems pro šalį, bet kiton pusėn, šūkaliodami: “Iš kelio!..”, “Greičiau…”, prabėgo dar du vyrai ir moteris. Girdėjosi jaunučiukės merginos, turbūt, Lindos balselis: “Berniukai, dažnis pasikeitė!..”. Linda buvo kilusi iš Vegos sistemos, Krono miesto vargšų kvartalo. Kliedėte kliedėjo už gautus čia pinigus kokioje nors derlingoje, švelnaus klimato planetoje nusipirkti fermą.

-Kas nutiko? – griebė už riešo pirmąjį pasitaikiusyjį. Pirmas pasitaikiusysis buvo Klodas Veismanas, kone genijus, kai imdavosi reliatyvumo teorijos. Jis apie save visiškai nieko neplepėjo. Daugelis dėl visa ko jo prisibijojo, nes įtarė, jog Klodas yra garsiojo tarpžvaigždinio nusikaltėlių klano šeimos narys, laikinai pasitraukęs į “priverstines” atostogas.

-Programuotojas gimdo! Dar nežinote?! – atrėžė Veismanas.

-Aaa…Kur Donas?

-Savo laboratorijoje.

Fredis šiaip netaip, per kolegų spūstį prasibrovė laboratorijon. Dabar jau kambarys buvo užverstas visokiausia aparatūra. Kreivėmis, skaičių eilutėmis ir ženklais žybsėjo, mirgėjo monitoriai. Visomis kryptimis vinguriavo įvairiausio storio kabeliai, visi sueinantys į biorobotą–programuotoją. Pastarąjį apgaubė baltų, melsvų, rausvų elektrostatinių išlydžių rūkas.

-Didinkit!.. Na!.. – šūktelėjo Donas.

-Visoje sistemoje jaučiamos perkrovos!

-Didinkit!.. Gali būti dar blogiau…

-Kas čia dedasi? – pasidomėjo inžinierius.

-Jis ryja energiją kaip pasiutęs… Prieš keletą minučių pasakė – jei nepadidinsim energijos srauto, jis neatlaikys. Jo įsčiose susiformavo kažkas gyva ir nė kiek neprimena roboto… Ten kažkokia plazma, ne plazma… gyva plazma… Nesvarbu kas – kažkas, kuriam reikia milžiniškos energijos kiekio…

-Bet juk tu… Velniai griebtų, sistemoje perkrovos – stotis gali išsilakstyti į šalis?! – nusikeikė Fredis.

-Nežinau…

-Nežinai! Ir apskritai, kas žino … – sakinį užbaigė murmtelėdamas sau po nosimi: – Kas žino, ko šitame užkampy lindim?!..

10.25 vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas. Komendanto kajutė.

-Žinai, ko atvykau, – paklausė inspektorius Parkeris ir , nelaukdamas kol komendantas atsakys: – Atleisti tave ir visą administraciją iš darbo…

-Johanai, tu išprotėjai… Vietoj manęs gal ir rasi geresnį, o vietoj kitų.

-Norinčių užsidirbti atsiras…

-Ar tu žinai, kas vyksta į tokias stotis?! – užsiplieskė komendantas: – Aš žinau, nes su jais dirbu – tinginiai, vagys, machinatoriai ir nuotykių ieškotojai.

-Nurimk… – draugiškai šypsodamasis Johanas paplekšnojo Noksui per nugarą.

-Nurimk… Jūs ten, sėdintys civilizacijos centruose…ką jūs žinote apie periferiją… Tyrėjų komanda surado planetą. Užregistravo, išžvalgė, pakasinėjo, pasirausė, surašė, nufilmavo kai kurias gyvybės formas, nustatė jų išsivystymo lygį ir išskrido. Nesakau, gal jų moralė aukšta, kaip ir jų intelektualinis koeficientas. Gal jie vieni iš geriausių, iš to žmonijos trečdalio, apie kurią verta šnekėti su pagarba. Bet jie išskrido. Jie niekad nekolonizuos naujos planetos, niekad… Ne toks jų darbas. Jų nepriverstum. Jie ne juodadarbiai. Ne jų reikalas. Kieno reikalas. Kuri žmonijos dalis tiems tyrėjams skrenda iš paskos, kas įkūrinėja kolonijas: stato pirmąsias gyvenvietes, šachtas, kosmodromus, stotis? Kas?! Tik ne patys, patys… Taip buvo nuo amžių, nuo pirmųjų geografinių atradimų senojoje Žemėje. Patys, patys – moraliai tvirčiausi, protingiausi, geriausi – ko jiems čia skristi. Jie turi darbo apsčiai ten, civilizacijos centruose. Ten saugiau, ten lengviau, ten po ranka visi patogumai – išvystyta tarplanetinių ryšių ir susisiekimo sistema, malonumai, saugumas, naujausios žinios. Jie čia atskris, kai kolonija bus jau įkurta, kai čia užgims ir numirs kelios pirmųjų pionierių kartos, kai čia jau nė nebekvepės periferija… Kas stato kolonijas, kas būna tais pionieriais – tie, kurių civilizacijai negaila prarasti. Atmatos. Bet tos atmatos, turi vieną itin gerą ir patogią žmonijai savybę – jie drąsūs ir ištvermingi…

-Noksai, žinau. Bet taip jau yra. Ką pakeisi. Mes turim visų pionierių asmenines bylas. Žinom, apie juos viską… Teisingai, vietoj vienų tinginių, valkatų ir vagių, stos kiti. Bet bent jau pradžioj gal bijos ir dirbs. Bijos prarasti gerą uždarbį. Tarp kitko, be reikalo saviškius vadini atmatomis. Jų tarpe pasitaiko genijų, nekalbant apie talentus…

-Ir manai..

Staiga užgeso šviesos. Užsiplieskė avarinio ryšio videofonas. Ekranu slinko daugybė horizontalių trukdžių ir Fredžio veidas buvo vos vos įžiūrimas:

-Petrai, antrame korpuse avarija…

-Kas nutiko?

-Robotas-programuotojas pagimdė…”kažką”!

-Ką padarė… – išvertė akis komendantas.

-Paaiškinsiu vėliau… Mums reikalingas visas energijos srautas…Atjungiame sistemą… Maitinimą paliksime tik vidaus ryšiui palaikyti…

10.26 vietos laiku. Planeta. Turbo-reaktyvinis sraigtasparnis.

Sraigtasparnis, mentėmis pjaustydamas karštas oro sroves, skrido beveik pažeme.

-Jon! – Liusis išsigandęs parodė į prietaisų skydelį. Keletas indikatorių grėsmingai paraudo – 34,35,36…12,13,14….0,789; 0,790; 0,791… kraujo spalvos stulpeliai nenumaldomai kilo.

Jonas spragtelėjo keletą jungiklių, įsižiebė keturi monitoriai. Bendras sraigtasparnio vaizdas iš kairiojo ir dešiniojo šonų, galo ir apačios. Ties variklių bloku plona dūmų srovelė. Visos išorinio vaizdo kameros artėja link pažeistos vietos. Įtrūkęs jo korpusas – styro metalinė strėlė.

-Čiabuviai… – nelinksmai konstatavo Jonas.

-Katapulta… – tepratarė Liusis ir jie vienas kitą suprato: čia priežastis, apačioje paaiškinimas.

-Kažkoks pederastas neprisuko apsauginės plokštės. Senas kledaras! Teks leistis…- iškošė pro dantis Jonas.

Sraigtasparnis keletą kartų pilvu grybštelėjęs uolų, išrėžęs akmenuotoje dykynėje gilų griovį –, tarkim, sėkmingai nusileido. Vyrai iššoko iš kabinos ir strimgalviais puolė slėptis už akmenų. Orą sudrebino sprogimas.

-Dabar aborigenai prisirankios daug metalo. Gamins peilius, kirvukus, kardus… Bus kietesni…Bandys užgrobti “ne tokių kietų” gyvenvietę ir moteris…Jiems gali pavykti, nes dabar jie turės daug metalo. Turės vergų. Ką nors augins, sės, pjaus… Turės produktų perteklių. Parduos. Atsiras prekyba. Vystysis ekonomika. Vėl bus karai. Vėl vystysis. O vieną gražią dieną mums pareikš – čiuožkit iš čia su savo šachtomis, čiuožkit iš mūsų planetos – mes vietinės Protingos būtybės, mes CIVILIZACIJA, – Jonas apsivertė ant nugaros ir pažvelgė į vaiskų dangų: – Ar ne taip, Liusi… Šiandien mes pastūmėjom juos progreso keliu. Mes jiems dovanojam sraigtasparnį…Vadinasi mes geri. Mes prometėjai…

Už keliasdešimties metrų rūko sudužusios skraidančios mašinos nuolaužos.

-Kelkis, prometėjau… Kėblinsim į bazę ir stengsimės likti gyvi… – valydamasis nuo kombenizono dulkes pratarė Liusis.

10.34 vietos laiku. Planetos orbita. Žvaigždėlaivis be atpažinimo ženklų.

Kabinoje stovėjo trys žaliaodžiai, žmogaus ūgio dvikojai paukščiagalviai, su stambiais pusmetriniais snapais ir grindis siekiančiais sparnais prie šonų. Vienas jų gunksojo prie prietaisų skydo, nusėto didesnėmis ir mažesnėmis ertmėmis ir pakaitomis kaišiojo snapą tai į vieną, tai į kitą skylę. Patogu laivą valdyti snapu!

Ekranuose – nerodanti jokių gyvybės ženklų, aplink savo ašį sukosi žmonių stotis “Nova”.

-Aiškiai matosi, jog šis kūnas dirbtinis, – parodė į “Novą” Trigragfitas, Pulko Lizdų Kovinis Inžinierius.

-Orbitinis lizdas, – nusprendė Gridgrohtidas, žvaigždėlaivio “Lizdanas II” vedlys, Pulko Kovinis Snapas.

-Bet tikriausiai, apleistas, nes neatsišaukia į jokius mūsų siunčiamus signalus, – konstatavo Klirecgriutas, Pulko Būrio Kovinis Sparnas.

-Bandysim patekti į vidų? – pasisuko į vedlį Trigragfitas.

-Būtina ištirti… Visgi, pirmąkart aptikome svetimos civilizacijos orbitnį lizdą.

10.42 vietos laiku. Planeta “Rananana”. Dykynė.

Jonas ir Liusis pėstute kėblino per dykynę. Šen bei tem, tarp akmenų žydėjo mėlynžiedės, trimetrinių stiebų gėlės. Nuo jų į visas puses rangėsi plaukuoti, rausvi, su dirvožemiu susiliejantys čiuoptuvai.

Basas kojas badė aštriabriauniai geltoni akmenukai. Todėl Jonas ėjo susiraukęs it sena naginė. Staiga gėlės čiuoptuvas tarsi kokia gyvatė, šoko iš po akmens ir griebė Liusį už bato. Ėmė tempti. Jonas nesvarstydamas blasteriu švystelėjo į gėlės stiebą, po to į žiedą – ten turėjo būti pagrindiniai augalo receptoriai. Liusis nelaukdamas blogesnio, padovanojo batą čiuoptuvui ir nusirito per gerus porą metrų į šoną.

-Prakeikti augalai! P… tave! – nusikeikė Jonas, be jokio gailesčio degindamas augalą. Blasterį nuleido tik tuomet, kai priešais juos liko tik anglys.

-Pasiimk batą, Liusi…

-Eik tu… – mostelėjo ranka šis, bet sakinio nebaigė. Baigėsi dykynė – uolėtu skardžiu. Ant jo krašto Liusis ir klesterėjo, bet tuoj it įgeltas, rodydamas pirštu į klonį, pašoko. Išdegintoje dykynėje, pasvirusi ant šono kėpsojo skraidyklė. Šalia jos stovėjo paukštžmogis.

-Žiūrėk, aunasi batus…- sušnibždėjo Jonas.

-Kur binoklis?

Paukštžmogis užlipo ant savo sužeistojo draugo. Nagais sugriebė už drabužių, ištiesė sparnus, suplasnojo ir pakilo.

-Ochooo… – iš nuostabos nutęsė Liusis.

-O tu sakei, kad rojaus nėra… – ironiškai šyptelėjo Jonas.

-Še tai tau ir piratai!

-Žmogau, mes padarėme kažką baisaus…

-Mes gynėmės…

-Liko jo batai. Paimsime…

10.50 vietos laiku. Planetos orbita. Žvaigždėlaivis be atpažinimo ženklų.

“Lizdanas II” gerai ginkluotas kovinis žvaigždėlaivis prie svetimojo, dirbtinio kūno priartėjo per minimalų atstumą.

Vedlys Gridgrohtidas sėdėjo centriniame lizde ir susimąstęs žvelgė į svetimos civilizacijos tvarinį. Prieš penketą planetos periodų čia jo nebuvo. Nuo to laiko niekas planetos orbitinės erdvės nebetyrė, nebežvalgė ir ja nesidomėjo. Lizdanai šventai tikėjo, jog jie – vieninteliai šioje galaktikos dalyje, sugebėję pakilti į kosmosą ir pasiekti svetimus šviesulius. O dabar… Gal tyrinėtojai net nežvalgė planetos orbitos. Iškart nusileido. Nustatė vietinių aborigenų išsivystymo lygį. Atrado metalo rūdos ir išskrido. Gal… Po to planetą nupirko Tarpplanetinis Naudingųjų iškasenų gavybos koncernas “Metalas Lizdams”, apsaugai nuo čiabuvių nusamdė jo kovinį pulką. O jis, Gridgrohtidas, ar apsižiūrėjo? Ne. O kam? Juk lizdanai vieninteliai. Kam tyrinėti tas vietas, kuriose vistiek nieko nerasi. Atskrido ir iškart nusileido planetoje. Ir ten tupėjo penketą metų, kol nepradėjo mirti iš nuobodulio… Truputėlį pavaikė čiabuvius, o paskui tarė: “Kylam palakstyti po vietinio šviesulio sistemą…”

Juk papasakok kam nors, kad šitas orbitinis lizdas aplink planetą sukosi jau prieš penkis periodus ir joks erdvėlizdis jo nepastebėjo, – snapais užbadys, negyvai išjuoks. Ne, tikriausiai, jis čia visai neseniai. Labai neseniai.

Lizdanai mėgo greitus sprendimus: svetimasis orbitinis lizdas be gyvybės ženklų, neatsako į siųstus signalus – vadinasi negyvenamas, apleistas. Juk net lizdanų piratų laivai, juos užklausus, apie save akimirksniu suteikia visą informaciją. Paskui kaunasi arba bėga. Visos protingos būtybės taip turėtų elgtis. Teoriškai taip… Tikėsimės, jis, Gridgrohtidas, teisus – orbitinis lizdas seniai apleistas.

-Kapitone, mums nepavyko rasti angų į orbitinį lizdą, – raportavo Murtedfigdasutrijas, Pulko Būrio Kovinis Žvalgas.

-Ką siūlai? – karkštelėjo snapu Gridgrohtidas.

-Aš ne mokslasnapis, nežinau. Aš tik Kovinis Žalgas… Panaudokim spindulį. Juk aparatas negyvenamas…

-Bandom…

-Klausau, Kovinis Pulko Snape!

Netrukus nuo “Lizdano II” atsiskyrė du skafandruoti paukštžmogiai ir reaktyvinių nešėjų, pritvirtintų jiems ant nugarų, padedami, prisiartino prie “Novos” antrojo korpuso.

Žybtelėjo šviesos spinduliai – padarai ėmė pjauti orbitinio lizdo šarvą.

11.12 Vietos laiku. “Nova”. Centrinis korpusas. Valdymo salė.

Salėje stoviniavo gal koks tuzinas stoties darbuotojų. Jie čia sugūžėjo po to, kai įsižiebus išorės apžvalgos ekranams, komendantas šalia “Novos” antrojo korpuso išvydo nematytos konstrukcijos erdvėlaivį, be atpažinimo ženklų. Visi taip ir prilipo prie ekranų.

-Ką jie ten daro? – išsižiojo Fredis, stebėdamas skafandruotų pavidalų triūsą.

-Kas nutiko mūsų kreiseriui? – susirūpinęs pasiteiravo inspektorius Parkeris.

-Iš tiesų, ko kariai snaudžia! – tarsi iš miegų nubudęs, šūktelėjo komendantas.

-Jiems nėra kaip pranešti. Perkrovos sistemoje išvedė iš rikiuotės siųstuvų bloką… – atraportavo Fredis. – Teks gintis savo jėgomis, – ir atsisukęs į salėje stovinčius: – Vyrai, kas turit blasterius, su manim!..

“Ir visdėlto nesuprantu, ką tie piratai sumanė… Negi abordažu, kaip žiloje senovėje, ketina paimti mūsų stotį? Barbarai!..” – skubėdamas koridoriumi mąstė Fredis.

11.14. vietos laiku. “Nova”. Antrasis korpusas. Oranžerija.

Vos tik spindulys pasiekė giliuosius orbitinio lizdo korpuso sluoksnius, į išorę ėmė veržtis dujos.

-Viduje yra dirbtinė atmosfera, – į šalmo mikrofoną pratarė Grandies Snapas Kapotojas Jugtrigdyrtopsevisas.

-Pasitrauk, tuoj slėgis išmuš mūsų išpjautą lopą… – perspėjo jį Grandies Kapotojas Hytrujadeinas.

Kai dujų veržimasis kiek aprimo, skafandruoti paukštžmogiai pro išpjautą skylę sulindo orbitinio lizdo vidun.

Iš oranžerijos ir joje augusių augalų, galima sakyti, neliko nieko, bet paukštžmogiams liekanos darė įspūdį. Stovėjo ir pražioję snapus akimis žioplinėjo po erdvią patalpą.

-Įsivaizduoji, kaip apleista stotis, jei joje šitaip suvešėjo augalai-parazitai! – nusistebėjo Jugtrigdyrtopsevisas.

-Taip gamta nemėgsta tuštumos… – atitarė jam Grandies Smogikas Kuytrifugfas.

-Gal tai visai ne orbitinis lizdas, o erdvėlizdis… Nevaldomas erdvėlizdis, atklydęs į Hucjojokra šviesulio sistemą.

11.15 vietos laiku. Planeta “Rananana”. Paukštžmogių šachtų statybvietė.

Tai buvo nebaigtų statyti konstrukcijų, primenančių lizdus aukštuose medžiuose, pynė.

Kurtydbcytrydynas, žvalgybinio lizdaskraidžio pilotas, su leisgyviu draugu naguose, pamažėle leidosi ant 27-ojo lizdaplatformio, esančio 19 metrų aukštyje nuo planetos pavišiaus.

-Matyt, vyrai pateko į istoriją, – šaipėsi statybininkai.

-Greičiausiai prisilesė… – komentavo kiti.

Vos tik Kurtydbcytrydynas nusileido, tuoj jį apspito čia stovėję, kombenizonais vilkintys lizdanai:

-Na, Kurty… negi aborigenai tave numušė?

-Kas jam?..

-Geirn sužeistas?!..

-Aborigenams gerai pamasažavau užpakalius, bet… – dusdamas pasakojo Kurtydbcytrydynas. – Prisiekiu lizdu, šioje planetoje aptikome protingas būtybes – be sparnų, plaukuotas ir dvikojes. Mus numušė jų lizdaskraidis… Mačiau jų bazę…

-Meluoji…

-Tai gal tu angelus matei…- pasišaipė kažkas.

-Jam gėda. Ar tau nebūtų gėda, jei koks aborigenas iš katapultos pašautų tavo lizdaskraidį?

-Vyrai, aš tikrai mačiau svetimą bazę…- tikino saviškius Kurtydbcytrydynas.

-Negali būti. Juk prieš statydami šias metalo gavybos šachtas, mes gerai ištyrėme planetą.

-Kada?

-Prieš penketą šios planetos periodų…

-Na, matai! Per tokį laiką daug kas gali pasikeisti…

-Ir tu nori pasakyti, jog ten protingos būtybės?!

11.20 vietos laiku. Planeta “Rananana”. Žmonių bazė.

Ant pakilimo-nusileidimo aikštelės, iš visų pusių apsupti šachtos statytojų, sėdėjo Jonas ir Liusis.

-Vis per tą Fredį… būčiau bent batus apsiavęs… – piktai murmėjo Jonas, čiupinėdamas savo basas, sukruvintas pėdas.

-Tai ką jūs ten matėt? Ne, piratai?!

-Ne. Kažkokie sparnuoti padarai… Stvėrė ir į dangų nusinešė… tą sužeistąjį.

-Tai gal tu angelus matei! – pasišaipė kažkuris. Jonas sužaibavo piktai akimis:

-Mes susidūrėm su kita civilizacija…Sparnuota, snapuota, kad juos kur velniai nujotų…

11.24. vietos laiku. “Nova”. Antrasis korpusas. Oranžerija.

Oranžerijoje tarp žmonių ir įsibrovėlių užvirė tikras mūšis. Žmonių ataka buvo sėkminga. Vienas atėjūnas krito, kitas ėmė trauktis link išpjautosios skylės. Fredis, bėgdamas pro lavoną, metė žvilgsnį į jo skafandro šalmą ir nustėro:

-O, Jėzau!.. O, Jėzau!.. O, Jėzau!.. – priklaupęs, šnibždėjo jis. Pašoko. Riktelėjo į skafandro mikrofoną: -Vyrai, stokit! Daugiau nė šūvio!

-Fredi, robotas-programuotojas ką tik pasakė, jog ilgiau penkių minučių “plazmos” nulaikyti negalės… – ausinėse išgirdo Fredis.

-Kuo skubiausiai evakuotis į kovinį kreiserį! – įsakė jis. – Pranešk komendantui…

-Jis man sprandą nusuks…

-Dabar jau blogiau nebus…

11.45 vietos laiku. Kovinis kreiseris “Smūgis”.

Kariai – vieni nuogi, kiti pusiau apsirengę: kas tysojo ant gultų, kas tuštino butelius, kas plokščiagalves pakavo į kapsules.

-Nesuprantu, kodėl jų negamina daugkartinių, – ėmė svajoti desantininkas Mkritičanas.

-Nori daugkartinės – vesk! – pasijuokė pilotas Ričardas.

-O gal dar vieną atsidarom? – pasiūlė leitenantas Martynas, glostydamas kapsulės šoną su dar nepanaudota biokibernetine geiša.

-Palikim rytojui… Juk atskris stoties vyrai. Manai jie nenori?! – šyptelėjo kapitonas: – Vyrai, pakaks, rišam balių! Marti, pakaks… Kiek galima…Eik, išjunk stiprintuvą…

Martynas prisvirduliavo prie pulto. Spragtelėjo jungiklį, išėmė diską. Įsižiebė ekranas. Dar vienas spragtelėjimas ir monitoriuje atsirado vaizdas – ties “Novos” stotimi kybojo erdvėlaivis be atpažinimo ženklų.

-Kapitone! Piratai mūsų įrašo neišsigando! Triukas nesuveikė! – suklykė Martynas.

-Kąąą!!! – kapitonas puolė prie pulto.

Tuo momentu nuo “Novos” atsiskyrė krovininis laineris ir ėmė tolti nuo jos. Atsitraukė ir svetimasis laivas – nuskriejo kiton pusėn. Staiga sprogo antrasis stoties korpusas, o netrukus išsitaškė ir visa “Nova”, įsižiebdama kosmoso juodumoj kaip tikra nova. Prie ekranų prilipo ir kiti kariai. Spoksojo netekę amo . Pirmasis atsipeikėjo kapitonas:

-Visi į vietas! Kovinė parengtis numeris 53! Skroderius!.. Lazer-peilius!..

-Klausau!

-Klausau!

-Klausau! – vienas po kito nuskambėjo atsakymai.

Pusnuogiai vyrai puolė prie ginklų, pilotai sušoko į vienvietes kovines skraidykles.

11.50 vietos laiku. Erdvė. Koordinatės: XII FGPL 12548’ – XIIX LKYTH 56987’ – OPWFDJ/zfg 3265974’.

Netrukus šešių kovinių mašinų eskadrilė pasileido tiesiu taikymu į svetimąjį laivą. Pasitikt jų išskrido keturios skraidyklės.

-Mušk!…

-Jis tau iš viršaus!…

-Sudie lizdai…aaa…

-Gavai…

-Šauniai kapoja!

-Dabar balandėli, iš tavęs išeis geras “balandėlis”!

-Liko du…

-Liko keturios…

-Velniai, o ne pilotai…

-Adjos Žeme…

-Gautas įsakymas atsitraukti!

-Vedlys liepė liautis kapotis!

Mūšis buvo trumpas. Žmonės neteko keturių skroderių – paukštžmogiai trijų. Civilizacijų techninis ir kitoks lygis buvo pademonstruotas. O toliau kaip dievas duos. Dievas buvo visiems vienas.

12.20 vietos laiku. Krovininis laineris “Galaktikos metalas”.

Komendantas Noksas stovėjo palinkęs virš videofono ekrano:

-Kapitone Juodkalni, nutraukite kovą!

-Bet jie sunaikino stotį, žmones!

-Mes spėjome evakuotis…Juodkalni, tai ne piratų laivas! Ir ne jie susprogdino stotį…

-Ne piratų… Ne jie… Kas jie?

12.20 vietos laiku. Paukštžmogių žvaigždėlaivis.

-Mes atsitraukiame, vedly?

-Kas galėjo pagalvoti, jog viduje esama protingų būtybių…

-Tu klysti – jie laukiniai!

-Bus didi kova!

12.24 vietos laiku. Krovininis laineris.

Inspektorius Johanas Parkeris stovėjo priešais telekamerą, kurią valdė žurnalistė.

-Vykdamas į “Novos” stotį aš tegalvojau atleisti iš darbo jos administraciją… – pratarė Johanas.

-Tai ir yra jūsų žadėtoji sensacija? – nusivyklė žurnalistė.

-Buvo, o dabar…Visas šios zonos stotis teks evakuoti. Su barbarais tegu kaunasi armija, – iškošė pro dantis inspektorius Johanas Parkeris. – Čia tau sensacija – esamoji…

70 000 000 000. 70 000 000 000, 1224 vietos laiku. Makropasaulis. Kažkur.

-Ar pavyko?

-Nežinau…

-Ar aptikai?

-Nežinau…

-Ar jau žinosime iš ko sudaryta mūsų siela?

-Abejoju…

-Ar pažinsime kada nors jos tamsiąją pusę?

-Viliuosi…

-Tai ką tu atradai?

-Pabandysiu paaiškinti… Dalelių yra: spiralinių, sferoidinių arba netaisyklingos formos. Dalelės kaip ir mikrodalelės, telkiasi į grupes, vadinamus spiečiais. Dalelė, kurią tyrinėju yra elipsės formos. Joje maždaug 200 milijonų mikrodalelių. Apie mikrodaleles neretai sukasi vos įžiūrimos dalelės. Jose ir atsiranda tos, neįžiūrimos dalelytės. Jas pavadinau Elementariosiomis Sielos dalelytėmis. Jos mažiausios už mažiausiąjį. Jos neapčiuopiamos. Jos ten giliai materijoje. Jos spiralėse. Jų miriardai. Jos net nežybsi. Bet jos turi krūvį. Ne visad teigiamą. Jos mūsų sielos tamsiosios pusės paslaptis.

-Ar aptikai jas?

-Nežinau… Abejoju… Viliuosi…

-Tad ką tu atradai?

-Pabandysiu paaiškinti…

Pranas Šarpnickis
1993 žiema – 1998 sausis.

***

“Eridano” leidyklos organizuotame konkurse Geriausia Lietuvos fantastika’97 mokslinės fantastikos apsakymas “07.00-12.24 vietos laiku” apdovanotas paskatinamąja premija.

Pirma publikacija rinkinyje “Geriausia Lietuvos fantastika 97”, Eridanas, 1998. GLF konkurse autoriui už kūrinį skirta paskatinamoji premija

© Pranas Šarpnickis