Lietuva - tai Sarmatija

Kas mes, iš kur mes, kokia mūsų etninė prigimtis – tai klausimai, vienodai svarbūs ir istorikams, ir mitologams.

Driekiasi per Ukrainos lygumas, Baltarusijos laukus ir pelkynus lietuvių protėvių pilkapiai ( litovki ), baltų gyvenviečių ir šventyklų liekanos, lietuviškos kilmės vietovardžiai ir hidronimai. Lietuvių pėdsakų randama šių vietovių žmonių kalboje, tautosakoje, buvusiųjų senųjų tikėjimų liekanose.

Kur kelio pradžia ? Kur gyveno mūsų tolimieji protėviai tada, kai dar tebesiformavo didieji gentiniai junginiai, jų kalba, tarmės, buvo kuriamos jų dainos, pasakos, sakmės ir mitai, kai dievai ir mitiniai herojai buvo bendri arba bent jau turėjo labai daug bendrų bruožų dar vieningoje indoeuropiečių kultūroje ?

XX a. pradžioje ištyrinėję šiuos piliakalnius, prof. A. Spicinas nustatė, kad jie priklausė lietuviams. Jie skiriasi nuo prieš tai Vidurio Rusijos teritorijoje gyvenusių suomių piliakalnių ir plonesniais ugnies vartojimo klodais bei plačiai vartoto degto molio liekanomis ir puodų šukių ornamentais ( virvelinė keramika ). Tuo pačiu metu pastebėta, kad lietuviai nuo labai senų laikų gyvena dabartinėje savo etninėje teritorijoje, tik kur kas didesniame nei dabartinis plote. Profesorius daktaras A. Berzenbergeris priėjo išvadą, jog lietuviai savo krašte gyvena jau 7000 metų. Panašiai kalba ir žymus proistorikas H. Benderis, nurodęs, jog lietuviai dabartinėje etninėje teritorijoje, tik kur kas didesnėje, lokalizavosi bent prieš tris tūkstančius metų prieš Kristų.

Baltai į dabartines lietuvių etnines žemes atsikėlė maždaug prieš 8-6 tūkst metų, paskui tirpstančius ledynus. Tai buvo aukštaūgių delichokefalinė ( pailgagalvių ) asktoboltinė akmens amžiaus žmonių grupė, dar žinoma kaip kromanjoniečių tipo šviesiaplaukė, šviesiaodė rasė, kuri ir bus davusi baltų arba arktobaltinės kultūros, pradus.

Žinoma, ne visi šios rasės ir kalbos indoeuropiečių senieji protėviai į Nemuno deltą ir prie Baltijos jūros atsikėlė iš derlingų ir palankaus klimato Vidurio Europos vietų, bet taip jau buvo likimo lemta, kad būtent jie geriausiai išlaikė senosios indoeuropiečių rasės ir kalbos bruožus.

Kalbėdamas apie lietuvius vokiečių filologas dr. R. Liobelis rašo, jog čia mokslininkai pasijuto tarsi esą senojoje ariškoje indoeuropiečių gimtinėje, kai netikėtai susitiko su tauta, kurios būdas ir veikla buvo tokia pat kaip ir senovės indoeuropiečių tėvynėje. Kadangi lietuviai yra konservatyviausi iš visų kitų tautų, tai jie ir išlaikė pirmykštį indoeuropiečių palikimą. Taip turtinguose lietuvių šaltiniuose atsiskleidžia visa Europos proistorija.

Kaip tuo metu vadinosi lietuvių prokalbe bendravusis kiltys, mažai ką žinome. V a. pr. Kr. graikų istorikas Herodotas juos vadina budynais, apibūdindamas juos ne tik kaip geografinį, bet ir kaip etninį junginį, pateikdamas nemažai žinių apie jų papročius, religiją, santykius su kitomis kiltimis. Tai didelė ir gausi tauta. Visų jų akys mėlynos ir plaukai šviesūs… Kas treji metai jie švenčia Dionizo šventę ir rengia bakchanalijas… Senieji gyventojau budynai yra klajokliai…

Kad budynai buvo lietuviakalbiai, pagrindiniai baltiškų kilčių protėviai, taip mano ir žymus senovės slavų mitologijos žinovas B. Rybakovas. Tai buvusi labai gausi ir gerai žinoma žemdirbių kiltis, paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų apgyvenusi Dnepro vidupio – Desnos-Pripetės baseinus iki pat Baltijos jūros. Ši teritorija sutampa su baltų arealu.

Yra nemažai šaltinių, nusakančių senovės lietuvių būdą, papročius. Gotų istorikas Jordenas ( VI a. ), rašydamas apie mūsų protėvius aisčius, pažymėjo : “ramūs žmonės”. Katalikų vyskupas Adomas Bremenietis IX a. antrojoje pusėje pagonis lietuvius apibūdina kaip humaniškiausius žmones. Dar daugiau lietuviams būdingų bruožų nurodo prancūzų geografas prof. E. Reclus:

“Lietuviai, būdami girių ir žemdirbių tauta, labai prisirišusi prie savo papročių, tauta, lengvai pasiduodanti likimui, nebando jo nulemti savo valios pasiryžimu. Lietuvių tauta susideda beveik ištisai iš žmonių jautrių, intelektingų, kupinų vaizduotės ir poezijos, padorių, stiprios asmeninės vertės pajutimo”.

Čia jau nusakomi ir bruožai, tapę fatališkais mūsų tautos, ir juo labiau išnykusių mūsų gentainių istoriniam likimui. Dėl šio fatalaus nerūpestingumo baltų teritorija tapo draskoma ne tik svetimų, bet ir nutautėjusių buvusių tos pačios tautos narių, patekusių ekspansyvių tautų įtakon.

Naujosios eros pradžioje skitus žemdirbius, taip pat jų vakarinius kaimynus girulius, budynus bei kitas lietuviakalbes kiltis romėnų istorikai ėmė vadinti sarmatais, o visus plotus už Vyslos iki Dono ir Volgos – Sarmatija. Į šią sritį buvo jungiamos ir etninės lietuvių žemės.

Beje, Sarmatija tapo senųjų lietuviškų kilčių sunaikinimo vieta. Į šią vietą tilpo ir minėtosios lietuvių prokalbe kalbėjusios kiltys, ir subyrėjusios po Aukso Ordos įsiveržimo į Europą klajoklių ( karališkųjų ) skitų ordos, ie besiformuojančios į atskirus etninius junginius slavų gentys. Iš pradžių vyravo lietuviakalbiai etniniai junginiai, bet pamažu juos, kaip ir žemdirbius skitus, asimiliavo slavai. Suaidarė rusų, ukrainiečių, gudų, lenkų, bulgarų ir kiti etniniai junginiai. Tai buvo itin kritiškas lietuvių tautai, kalbai ir kultūrai laikmetis : tauta atsidūrė nebūties akivaizdoje, buvo beišnykstanti.

Iš esmės šį liūdną lietuviams etninio nykimo procesą pakeitė Balkanų pusiasalyje abipus Dunojaus gyvenę trakai ir dakai – taip pat lietuviakalbiai dolichoepalų tipo buvusios garsios ir galingos kiltys, kurias erų sandūroje pergalėjo ir naikino romėnai. Tik dalis jų, gelbėdamiesi nuo pražūties ir vergijos, pasitraukė link Baltijos jūros. Jie suteikė viltį lietuviams, latviams ir prūsams išlikti žūtbūtinėje kovoje už būvį, praturtino mūsų protėvių dvasią tobula kultūra : savo skambiomis dainomis, turtingomis pasakomis praturtino lietuvių mitinių vaizdinių pasaulį. Pačius trakus Herodotas apibūdina kaip labai didelę tautą, mažesnę tik už Indiją. Jeigu juos valdytų vienas žmogus ir jie tarpusavyje sutartų, jie būtų nenugalimi ir iš visų tautų būtų galingiausi. Bet padaryti tai jiems yra sunku ir tiesiog neįmanoma. Dėl to jie silpni. Kiekviena jų gentis turi savo pavadinimą, bet gyvenimo būdas ir papročiai beveik vienodi.

Mokslininkai jau XIX a. viduryje atkreipė dėmesį į trakų ir lietuvių etninį giminingumą. Gotų ( vakarinė trakų dalis, buvusi maždaug dabartinėje Austrijoje ) istorijos ir žemės didelė dalis, kaip teigia anglų istorikas prof. Dr. R. Lathamas, priklauso ne germanams, bet ir lietuviams. 1861 metų kalendoriuje L. Ivinskis rašė:

“Senos bilos nesza, senos giesmės gieda. Kad Lietuvos kitkart ant Dunojaus būta, Auksztuos gražiuos dvaruos bagotai gyventa”.

Tačiau platesnio susidomėjimo klausimas sulaukė tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, kai J. Basanavičius paskelbė reikšmingą studiją šia tema. Basanavičius trakus traktavo ne kaip mūsų etnionius giminaičius, bet kaip tiesioginius protėvius, t.y. lietuvius kildino kaip ateivius nuo Dunojaus – iš Balkanų pusiasalio ir iš Mažosios Azijos. Tačiau tai nemenkina J. Basanavičiaus studijų, kurioms jis skyrė 25 savo gyvenimo Bulgarijoje metus.

Atvykęs į Bulgariją 1880 metais, jis atkreipė dėmesį į daugelį slūgsančių milžiniškų, nuo neatmenamos senovės supiltų kapų. Kas per paslaptinga buvo ta tauta, klausia Basanavičius, kuri tokius didžius amžinus paminklus savo valdovams, karaliams supylė, kurių senumas gali prilygti piramidžių amžiui ?

Senovės raštai aiškiai sako: trakai. Bet iš šio klausimo kyla kitas : kas per vieni buvo tie trakai, kurių jau pats vardas yra grynai lietuviškas ? Graikiški ir romėniški raštai suteikia nemažai žinių apie juos, o naujausių laikų mokslininkai trakų tautą, kuri pirmoji Europoje sėjo šiandieninės kultūros ir dvasiško apšvietimo sėklas, laiko visiškai išmirusia kalbiškai ir pavirtusią į šiandienius rumunus ir bulgarus.

Tarp bulgarų gyvenant ir tose vietose, kur senovės trakų gyventa, nesunku buvo pastebėti jų kalboje ne visai slaviškų dalykų, kuriuos Basanavičius vadino lietuviškomis liekanomis. Norint atsakyti į klausimą, iš kur tai atsirado, reikėjo artimiau susipažinti su trakais, jų istorija iš senovės raštų ir naujausių tyrimų. Basanavičius daro išvadą, kad, jog trakai buvo ta pati tauta, kaip ir lietuviai, ir kalbėjo lietuviškai, arba, kitaip sakant, šios dienos lietuviai yra tik menka liekana tos didelės ir galingos senosios trakų tautos. Iš tyrinėjimų paaiškėja, kad trakų tauta dar ne visiškai išmirusi ir kalbiškai dar gyva.

Jau kelionės per Bulgarijos Padunojį metu, tęsia savo mintis Basanavičius “Autobiografijoje”, man teko išgirsti keli lietuviški žodžiai slavų bulgarų kalba, tokie žodžiai, kurių veltui kitose slavų tarmėse ieškotume. Pirmasis lietuviškas žodis, kurį iš bulgarų kalbos išgirdau, buvo klausimas : kakvo sakaš – ką sakai. Vėliau tokių žodžių sumedžiojau daugiau.

Praplaukus Dunojumi per Golubec su romėnų pilių griuvėsiais, matosi Dunojaus viduryje riogsanti uola Babakaš ( nuo turkiško baba – tėvas ir kaja – uola ), prie kurios tinka vienoje lietuviškoje dainoje pasakymas: “Vidury Dunojaus ilsėsimės ant akmenėlio, vidury Dunojėlio”.

Dabartinėse bulgarų dainose išliko motyvai iš tų laikų, kai trakai ir lietuviai buvo viena tauta. Dabartinės bulgarų mergaitės ir moterys su vyrais, darbus atlikusios, namo grįždamos su kviečių vainikais, ypatingas dainas dainuoja ta pačia gaida, kaip lietuvių rugiapjūtės daina “Vai tu rugeli”. Basanavičiui pirmąsyk išgirsti tai teko vasaros metu Elenoje. Dainininkėms pro jo langą einant, Basanavičius pašoko iš miego, išgirdęs taip gerai jam pažįstamą gaidą, stebėdamasis, iš kur po jo langais galėjo atsirasti tos lietuvių dainos aidas.

Pradėjus rugiapjūtę, pirmoji pjovėja, vos užgriebusi pjautuvu pirmą rugių saują, atideda ją į šalį. Tuo tarpu dirbama dainuojant dainas apie rugiapjūtę ir paprastai tai trunka visą dieną, darbininkės paeiliui keičia vinos kitą. Kitu metų laiku ir dirbant kitus darbus, tų dainų visai negirdėti, skiriasi net melodijos: jos gerklinės, labai ištęstos, skardžios, panašios į tas, apie kurias graikų ir romėnų antikos tyrinėtojai mini, kad jas dainuoja kaimiečiai. Baigus dienos darbą, pirmoji pjovėja, pasidabinusi gėlėmis, eina į dvarą visų pjovėjų priešakyje, nešdama minėtą rugių saują, dainuoja tas pačias dainas, bet dvigubai garsiau, nes dainuoja visos kartu, o lauke dainavusios tik po dvi. Visa rugiapjūtė Lietuvoje yra linksmybės ir dainos metas. Tų dainų melodijos girdimos iš toli, yra labai malonios, skambios. Taigi javapjūtės dainos nuo Dunojaus, išblaškytos kartu su to krašto gyventojais, viena savo šaka skambėjo Romos imperijoje, dainuojamos iš Trakijos atgabentų vergių, kita savo šaka jos skardeno Nemuno deltos laukuose, perimtos vietinių moterų iš atvykusių čia, besigelbstint nuo romėnų ir susiliejusių su vietiniais gyventojais bėglių trakų.

Nuosekliausiai savo teoriją Basanavičius išdėstė studijoje “Levas lietuvių pasakose ir dainose “ ( 1919 m. ).

Vaikščiodamas Karpatų šlaitais ir stebėdamas iškaltus uolose ir antkapinėse marmuro plytose gausius liūtų atvaizdus, Basanavičius prisiminė gausias žinomas lietuviams pasakas apie liūtus. Jis jau pats buvo surinkęs per šimtą tokių lietuviškų ir keletą latviškų pasakų, kur minimas liūto vardas. Kalbama apie tai, kaip liūtai medžiojami, apie medkirčio ir liūto kivirčus, įvairūs nutikimai susitikus žmogui ir liūtui. Liūtai saugoję požemines angas, urvus, liūtus karaliai laikę tam tikrose duobėse, į kurias buvo metami nusikaltėliai. Prijaukinti liūtai saugoję karalių rūmus, sodus. Pasakos suteikia žinių ir apie tuos kraštus, kur liūtai gyvena. Jie nebuvo panašūs į Lietuvą – kalnuoti, o iš esančių tuose kalnuose šaltinių tryško gydomasisi ir gyvybės vanduo. Tuose kalnuose buvo gausu marmuro, aukso, sidabro ir brangiakmenių. Minimi tuose kraštuose ir stiklo kalnai – suledėję kalnagūbriai: skardūs, slidūs, neužlipami. Klimatas čia permainingas : šalta viršūnė, šilta ir net karšta apačia. Tas kalnuotas liūtų gyvenamas kraštas buvęs prie jūrų, yra pasakų, kuriose minimi net tų jūrų vardai: Raudonoji, Juodoji, Mėlynoji. Tuose kraštuose augę vynmedžiai, iš kurių uogų buvo daromas “saldusis”, “žaliasai” vynas.

Basanavičius dar pastebėjęs – liūtai lietuviškose pasakose nepalyginamai gausesni, negu, sakysime, vokiečių, rusų, lenkų, čekų ar kitų kaimynų pasakose. Tradicija apie liūtą lietuvių pasakose yra išlikusi aiškiau nei kitų tautų pasakose. Lietuvių pasakose sukoncentruoti visi paminėjimai apei liūtus ir jų santykius su žmogumi – visa tai, kas kitų tautų pasakose išliko tik išsisklaidę. Lietuvių pasakos apie liūtus yra, galima sakyti, centras visų kitų tautų pasakų, todėl lietuviai vargiai galėjo skolintis savo pasakas iš kitų.

Dabar liūtai gyvena tik šiltose Azijos ir Afrikos šalyse, tačiau priešistoriniais laikais, kaip rodo paleontologų radiniai, liūtų būta visoje Pietų ir Vidurio Europoje. Neolito laikais Europoje liūtai pradėjo nykti, o istoriniais laikais jų išliko tik Trakijoje ir Makedonijoje, iš kur jie nukeliaudavo ir į Graikiją. Daugybė liūtų vaizdų yra išlikę tų kraštų uolų raižiniuose, iškaltų marmuriniuose antkapiuose, pavaizduotų tų metų herbuose, antspauduose ir pan.

Kartu su liūtais trakų kapū paminkluose vaizduojama žemės deivė Rėja-Ribelė, kurios kultas trakų gyvenamuose kraštuose buvo labai išplitęs. Su liūtais dažnai vaizduojamas ir trakų-frygų vyndarių dievas Dionisas, kurio kultas vėliau buvo perkeltas į Graikiją. Su liūtais buvo vaizduojamas ir tiek trakų, tiek lietuvių mitologijoje žinotas kelionių dievas ( ar deivė ) Bendis. Suprantama, liūtas turėjo būti dažnas svečias ir tų giminingų lietuviams tautų pasakose, kitoje tautosakoje, kuri, deja, toje geografinėje aplinkoje neišliko, kaip ir, susiklosčius istorinėms aplinkybėms, išnyko pati trakų tauta.

Tad ar nėra galimybės ieškoti bendros pasakų ar kitos tautosakos apie liūtus, taip pat pasakų apie beždžiones, asilėnus, grifus, slibinus-smakus ir kt. Folklorinės versmės, bendros tiek graikų ar kitiems antikinės mitologijos kūrėjams, tiek mūsų seniesiems lietuviškiems pasakoriams, dainiams. Gal tai bent kiek atskleistų labai svarbias bendrąjai indoeuropiečių kultūrai pažinti trakų tautos dvasinio pasaulio paslaptis, kultūros, kuri laikoma amžiams išnykusia, pirmaisiais mūsų eros amžiais sunaikinus pačią lietuvių prokalbe ar jos dialektu kalbėjusią tautą. Žvilgterėkime į geografinę šios labai senos tautos aplinką.

Žemė, kurią vaizduoja mūsų senosios dainos ir pasakos, visai netinka šių dienų Lietuvai. Dainos ir pasakos stato mums prieš akis šalį su aukštais kalnais, giliomis upėmis. Mergelė gano aveles po “aukštuosius kalnužėlius”, lipa į kalną, dažnai akmenuotą, pažiūrėti ant marės, “ko tos marios siūbavo, marių vanduo liūliavo”. Mergelės marškinius skalbia “ant marės krantelio”, džiausto “ant aukšto kalnelio”. Tie kalnai aukšti, neįkopiami, viršūnėse laikosi šaltis ( “šalnelės nušalnojo kalno uogeles” ). Bernelis siunčia mergelę “ant aukštų kalnelių, kur pučia šiaurus vėjelis”. Dažnai pasakose minimi stiklo kalnai turi būti ne kas kita, kaip ledynais apkloti kalnagūbriai.

Kalnai tose dainose minimi kartu su marėmis. Tai turėtų būtu Egėjaus, Marmuro ir Juodosios jūros kaiminystėje esantys Alpių kalnagūbriai.

Kitose dainose mergelei esant ant marės kranto užeina šiaurus vėjas arba šiaurus vėjas rytvėjėlis ir nupučia į marę vainiką nuo galvos. Atsitinka, kad ir ją pačią šiaurys įpučia marėn ir ji pavirsta “žvejų martele”. Iš to matyti, kaip pastebi Basanavičius, kad tos kalnuotos vietovės marių Pietų šalyje būta. Tų marių krantai turėjo būti uolėti, nes mergelės “ant akmenų” stato kibirus vandeniui semti, “baltais akmenimis” vaikščioja pamarėje. Šie krantai nepanašūs į Baltijos krantus, kurie yra lygūs ir smiltingi.

Tose jūrėse, netoli kranto, būta ir salų. Ten turėjo būti ir labai siaurų vietų tarp krantų, nes berneliai į jas dažnai raiti plaukia, ir atsitinka taip, kad “žirgelis išplaukia jūres-mareles, broleleis nuskęsta į jūrų dugnelį”. Randama dainose minint ir “marelių pervažniokus”, “marelių valdonėlius”, už kurių išteka mergelės, taip pat kaip ir už čia žvejojančių rybokėlių. Tokių pervažninkų-keltininkų mūsų pajūryje nežinota.

Iš visų šių vaizdinių Basanavičius daro išvadas :

1. kalvotoji žemė bus ne kas kita, kaip Balkanų pusiasalis ir Mažoji Azija.

2. Jūra į pietus nuo tų kraštų – tai Egėjaus jūra su archipelago salomis.

3. Siauroji jūrų vieta – Dardanelų ir Bosforo sąsiauriai,

4. Stiklo kalnai – ledynai, gletžeriai.

Tik šioje geografinėje aplinkoje būta mūsų pasakose ir dainose minimo marmaro ( marmuro ), dideliais kiekiais vario, sidabro, aukso ir net deimantų, nors jau rečiau.

Ant kalnelių, ant aukštųjų

Martelė vaikščioja, akmenėlius renka,

O nė vienas akmenėlis ugnužės nerodė.

Tokie akmenys, kurie “ugnelę rodo”, arba blizga, galėjo būti kvarcas – kalnų krištolas. Karpatuose vadinamas diamont. Būta senovės Trakijoje ir tikrų deimantų. Nėra ką kalbėti apie sidabrą, auksą, ypač žalvarį. Šių metalų iškasenų ir natūralių išplovų Balkanuose, Karpatų kalnyne būta labai dideliais kiekiais, ir visa tai randame dažnai minint lietuvių dainose, pasakose. Mergos eina į Dunojų, į marias vandens su vario naščiais, vario arba švytvario ( žalvario ) kibirėliais, randame minimus vario ir žalvario vartus, vygeles, šaudykles, tiltus. Dainų liudytojai variu turtingo krašto, kokiu jis buvo senovėje ir dabar tebėra, yra Karpatų kalnai, Balkanų pusiasalio ir Mažosios Azijos kalnai.

Kalnuotus, daug šiltesnius, mūsų geografinei aplinkai nebūdingus kraštus nusako ir kai kurie tautosakoje minimi, ypač senosiose dainose, augalai.

Lietuvoje niekad neaugo alyvmedis, bet šį daugiau naudingą negu išvaizdų medį mūsų dainos mini dažnai. Ožkabaliuose užrašytoje dainoje mergelė dainuoja, kad po jos tėvelio margo dvaro langais šimtašakės alyvužės žydi.

Ant tėvelio didžio dvaro žydi alyvėlė,

Balti žiedai, juodos uogos, net šakelės linksta.

Atjojęs pas mergelę bernelis riša žirgą prie alyvos šakelių, o žirgas “blaško, taško baltas alyvos šakeles”. Tėvui už tai barantis, nergelė atsako: “Dėl to ji lūžo, kad laiba buvo, alyvužės šakelė”.

Kitoje dainoje šis medis nusakomas dar išsamiau:

Po tėvo langu, stiklo langeliu, alyvužė žydėjo,

O ji žydėjo, o ji klestėjo, juoda uogeles nešė.

O tos uogelės, o tos juodosios, rinčvyneliu kvepėjo.

Toks smulkus ir tikslus alyvos medžio aprašymas galėjo atsirasti tik dainos kūrėjui savo akimis jį matant ir savo rankomis auginant. Kraštas, kur alyvos gražiai auga ir tarpsta, yra Balkanų pusiasalis ir Mažoji Azija. Ir mūsų laikais ten auga ištisi alyvų miškai.

Vytingas, 2006-05-22
vytingas.blogas.lt