Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą. “Magaryčios” – žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį. Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis – šiaudo.

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių – pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su “paukščiukais” ir “nosinėmis”. Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko gelmių perduota. 2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti – “Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi” ir kodėl? Taip. Prieš kokią dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie Baltijos jūros. Žodžio Lithuania tuomet beveik niekas – nei rytiečiai, nei vakariečiai – nežinojo, vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda.

Šeštadienį mirė prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Apie tai pranešė jos artimieji. Pasak jų, J. Ivanauskaitė bus pašarvota Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, laidojama antradienį Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje. Rašytoja mirė po ilgos kovos su viena sunkiausių vėžio formų. Nors prieš kelis mėnesius Lietuva džiaugėsi, kad populiariai rašytojai pavyko įveikti klastingą ligą, pastaruoju metu J. Ivanauskaitė vėl jautėsi prastai. „Gal ligai būdingi potvyniai ir atoslūgiai, bet man gydytojai nieko nežada ir jokių prognozių jau nėra“, – vienam iš laikraščių sausio mėn. sakė 45-erių J. Ivanauskaitė. Užuojautą dėl rašytojos mirties pareiškė prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Kaip sakė šalies vadovo atstovė spaudai Rita Grumadaitė, V. Adamkus pažymi, kad J. Ivanauskaitės mirtis yra didelė netektis ne tik meno bendruomenei, bet ir visai Lietuvai. “J.Ivanauskaitė buvo didelio talento žmogus ir nepaprastai talentinga asmenybė, kuri, deja, nespėjo išnaudoti visų savo kūrybinių galių. Tačiau ir gyvendama ligos paženklintą gyvenimą J.Ivanauskaitė liudijo, kad iki paskutinės akimirkos galima dirbti ir kurti”, – sakė V. Adamkaus atstovė spaudai.

Ivanauskaitė Jurga, prozininkė, dramaturgė, eseistė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys “Pakalnučių metai”. Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt. kalbas. 1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos paroda „Tibetas – kita realybė“.
Nuo 1988 m. – LRS narė.

Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti… Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos “čia ir dabar” nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai “Pakalnučių metai” ir “Kaip užsiauginti baimę”, septyni romanai – “Mėnulio vaikai”, “Pragaro sodai”, “Ragana ir lietus”, “Agnijos magija”, “Prarasta pažadėtoji žemė”, “Placebas”, “Sapnų nublokšti”, “Miegančių drugelių tvirtovė”, kelionių publicistikos knygos “Ištremtas Tibetas”, “Kelionė į Šambalą”, interviu rinkinys “Švelnūs tardymai” ir esė knyga “Kelionių alchemija”, o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas. Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir “nieko neatsitiko”, kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet… Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai.

Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų. Tarpsnį, kai buvo galima apgailestauti, jog nėra vaikų, vyro ir tradicinio šeimos modelio, sėkmingai praleidau Rytuose. Ten mačiau moterų – joginių, orakulių, dvasinių mokytojų – gyvenimo pavyzdžių, kurie man pasirodė labai patrauklūs. Viena iš pagrindinių jas globojančių dievybių vadinasi Vadžrajoginė, ji vaizduojama kaip nuoga ugniaspalvė šokanti moteris, alkūnės linkyje lengvai prilaikanti magišką skeptrą. Tas skeptras ir yra vyro simbolis, tačiau ji jo nelaiko desperatiškai įsitvėrusi, bet ir niekada nepaleidžia. Ji yra absoliučiai laisva ir nepriklausoma, bet be to skeptro neįsivaizduojama. Metafizinėje Tibeto tradicijoje sakoma, kad būtent toks ir turi būti moters santykis su vyru. Keista, bet Lietuvoje visos stiprios moterys atrodo nepriklausomos. Tačiau nežinia, kaip su tuo magišku skeptru… Gal jos net nenorėtų būti laisvos, tačiau likimas taip klostosi. Rytų kultūroje daug žavėjimosi moterimi, o vyrų veide parašyta: „Noriu tave perprasti“. Komplimentai – malonus dalykas, net jei žinai, kad jais apdovanojama kiekviena praeinanti pro šalį. Mūsų vyrai komplimentų bijo lyg grėsmės savigarbai. Baidosi ir žodžio „meilė“, tarsi jį ištarus subyrės vyriškasis pasaulis. Moterys suauga, o jie tarsi įstringa paauglystės kompleksuose. Nuolat papuolu į skandalus, bet juos sukeliu ne aš, o žiniasklaida.

Žurnalas “MOTERIS” jau 15-ąjį kartą skelbia Metų Moterį – charizmatišką, kūrybingą, visuomenine veikla gerai žinomą asmenybę. 2006-ųjų Metų Moters titulą pelniusi rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė sako: “Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą.” “Jurga – iš tų žmonių, kurie kiekvienam sutiktam savo kelyje dovanoja stebuklingas akimirkas. Kiekvienas turime jas savas, bet, jei sudėtume į vieną dėlionę, matyt, sukurtume neįtikėtiną paveikslą. Jame tilptų ir Jurgos užburiantis juokas, ir tyla, jos klajonės, paklydimai ir atradimai, jos meilės ir nusivylimai… Tai nuostabi gyvenimo šventė, padovanota mums visiems”, – ta proga redakcijos skiltyje (žurnalas “Moteris”, 2007/sausis) rašė Gražina Michnevičiūtė, žurnalo “Moteris” vyriausioji redaktorė. Jurga Ivanauskaitė bus pagerbta tradiciniu žurnalo “Moteris” organizuojamu renginiu ir rankų darbo sage. Jame taip pat bus pagerbti žurnalo “Moteris” išrinkti 2006-ųjų šauniausi, veikliausi, talentingiausi įvairių sričių atstovai. Tai: Aistė Diržytė (“Metų optimistė”), dr. Alfredas Bumblauskas (“Metų atradėjas”), Marius Veselis (“Metų projektas”), Arūnas Matelis (“Metų kūrėjas”), Dalia Ibelhauptaitė (“Metų premjera”), “LT United” (“Metų ambasadoriai”), Erika Umbrasaitė (“Metų drąsa”).