Pagrindinę vietą Bunino kūryboje užima apsakymų ciklas, sudarantis rinkinį „Tamsios alėjos“. Kai knyga 1943 metais buvo išleista, ji tapo vienintele rusų literatūroje, kurioje visi apsakymai buvo apie meilę. Trisdešimt aštuoniose novelėse autorius skaitytojui pristato meilės peripetijas. Trumpos, akinamos meilės, nušviečiančios įsimylėjėlių sielas tarsi blyksnis. Meilės, kuri aplanko šį pasaulį vos akimirkai, tarsi lengvas alsavimas, ir pasirengusi bet kurią akimirką išnykti.
Meilės tema rašytojo kūryboje
Bunino kūryba unikali. Išoriškai, savo tematika, ji atrodo tradicinė: gyvenimas ir mirtis, vienatvė ir meilė, praeitis ir ateitis, laimė ir kančia. Buninas tai atitolina šiuos kraštutinius būties taškus, tai staiga juos suartina. O erdvę tarp jų užpildo vien pojūčiais – giliais ir stipriais. Jo meno esmę tiksliai atspindi Rainerio Marijos Rilke žodžiai: „Jis, kaip metalas, degina ir pjauna savo šalčiu“.
Amžinos temos, prie kurių grįžta rašytojas, jo kūriniuose išreiškiamos itin ryškiai ir įtemptai. Buninas tiesiog sugriauna įprastus ir nusistovėjusius įsitikinimus, o nuo pirmųjų eilučių panardina skaitytoją į tikrąjį gyvenimą. Jis ne tik atskleidžia visą savo herojų jausmų pilnatvę, jų slapčiausias mintis, bet ir nebijo parodyti tikrosios jų esmės.
Apie meilę sukurta daugybė himnų – gražių ir jaudinančių. Tačiau Buninas išdrįso ne tik kalbėti apie šį kilnų jausmą, bet ir parodyti, kokiems pavojams jis gali būti veikiamas. Bunino herojai gyvena laukdami meilės, jos ieško ir neretai žūsta, jos lengvo alsavimo nudeginti. Ivanas Buninas parodo, kad meilė-aistra apakina žmogų ir nuveda prie pavojingos ribos, nesvarbu, kas prieš ją stovi – jauna mergina, pirmą kartą susidūrusi su šiuo jausmu, ar gyvenime daug patyręs žmogus, elegantiškas dvarininkas ar paprastas valstietis, net neturintis gerų batų.
Buninas, ko gero, buvo pirmasis rašytojas, kurio kūryboje meilės jausmas užėmė tokią svarbią vietą – visais savo pavidalais ir perėjimais, atspalviais ir niuansais. Tikro jausmo žiaurumas ir kartu žavesys vienodai lemia Bunino herojų dvasinį gyvenimą ir paaiškina tai, kas jiems nutinka. Meilė gali būti laimė ir gali būti tragedija. Tokios meilės istorija pavaizduota viename žinomiausių Bunino apsakymų „Lengvas alsavimas“.
Sumanymo istorija
XX amžiaus pradžioje literatūroje buvo plačiai diskutuojama apie gyvenimo prasmę. Be to, anksčiau visiems priimtas bendras aiškaus tikslo modelis buvo pakeistas nauju. Vis populiaresnis tapo gyvas gyvenimas, raginęs pajusti gyvenimo vertę – gyvenimo, kuris, nepaisant jo turinio, pats savaime yra vertybė.
Šias idėjas savo kūriniuose įkūnijo daugelis to meto rašytojų, jos atsispindėjo ir Bunino kūryboje. Kūrinys „Lengvas alsavimas“ – vienas iš jų. Pats autorius taip pat papasakojo šios novelės atsiradimo istoriją. Kartą žiemą, vaikščiodamas Kapryje, jis atsitiktinai užklydo į nedideles kapines, kur pamatė kapo kryžių su jaunos merginos, kurios akys buvo gyvos ir linksmos, nuotrauka. Tą pačią akimirką mintyse pavertė ją OIja Meščerskaja ir nuostabiu greičiu pradėjo kurti apsakymą apie ją.
Lengvas alsavimas
Savo dienoraštyje Buninas rašė apie vieną vaikystės prisiminimą. Kai jam buvo septyneri, mirė jaunesnioji sesutė, visų namų numylėtinė. Jis bėgo per apsnigtą kiemą ir bėgdamas žvelgė į tamsų vasario dangų, galvodamas, kad jos maža siela skrenda ten. Visą mažo berniuko esybę buvo apėmęs kažkoks siaubas, neįsivaizduojamo įvykio jausmas.
Mergaitė, mirtis, debesuotas dangus, žiema, siaubas visam laikui įsirėžė į rašytojo sąmonę. Ir vos tik rašytojas pamatė jaunos merginos nuotrauką ant kapo kryžiaus, jame atgijo ir atsiliepė vaikystės prisiminimai. Galbūt todėl Ivanas Buninas galėjo taip nuostabiai greitai parašyti „Lengvą alsavimą“, nes viduje jau buvo tam pasiruošęs.
„Lengvas alsavimas“ – žinoma ir viena jausmingiausių Bunino novelių. K. Paustovskis, perskaitęs šį apsakymą viename iš 1916 metų balandžio mėnesio laikraščio „Russkoje slovo“ numerių, kuriame jis pirmą kartą buvo išspausdintas, rašė apie gilų emocinį sukrėtimą – kad visa jo esybė virpėjo iš liūdesio ir meilės.
Paustovskis kelis kartus iš naujo skaitė tuos pačius žodžius apie lengvą Olios Meščerskajos alsavimą. Susipažinus su Bunino apsakymu „Lengvas alsavimas“, su šios jaudinančios novelės turiniu, Paustovskio žodžius galėtų pakartoti ir daugelis skaitytojų: „Tai ne apsakymas, o nušvitimas, pats gyvenimas su savo virpėjimu ir meile“.
Nerūpestinga jaunystė
Olia Meščerskaja buvo triukšminga ir linksma gimnazistė. Išdykusi ir nerūpestinga, būdama penkiolikos Olga pastebimai pagražėjo. Liemens plonumas, lieknos kojos ir puošnūs plaukai pavertė ją gražuole. Ji geriausiai iš visų šoko ir čiuožė, buvo jaunesniųjų klasių mokinių numylėtinė, tačiau tapo gimnazijos vadovės ir savo klasės auklėtojos galvos skausmu.
Vieną rytą direktorė išsikvietė OIią pas save, ėmė ją barti už išdaigas ir pastebėjo, kad jaunai merginai netinka suaugusios moters šukuosena, brangios šukos ir batai. Olia ją pertraukia ir sako, kad ji jau yra moteris. Ir nustebusiai moteriai papasakoja, kad dėl to kaltas tėvo draugas, o jos, gimnazijos vadovės, brolis – 56 metų Aleksejus Michailovičius Maliutinas.
Olios Meščerskajos dienoraštis
Praėjus mėnesiui po Olios prisipažinimo gimnazijos vadovei, karininkas Maliutinas nušauna jauną merginą perone. Teisme jis pareiškė, kad ji jį suviliojo ir pažadėjo tapti jo žmona. Tačiau staiga pareiškė, kad jo nemylėjo, o kalbos apie santuoką buvo tik pasityčiojimas iš jo, ir davė jam perskaityti savo dienoraštį, kuriame buvo rašoma apie jį, Maliutiną. Jis perskaitė dienoraštį ir čia pat perone į ją iššovė.
Mergina savo dienoraštyje rašė, kad vasarą šeima atostogavo kaime. Tėvai ir brolis išvyko į miestą. Pas tėvą atvažiavo jo draugas – kazokų karininkas Maliutinas – ir labai nusiminė, neradęs savo bičiulio. Lauke ką tik buvo praėjęs lietus, todėl Olga pakvietė Maliutiną į svečius. Prie arbatos jis daug juokavo ir kalbėjo, kad yra ją įsimylėjęs. Olia, šiek tiek pavargusi, atsigulė ant kušetės, Maliutinas pradėjo bučiuoti jos ranką, paskui lūpas, ir Olia negalėjo suprasti, kaip visa tai įvyko. Tačiau dabar ji jam jaučia stiprų pasibjaurėjimą.
Porcelianinis medalionas
Pavasarinis miestas tapo tvarkingas. Švariu ir maloniu keliu kiekvieną sekmadienį gedulo drabužiais apsirengusi moteris eina į kapines. Ji sustoja prie kapo su sunkiu ąžuoliniu kryžiumi, ant kurio pritvirtintas porcelianinis medalionas su jaunos gimnazistės, kurios akys stulbinamai gyvos, nuotrauka. Moteris žiūrėjo į medalioną ir galvojo, ar galima suderinti šį tyrą žvilgsnį su tuo siaubu, kuris dabar siejamas su Olios vardu?
Olgos klasės auklėtoja – jau nebejauna moteris, gyvenanti savo pačios susikurtame pasaulyje. Iš pradžių visas jos mintis užėmė brolis, niekuo neišsiskiriantis praporščikas. Tačiau po jo mirties jo vietą jos sąmonėje užėmė Olia, prie kurios kapo ji ateina kiekvieną šventę. Ilgai stovi, žiūri į ąžuolinį kryžių ir prisimena, kaip netyčia tapo Olios pokalbio su drauge liudininke.
Olga pasakojo, kad vienoje knygoje perskaitė, kaip atrodo graži moteris – smala verdančios akys, juodos kaip naktis blakstienos, lieknas kūnas, ilgesnės nei įprasta rankos, nuožulnūs pečiai. O svarbiausia – gražuolė turi turėti lengvą alsavimą. Ir ji, Olia, tokį alsavimą turėjo.
Durys į amžinybę
Bunino novelės „Lengvas alsavimas“ pradžia, kurios analizę dabar nagrinėjame, savyje neša tragišką siužeto atomazgą. Pirmosiose kūrinio eilutėse autorius skaitytojui pateikia niūrų vaizdą – šaltą rytą, kapines ir spindinčias jaunos būtybės akis nuotraukoje. Tai iš karto sukuria nuostatą, kad skaitytojas visus tolesnius įvykius suvoks būtent per šį ženklą.
Autorius iš karto atima iš siužeto nenuspėjamumą. Skaitytojas, žinodamas, kas galiausiai įvyko, savo dėmesį sutelkia į klausimą, kodėl taip atsitiko. Tuomet Buninas iš karto pereina prie ekspozicijos, kupinos gyvenimo meilės. Lėtai, sodriai aprašo kiekvieną detalę, pripildydamas ją gyvybės ir energijos. Ir pačią didžiausią skaitytojo susidomėjimo akimirką, kai Meščerskaja sako, kad ji yra moteris ir tai įvyko kaime, autorius nutraukia pasakojimą ir pribloškia skaitytoją kita fraze: merginą nušovė kazokų karininkas. Ką skaitytojas toliau mato Bunino novelėje „Lengvas alsavimas“, kurios analizę tęsiame?
Autorius atima iš šios istorijos tokį būtiną vystymąsi. Olios žemiškasis kelias nutrūksta tą akimirką, kai ji įžengė į kelią, kuriam ir buvo sukurta. „Šiandien aš tapau moterimi“ – šiame balse skamba ir siaubas, ir džiaugsmas. Šis naujas gyvenimas galėjo sutikti ją skvarbia laime, bet galėjo virsti ir skausmu bei siaubu. Natūraliai skaitytojui kyla daugybė klausimų: kaip vystėsi jų santykiai? Ir ar jie apskritai vystėsi? Kas pastūmėjo jauną merginą į seno moterų viliotojo glėbį? Nuolat griaudamas įvykių nuoseklumą, ko Buninas pasiekia kūrinyje „Lengvas alsavimas“?
Šio kūrinio analizė rodo, kad autorius suardo priežasties ir pasekmės ryšį. Nesvarbu nei jų santykių raida, nei merginos, pasidavusios grubaus karininko valiai, motyvas. Abu herojai šiame kūrinyje tėra likimo įrankiai. O Olgos pasmerktumas slypi joje pačioje – jos stichiškuose polėkiuose, jos žavesyje. Ši pašėlusi aistra gyvenimui neišvengiamai turėjo atvesti į katastrofą.
Autorius, nepatenkinęs skaitytojo susidomėjimo įvykiais, galėjo sukelti neigiamą reakciją. Tačiau taip neįvyko. Būtent čia ir atsiskleidžia Bunino meistriškumas. „Lengvame alsavime“, kurio analizę nagrinėjame, autorius sklandžiai ir ryžtingai perkelia skaitytojo susidomėjimą nuo greito įvykių bėgimo prie amžinos ramybės. Staiga nutraukęs laiko tėkmę, autorius aprašo erdvę – miesto gatves, aikštę – ir supažindina skaitytoją su klasės auklėtojos likimu. Pasakojimu apie ją jis atveria duris į amžinybę.
Šaltas vėjas apsakymo pradžioje buvo peizažo elementas, o paskutinėse eilutėse jis tampa gyvenimo simboliu – lengvas alsavimas gimė gamtoje ir į ją sugrįžo. Gamtos pasaulis sustingsta begalybėje.
Autorė: Lana Smith
