Apsidirbę piliečiai giliamintiškai vaikšto po globalinę erdvę

Veltui bandytum griežtai nustatyti filmo „Niekieno žemė” nacionalinę priklausomybę.

Jo titruose – italų, prancūzų, slovėnų, belgų, anglų kino studijos. Bet juk kūrinys ir vadinasi „Niekieno žemė”. Niekieno, vadinasi, visų. Kaip tik šiuo globaliniu aspektu naujasis filmas ryškiai skiriasi nuo kitų žymiųjų juostų, liečiančių Balkanų klausimą, – nuo siurrealistinio E.Kusturicos „Pogrindžio”, kuris šiaip ar taip negalėjo gimti kokiame nors kitame žemės pakraštyje. Nuo Gorano Paskaljevičiaus „Parako statinės”, jau pavadinimu gan tiesokai išreiškiančios autoriaus požiūrį į regioną.

* * *
Jaunas bosnių kilmės režisierius Danis Tanovičius sukūrė pirmą didelį filmą, todėl pernai Kanų festivalyje atrodė – štai tikrasis pretendentas į „Aukso kamerą”, skiriamą debiutantams.

Bet „Niekieno žemė” staiga buvo pagerbta net rimtesniu prizu – už scenarijų. Na, o paskui pasipylė: ir „Auksinis gaublys”, ir net „Oskaras” už geriausią užsienio filmą, nors, inertiškai mąstant, jis turbūt turėjo atitekti „Amelijai iš Monmartro”.

Skirtingai nei minėtos Balkanų juostos, negalinčios apsieiti be nuorodų į etnosą, „Niekieno žemė” aktuali visiems.

Du pagrindiniai herojai, 1993 metų karinio konflikto dalyviai, bosnis Čikis (Brauko Djuričius) ir serbas Ninas (Renė Bitorajačas), susitiko neutraliosios zonos tranšėjoje, tačiau jeigu Čikį pavadintum serbu, o Niną – bosniu, visiškai niekas nepasikeistų. Abiem į vietinę politiką nusispjauti. Jos niuansų nė nemano analizuoti ir kūrėjas.

Didžiai „prasmingas” personažų dialogas iš esmės išsisemia vis atgyjančiu ginču, kas gi pradėjęs karą. Tas karys, kuris šią akimirką neturi Šautuvo, priverstas nuolankiai atsakyti: „Mes…”

Situacija „šveikiška”, ir apskritai šiame filme daug kas primena nusipelniusį, bet tyrinėtojų tarsi ir palaidotą seną satyros žanrą. Jam nekliudo ir trečiasis tranšėjos gyventojas Cera, kurio funkcija – sustingus gulėti ant minos su Europos Sąjungos žyme, nes jei pakrutės, visi trys išlėks į orą.

Vaikinui (net nebeprisimenu, serbas jis ar bosnis) baisu, jį spaudžia gamtiniai reikalai, bet instinktas daro savo darbą.

Vis dėlto nuo konkrečios satyros D.Tanovičius pamažu ropščiasi šiandien aktualesnio absurdo link. Vien tik Nino išorė – skusta galva, apskriti akinukai, šortai ant nuogo kūno – verčia prisiminti tuos, kurie savo kūryboje jau kadaise matė „nuogą žmogų ant nuogos žemės”.

Visa trijulė beprasmiškai laukia – gal Godo? Nors scena paprastai būna pakylėta, šiuo atveju absurdo spektaklis vyksta įduboje, o žiūrovai (kone visas pasaulis) vėpso iš viršaus, kaip pats Kūrėjas.

Bėda, kad tas „Niekieno žemės” didysis pasaulis irgi slenka naujo madingo termino „teatrokratija”, „spektaklio visuomenės” link. Tik tranšėjoje – spektakliukas, o ant žemės – Spektaklis.

Štabų veikėjai, skubiai paslėpę į stalčius tikruosius dėmesio objektus – pornografinius žurnalus, sklaido raportų popiergalius ir vaidina baisų nerimą dėl trijulės likimo.

Viską matanti BBC (jos atstovę Džeinę vaidina iš Mike’o Leigh juostų gerai pažįstama Katrin Cartlidge) akis stengiasi padaryti iš tranšėjos savotišką „Akvariumą” ar „Už stiklo”.

Jungtinių Tautų „žydrieji šalmai” neriasi iš kailio, tačiau gali tik gestais paaiškinti: nedarykit bumbum! – nes niekas iš aplinkinių nemoka prancūzų kalbos. Paskui prancūzai nusišalina, save giliamintiškai pateisindami: a, visi jie maniakai!

Maža to, net į tranšėją prisistatęs vokietis išminuotojas moka tik gimtąją kalbą.

Ši neeilinio filmo linija lyg specialiai neakcentuojama, bet per ją būtinai prisimeni biblinį Babiloną, kurį sugriovė kalbų perteklius. Ar globalizacija – ne toks pat molinių kojų kolosas?

Dirbęs oficialiosiose Briuselio struktūrose, puikiai pažįstantis situaciją, D.Tanovičius neiškenčia ir bent dialoge pašmaikštauja apie 120 gramų humanitarinės pagalbos per dieną.

Koncentriška, pasverta dramaturginė „Niekieno žemės” konstrukcija, jos labai nelinksmas juokas verčia įsiklausyti į dabarties marazmo pavojaus trimitus.

Nesvarbu, jausiesi „aktoriumi” ar visagaliu „žiūrovu” – juk finale visi susilygina ir vaikšto pilnomis kelnėmis, kaip tas vargšas Cera.