Senovėje lietuviai mokėjo skaniau valgyti
Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija”, – kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė). Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, – ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų…Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų…
Štai, XVI amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, fygos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairių įvairios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, laurų lapai, muskatų riešutų žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Valdovų Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai kunigaikščiai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres.
Beje, karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca prie Valdovų Žemutinių rūmų (dabar Sereikiškių parkas) liepė įsteigti daržus ir čia buvo auginama daug iš Italijos atvežtų daržovių ir prieksoninių žolelių, kuriuos maisto gaminimui naudojo rūmų kulinarai. (Paskaitykite A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas”, kurioje jis nepaprastai gražiai aprašo, kokias gėrybes savo daržuose augino Lietuvos bajorai, aut).
XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms.
O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, – taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, einiai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t., ir pan.? Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius?
1428 m. sausio mėn. 6 d į Volynės sostinę Lucką “be Lenkijos karaliaus, Mazovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos Didysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės – Borisas, Riazanės – Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prūsijos ir Zigfridas iš Livonijos”. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.
1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas – tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) – 6 grašius, žąsis ir višta – 3 grš, antis ir gaidys – 2 grš. Rugių, kviečių, miežių statinė – 20 grš, žirnių -10 grš, sorų ir pupų – 8 grš, grikių – 6 grš, aguonų – 50 grš, sėmenų – 40 grš, kanapių -30 grš, šviežų agurkų – 6 grš, raugintų agurkų – 20 grš, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų – 6 grš, česnakų – 30 grš, svogūnų – 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis – 2 grš, sūris – 2 grš, lašinių paltis -15 grš, mėsos paltis – 12 grš. Arklys ir jautis kainavo dvi kapos grašių, karvė – 100 grš, kiaulė – 12 grš, paršiukas – 5 grš, avis – 15 grš, ėriukas – 6 grš, ožka – 12 grš.
