Televizijos kanaluose kulinarines laidas veda visi kas netingi, net nesuvokdami, kad šioje veikloje reikalingas ne tik išmanymas, bet ir specialus aukštasis išsilavinimas. Maisto gamybą tautai propaguoja ne kulinarai, o analfabetai diletantams, kitaip sakant kulinarinės laidos Lietuvos televizijos kanaluose tapo mažamokslių kičistų išsidirbinėjimo vieta, kur bet koks egzotiškas pipiras gali “kabinti” ir kvailinti nesubrendusią ir giliamintiškumu nepasižyminčią lietuvišką pupelę. Na, o LTV savo „Kulinarinėse kelionėse“ nuvažiavo tiek toli, jog regis reikėjo visą Lietuvą išnaršyti, kad laidos vedėju tokį marazmatiką surasti. Jei šio televizijos kanalo Loreta savo kulinarinį neišprusimą ir neišmanymą bent dangstydavo dainomis, dabar „Kulinarinės kelionės“ kelia nebe gėdą, o rūpestį, – ar viskas tvarkoje laidos sumanytojų ir vedėjų smegeninėse?..

Prieš karą Klaipėda visoje Europoje garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, kurių įregimo pasižiūrėti restoraninio verslo žmonės atvažiuodavo net iš viso pasaulio. Būdavo jie nustebinti ir promenadų takais, vedančiais į Girulius, į Tauralaukį su jaukiomis kavinėmis. Šiose kavinėse galėdavai gauti įvairiausių kavų – Vienos ir Berlyno, Paryžiaus ir Atėnų, turkiškos ir arabiškos, braziliškos ir meksikietiškos, būdavo daugybė įvairiausių arbatų, daug kakavos gėrimų, dar daugiau šokolado gėrimų. O jau saldumynų !..Kokių būdavo pyragaičių, tortų, keksų, ptifūrų, eklerų, meduolių, štraizelių, štrizelių, o Klaipėdos štrudelis buvo žodžiai nenusakomas gardėsis, – jo paragavęs, amžiams skonį prisimindavai…

Lietuvių tauta, švęsdama savo valstybingumo tūkstantmetį, gali didžiuotis savo sena, tūkstančius metų skaičiuojama ir turtinga kulinarijos istorija, atskirų regionų virtuvių skirtumais ir ypatumais, maisto produktų ir valgių gausa, maisto atsargų ruošimo ir valgių gamybos būdų įvairove. Tauta, turėdama tokią turtingą istoriją, dar turtingesnę kulinarijos istoriją ir kultūrą, jokiu būdu, kad ir kaip stengtųsi neišprusėliai ir kulinarijos analfabetai, negali turėti vieną kokį nors nacionalinį patiekalą (tai yra arba jau mirusios, arba išmirštančios tautos požymis). Privalu žinoti, kad mūsuose kulinariniai neišprususių žinasklaidininkų prievartiniai peršami cepelinai jau žymiai anksčiau negu Lietuvoje buvo gaminami visose Europos tautose, tik jos, įdiegusios sveikesnės mitybos principus, cepelinų atsisakė, tad nūnai bulvinius kukulius gamina tik žemesnės kulinarinės kultūros šalys, – čekai – knedlius, lenkai – kliockus, na, ir mes, prie žagrės prisirišę lietuvaičiai – cepelinus.

Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų. Senosiose lietuviškose kulinarinėse knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos dviem šimtais metų anksčiau nei Rusijoje, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip saulė, karštas kaip saulė“. Kitaip sakant, blynai yra kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan.

Šiandien, kai parduotuvėse galima gauti beveik visus pasaulio maisto produktus, lietuviai, atrodo visai nebemoka gaminti valgių, – vien tik picos, pats prasčiausias amerikietiškas maistas ir, vėlgi, būtinai sovietinio obščepito “karbonadai” bei per paskutinį dešimtmetį kasdien propoguojamas Lenkijos žydų aškenazi Lietuvon atneštas valgis – cepelinai ir kugelis. Kalbant apie maisto gamyba jau nusišnekama iki didžiausių nesąmonių – štai, lietuviams Kūčių stalui siūloma nebe tradicinių sakralinių 12 valgių, bet kalakutą, kurį dar reikia sumalti ir daryti iš jo didelį kotletą. Aišku, taip nusikalbėti bajorų, dvarų ir vienuolynų, kunigų ir pirklių, miestelėnų ir amatininkų, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, kuršių, klaipėdiečių valgiai. Liko tik propoguojami šiaurės Žemaitijos kaimo valgiai ir gali tik tie “specialistai”, kurie ne tik atmeta 3000 metų lietuvių kulinarinį paveldą, istoriją, savastį, įtaką kitų pasaulio tautų virtuvėms, bet, iš tiesų, arba yra asoliutūs analfabetai, arba tai daro tyčia, kad klaidinti kulinariškai neišprususią lietuvių dalį.

Kita vertus, mužikas – tai ne bajoras, jis neturi įgimto orumo ir garbės jausmo, jam nuo amžių įdiegtas nuolankumas ir savigėda, nemoka gerbti ir didžiuotis savimi, savo darbu, savo sukurtomis gėrybėmis. Pastebėkite kaip lietuviai, išmokę visus aplinkinius kaimynus gaminti vytintas, rūkytas dešras, vokiečius tų dalykų išmokę, juos net dešrių tauta pavertė, dabar keliaklupsčiauja prieš tų pačių vokiečių šlapdešrę, pagarbiai ją vardindami “daktariška” ir visai nesuvokia, kad tik jie vieninteliai visame pasaulyje žino daugiausia mėsos ruošybos technologijų (mėsą mityboje naudoja šviežią, brandintą, nokintą, vytintą, rūkytą, sūdytą, sumaltą į miltus, fermentuotą (raugintą). Jie vieninteliai visame pasaulyje moka pagaminti skilandį, tą patį, kuris nokinamas ir fermentuojamas (ne rūkomas) šaltuose kamino dūmuose visus metus, darata ir kindziulis taip gaminami trejetą mėnesių.

Pasižvalgius Lietuvos parduotuvėse atrodo, kad lyg ir daug yra pieno produktų, bet, iš tiesų, tai tik vizualinė apgaulė, nes pieno produktų Lietuvos pienininkai gamina nedaug, “Žemaitijos pienas”, “Pieno žvaigždės”, visi kiti gamina vienus ir tuos pačius produktus, tik kitaip juos įpakuoja ir kitaip pavadina. Lietuvos pienininkai šiandien negali prilygti nei Europos, net ir Rusijos pienininkams, kurie nors ir neturi tokios senos patirties, kaip lietuviai, bet pieno produktų asortimentas Maskvoje ar Peterburge yra kelis kartus didesnis, nei Lietuvoje. Antra vertus šiandien Lietuvoje gerų pieno produktų iš vis nebėra, – nėra sviesto, grietinės, grietinėlės, pieno, pasukų, kefyro, jogurto, – yra vien tik cheminiais konservantais perdozuoti šių produktų surogatai, kurie yra ypač kenksmingi vaikų organizmui. Šiandienos pienininkai skundžiasi, kad užsienis nenori pirkti jų gaminių ir visai negalvoja, kodėl taip yra. O taip yra todėl, kad lietuviai siūlo tą, ką moka visi pasigaminti, tik siūlo brangiau ir daug prasčiau…