Lietuvos kulinarinis paveldas
Lietuva, turėdama turtingiausią Europoje kulinarinį paveldą, didelį būrį lietuvių mitybos specialistų su habilituotu etnologijos mokslų daktaru V. Miliumi priešakyje, vis dar niekaip negali sutvarkyti savo kulinarinio paveldo judėjimo. Culinary Heritage Network yra apėmęs visą Europą ir beveik visos Europos šalys yra prie šio judėjimo prisijungusios. Visoms Europos tautoms ypač svarbi yra eutrofija (gera, teisinga mityba), kova dėl etnografinio, istorinio virtuvės grynumo, valgių receptūrų autentiškumo. Viso pasaulio garsiausi kulinarai pripažįsta, kad aukštesnės civilizacijos šalys turėtų atsisakyti Fast Food (greito paruošimo maistas), kurį daugiausia mėgsta ruošti mažai išsilavinę virėjai ir kulinarijos diletantai ir pereiti prie Slow Food ir ypač prie Heute cusine (savo šalies aukštosios virtuvės), – šis judėjimas beje Europoje prasidėjo jau prieš 17 metų.
Šiandien Lietuvoje į Culinary Heritage Network (Europos Kulinarinio paveldo judėjimą) yra įsijungę tik aukštaičiai ir deja įsijungę pretenzingai, nekompetatingai. Susipažinus su jų valgiaračiai, matyti, kad kai kurių maitinimo įmonių savininkai ir šio judėjimo pradininkai Aukštaitijoje turi psaudomnezijos proviante požymių, mažai žinių apie savo regiono išskirtinius valgius (Rytų ir Vakarų aukštaičiai turi skirtingas virtuves), nežino valgių gamybos technologijų, daugelis patiekalų gaminama aprioriškai, valgiai vadinami pretenzingais, arogantiškais pavadinimais. Na, negali būti „sovietinio obščepito” beliašai, guliašas ar befstrogenas, maltiniai, muštiniai autentiškais aukštaitiškais valgiais, negali būti šio judėjimo dalyviai tie, kas neturi gerai įrengtos virtuvės, kas nesilaiko net elementarių sanitarijos taisyklių. Man skaudu ir gėda už savo tautiečius, kai Culinary Heritage Network diplomu atžymėtoje maitinimo įmonėje blynai kepami piršto storumu prikepusiais taukais apskretusioje keptuvėje, kai šiuo diplomu atžymėtoje kavinėje ant dėmėtos staltiesės šaltuose riebaluotose lėkštėse patiekiami prisvilę kepsniai su taukais pripamusiomis bulvėmis, kai padavėjos maistą paduoda atvira burna žiaumodamos gumą…
Culinary Heritage Network diplomas turėtų būti ne amžinu apdovanojimu. Kas metais reikia tikrinti maitinimo įmonės lygį ir jei jis neatitinka nustatytiems kriterijams, tuoj pat šį diplomą atimti, nes Kulinarinio paveldo judėjimas yra ne apsileidimo, o geros virtuvės požymis.
Mano supratimu, pats laikas būtų Lietuvoje sukurti kompetatingą mitybos ir kulinarijos specialistų taryba, kuri galėtų skirti tai ar kitai mitybos įmonei Culinary Heritage Network diplomus, tikrinti jų darbo kokybę, skonines, aromatines ir konsistencines patiekalų savybes, gamybos technologijos atitikimą, valgio dekoravimo ir patiekimo lygį, aptarnavomo kulrūrą, sanitarijos lygį.
