| | |

Sirgti sveika

Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu – sapnuose visada pagauni, skirtingai nuo tikrovės. Šeima į ligą žiūri supratingai – gal tiksliau priversta žiūrėti supratingai – kadangi viena aišku – ligonis nepagydomas. Ilgai nežvejojęs darosi neramus ir pavojingas, pažvejojęs puola į euforiją, nesustodamas pasakoja žvejybos smulkmenas, kurios niekam neįdomios. Merkyje lenkų dvarininkai žvejojo devynioliktojo amžiaus pabaigoje – iš Anglijos parsisiųsdintomis meškerėmis ir muselėmis. Dabar Merkyje žvejoja paprasti žmonės, pirmiausia bendraklubiai iš muselininkų klubo „Merkys“. Tačiau kitkas keičiasi nelabai. Meškeres jie siunčiasi iš viso pasaulio, museles riša patys. Bet muselių rišimo medžiagos – tai atskiras pasaulis, pradedant angliškais, norvegiškais ir japoniškais kabliukais, ir baigiant egzotiškų paukščių plunksnomis bei kailiais – visa tai daugiausia siunčiama iš užsienio, pastaruoju metu iš Lenkijos.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Vandens vilkų medžioklė

Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą… Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona… Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Pasileidžiant pasroviui nuotykių upe

Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių… būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys… Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens… Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų… Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Ketvirtadienio popietė

Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno… Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.

| | |

Šapalas – plūdine meškere

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiau­siose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdo­miau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tik­ri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko su­gauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maž­daug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neuž­tiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vie­tos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, di­deli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapa­lai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dug­ną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų. Kuo šapalas didesnis, tuo jis di­desnis slapukas. Todėl labai retai upėje pa­matysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuo­se vandens sluoksniuose pasirodo retokai.

| | |

Kaip žvejoti srovėje?

Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.

| | |

Žvejyba dugnine meškere

Meškerykočiai dugninei meškerei anksčiau buvo daromi iš kadagio, bambuko, lazdyno ar šermukšnio, kartaisnaudojamos špagos. Šiuo metu yra didelis pasirinkimas firminių meškerykočių. Dažniausiai imamas neilgas iki 2 – 2,5m meškerykotis su rite. Valas, truputį storesnis 0,15 – 0,3 mm kartais iki 0,45 mm storio. Valo kiekis iki 35 – 40 m su atsarga. Kabliukai stambesni. Svareliai naudojami įvairūs – nuo 10 iki 50 g ir sunkesni, skirtingai kur žvejojama. Svareliai pririšami, slankiojantieji, slyvelės, pira midės, cilindriuko, kūgio ir kitokio pavidalo. Svareliai dedami ant pačio valo, arba pririšami trumpu pavadėliu. Prie pagrindinio dugninės meškerės valo dažnai kabinama šėryklėlė. Dugnine meškere dažniausiai gaudoma pavasarį ir rudenį, taip pat ir vasarą dažniausiai nuo kranto, retkarčiais ir iš valties ar neaukštų tiltų. Vasarą žvejyba dugnine ne tokia sėkminga. Dugnine dažniausia gaudoma naktį. Tam prie meškerykočio pritvirtinamas signalizatorius – mechaninis ar elektroninis skambaliukas, kuris traukiant valą signalizuoja, ir taip žvejui praneša apie kibimą.Paprasčiausias signalizatorius – ant meškerykočio per virvutę pritvirtintas skambutis, kuris kabinamas ant valo, jį nuo svorio išlenkia, ir kimbant žuviai skamba. Žuviai pradėjus čiulpti masalą (žvejojant dugnine ant kabliuko kabinami stambūs masalai pvz.: naktinis sliekas), žvangutis pradeda lėtai kilti. Žuviai pagriebus masalą, žvangutis staiga šokteli į viršų ir suskamba.

| | |

Karšių gaudymas dugnine

Daugiausia karšių mūsų meškeriotojai sugauna dugninėmis meškerėmis. Tai pats paprasčiausias, didelio išmanymo nereikalaujantis gaudymas. Net tas, kas tik retkarčiais išeina pameškerioti, dažniausiai pasirenka dugninę. Paprasčiausia dugninė – kelios dešimtys metrų valo, kabliukas, švino gabalas ir kuolelis krante. Užkabinai ant kabliuko porą slie-kučių, kelis kartus apsukai svarelį aplink galvą ir bumbtelėjai upėn. Dabar galima užsirūkyti ar taurelę išlenkti – masalą suradęs karšis praris ir užkibs, beliks tik išvilkti į krantą ir vėl užmesti. Ir taip visą dieną. Kai karšiai itin išalkę ir godžiai griebia masalą, net tokia dugnine galima sugauti keliolika karšių. Bet tai jokių emocijų neteikiantis gaudymas, labiau panašus į “laiko užmušinėjimą”. Tačiau kai karšiai itin išrankūs, tik atsitiktinis paklius ant tokios dugninės. Antra vertus, karšiai – ne vėgėlės ar pūgžliai, ryjantys masalą iki antro galo. Karšis – atsafgi žuvis. Pajutęs kabliuką, jis greitai išspjauna, net nesuvirpinęs valo. Net pasismeigęs ant kabliuko jis labai greitai išsivaduoja vos kelis kartus pasimuistęs. Mat už lūpų esanti dumplių plėvelė labai plona, ir kabliukas ją greitai perpjauna. Karšinė dugninė turi būti labai jautri, tik tada meškeriotojas patirs visus karšių gaudymo malonumus. Ilgą laiką mūsų meškeriotojai, ypač Nemune, Kauno mariose bei kai kuriuose ežeruose, gaudė sunkiomis dugninėmis, pasidarytomis iš rusiškų spiningų su didelėmis inercinėmis ritėmis.

| | |

Kaip nusipirkti dugninę meškerę

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

| | |

Sigučio pasakojimas: Žvejyba dugnine meškere

Šiuo metu pažvelgęs už lango pagalvojau, kad tikrai dar ne metas padėti dugnines meškeres į spintą. Ir kadangi turiu nemažą patirtį žvejyboje dugnine meškere (~30 m. stažas) bei turiu daug gražaus laiko, tai nutariau pasidalinti savo patirtimi. Esu žvejojęs įvairiuose vandens telkiniuose – srauniose upėse, upeliuose (lyginant su Nemunu), tvenkiniuose, įvairiuose ežeruose bei Kuršių mariose. Kai pradėjau savo žvejybą dugnine meškere, buvo labai populiarūs dviejų dalių dvirankiai sudurtiniai diuralio spiningai, kainuojantys po 9 rub.50 kap. Jie pasižymėjo savo tvirtumu bei ilgaamžiškumu. Šiuo metu jų nurašyti tikrai nederėtų, o būtų galima puikiausiai panaudoti vėgėlių žvejyboje ar kur nors jūroje gaudant menkes. Tačiau bėgo laikas ir šiuos kotus pakeitė nauji plastikiniai, anglies pluošto naujamadiški, tvirti kotai. Buvusias „Nevskas“ rites pakeitė stradikai, daivos ir kitos ritės. Tačiau nemanau, kad nuo to pasikeitė patys pagrindiniai žvejybos niuansai, ypatumai. Tada, žvejojant Nemune man pavykdavo savo sistemėles numesti iki ~50 m. O jos būdavo kelių variantų. Pirmiausiai visada laikydavausi tos nuomonės, kad žvejojant srovėje, ežere ar kitam vandens telkinyje žuvį reikia visada šerti, išskyrus galbūt tuos atvejus, kada važiuodavau žvejoti vėgėlių. Tam tikslui patys pasidarydavome iš varinės vielos vadinamas šėryklas skirtas žuvims šerti. Žvejojant srovėje jos būdavo didesnės, o stovinčiame vandenyje – mažesnės.