Sirgti sveika
Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu – sapnuose visada pagauni, skirtingai nuo tikrovės. Šeima į ligą žiūri supratingai – gal tiksliau priversta žiūrėti supratingai – kadangi viena aišku – ligonis nepagydomas. Ilgai nežvejojęs darosi neramus ir pavojingas, pažvejojęs puola į euforiją, nesustodamas pasakoja žvejybos smulkmenas, kurios niekam neįdomios. Merkyje lenkų dvarininkai žvejojo devynioliktojo amžiaus pabaigoje – iš Anglijos parsisiųsdintomis meškerėmis ir muselėmis. Dabar Merkyje žvejoja paprasti žmonės, pirmiausia bendraklubiai iš muselininkų klubo „Merkys“. Tačiau kitkas keičiasi nelabai. Meškeres jie siunčiasi iš viso pasaulio, museles riša patys. Bet muselių rišimo medžiagos – tai atskiras pasaulis, pradedant angliškais, norvegiškais ir japoniškais kabliukais, ir baigiant egzotiškų paukščių plunksnomis bei kailiais – visa tai daugiausia siunčiama iš užsienio, pastaruoju metu iš Lenkijos.