| |

Dekoratyvinės sodininkystės menas viduramžių ir renesanso epochoje

Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai – labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII – XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui.

| |

Dekoratyvinės sodininkystės menas senovės pasaulyje

Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 – 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų…) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo sodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį, kas karštame Egipto klimate buvo labai svarbu. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių, jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas).

Ag­ras­tų priežiū­ra
| |

Ag­ras­tų priežiū­ra

Lie­tu­vo­je di­de­lių ag­ras­tų plo­tų dar kol kas nie­kas ne­au­gi­na. Jie to­li gra­žu nė­ra to­kie po­pu­lia­rūs kaip JAV ar Ka­na­do­je, ta­čiau bent po ke­lis šiuos uo­gak­rū­mius ga­li­ma ras­ti be­veik kiek­vie­no­je mū­sų kraš­to so­dy­bo­je. Šį­kart – apie ag­ras­tų ken­kė­jus ir li­gas. Ag­ras­ti­nis ūg­li­nis ama­ras (Ap­his gros­su­la­riae Kalt.) čiul­pia ag­ras­tų ūg­lių bei vir­šu­ti­nių la­pų sul­tis. Kai ka­da šis ama­ras kar­tu su ser­ben­ti­niu ama­ru iš­plin­ta ir juo­dų­jų bei rau­do­nų­jų ser­ben­tų plo­tuo­se. Ūg­liai nu­sto­ja aug­ti, de­for­muo­ja­si, iš­kryps­ta, jų vir­šū­nė­se la­pai bū­na su­si­rai­tę ir su­trauk­ti į kuokš­tus. Vė­liau to­kie ūg­liai ga­li nu­džiū­ti. Ant krū­mų bū­na daug skruz­dė­lių, ku­rios mai­ti­na­si sal­džio­mis ama­rų iš­ma­to­mis.

|

Ir varginančio darbo nebijantiems duoną pelnyti sunku

Paprastai kaimietis nori viską iš anksto apskaičiuoti: dirbti ir užsidirbti jei ne prabangai, tai bent pragyvenimui, dažnai nevertindamas net savo išlieto prakaito kainos. Šia prasme ne išimtis ir Misiūnų kaime gyvenančių ūkininkų Mildos ir Antano Lisevičių šeima. Ir patiems pragyventi, ir vaikams į mokslus leisti labai reikalingas pinigas. Todėl šeima, niekada nesikračiusi juodo darbo, laikė ir karves, ir porą paršavedžių, pardavinėjo paršelius, augino javus… Bet tiesiog rankos nusviro, kai prieš kažkiek laiko smarkiai krito ir kiaulienos, ir paršelių, už kurių porelę pirkėjai siūlydavo tik 60 Lt, kainos. Už tokią mažą kainą nei turguje, nei kitur dar pensinio amžiaus nesulaukusi Lisevičių šeima savo augintinių nepardavinėjo – tiesiog dovanojo juos giminėms. Nepaliko ir nė vienos paršavedės. Bet ateitį labai sunku nuspėti, kai visiškai nežinoma, kur ir už kokią kainą tuos paršelius galima bus parduoti po metų, kitų. Dabar Milda ir graudenasi: gal ir be reikalo atsisakė kiaulių ūkio, nes paršelių kainos pakilo net 4 – 5 kartus. Tad vėl rusena viltis – galbūt verta kiaulininkystę vėl atgaivinti?