Dekoratyvinės sodininkystės menas viduramžių ir renesanso epochoje
Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai – labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII – XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui.