Verslas

SVV subjektų samprata apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – įstatymas), kurio nauja redakcija įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d. Įstatymas apibrėžia SVV subjektus, jiems taikomas valstybės paramos formas ir kitas šiam verslui svarbias nuostatas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, SVV subjektas yra labai maža įmonė, maža įmonė ar vidutinė įmonė, atitinkanti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, ar verslininkas, atitinkantis šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas. Ketindami steigti įmonę, pirmiausia nuspręskite, kokia įmonės teisinė forma (rūšis) yra tinkamiausia Jūsų pasirinktiems tikslams įgyvendinti. Reikia įvertinti, kokia ūkine komercine veikla versitės, kiek įmonėje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo reikės verslui pradėti ir pan. Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones: individualias įmones, tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas, akcines, uždarąsias akcines, investicines, žemės ūkio, kooperatines bendroves, valstybės ir savivaldybės įmones. Tais atvejais, kai veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti ne pelno organizacijas. Jeigu planuojate imtis smulkaus verslo, kuriuo verstis pakanka šeimos narių darbo ir nedidelio pradinio kapitalo, o pasirinkta veiklos rūšis nėra ypač rizikinga ir sudėtinga, galite steigti individualią įmonę (IĮ).

Įmonės įkūrimas yra tik formalumas, svarbiausias klausimas, kuris turėtų jaudinti verslininką, ar jis sugebės įsitvirtinti rinkoje ir vystyti verslą. Anot Pasaulio Banko, net esant palankioms verslininkystės sąlygoms, apie 50 proc. smulkių įmonių bankrutuoja per pirmuosius veiklos metus. Dažniausia žlugimo priežastis – steigėjai nesugeba valdyti kompanijos ir psichologiškai nepasiruošę prisiimti atsakomybės. Prieš steigiant firmą, pirmiausia reikėtų suvokti, ar tam esate pasiruošę psichologiškai. Jei svarstote apie savo verslą, pirmiausia įvertinkite pagrindines savo charakterio savybes ir asmeninius pasiekimus. Nereikia galvoti, kad formalus savo verslo įsteigimas kažką iš esmės pakeis. Jei Jūs esate sėkmingas samdomas darbuotojas, skiriate darbui daugiau laiko nei reikalauja samdomo darbuotojo įsipareigojimai, Jums bus nesunku ir darant savo verslą. Tačiau, jei manote, kad sukūrus savo verslą, staiga atsiras noras darbuotis, skirsite jam daugiau laiko – tai greičiausiai klystate. Pirminis entuziazmas praeis po keleto mėnesių ir greičiausiai rezultatai bus ne geresni nei samdomoje pozicijoje. Reikia susitaikyti su tuo, kad kuriant savo verslą, pradžia finansiškai gali būti sunkesnė nei dirbant samdomoje pozicijoje. Savo verslo steigimas tikintis, kad pavyks daugiau uždirbti, yra dažnai iliuzinis – tai pavyksta tik perimant dalį svetimo verslo arba įgyvendinus genialią idėją. Dažnai verslas steigiamas mąstant, kad samdomas darbas neįvertinamas taip, kaip turėtų būti.

Jei svarstote apie nuosavo verslo pradžią, užsiėmimą savarankiška veikla ar savo verslo perkėlimą į Airiją, Jums teks apsvarstyti daug klausimų. Pavyzdžiui, reiks žinoti esminę informaciją apie bendrovės steigimą, registraciją, įmonės buveinę ir pavadinimą, personalo įdarbinimą bei mokesčius, įstatymus ir poįstatyminius aktus, reguliuojančius bet kokį verslą Airijoje. Jei sprendžiate dėl verslo plėtros Airijoje, yra keletas valstybės paramos programų (State supports), kurios buvo sukurtos siekiant tokiu atveju Jums padėti ir konsultuoti. Tai gali būti finansinė parama, tačiau taip pat subsidijos, darbo vieta ir kt. Pavyzdžiui, priimant ir apmokant darbuotojus galima pasinaudoti dotacijomis (grants) ir kitomis paskatomis (incentives). BASIS interneto svetainė (Konsultacijos verslui apie valstybės informaciją ir paslaugas, Business Advice on State Information and Services) buvo specialiai įkurta Jūsų poreikiams patenkinti. Toje svetainėje yra pateiktas vadovas „Pradedant nuosavą verslą – darbo knyga“ (Starting Your Own Business-A Workbook). Šios nuorodos padės Jums orientuotis toje svetainėje, akcentuodamos svarbią informaciją, kurią reikia žinoti. Jums reikia išmanyti verslo planavimą (business planning). Prieš galvojant įkurti verslą, svarbu susidaryti verslo planą. Čia yra pateikiama informacija, kaip parašyti verslo planą. Verslo planavimas gali apimti rinkos tyrimų atlikimą, vietos suradimą ir įvairių planų bei dotacijų moksliniams tyrimams, plėtrai ir įkūrimui ištyrimą.

Verslo liudijimas – tai dokumentas, patvirtinantis fiksuoto pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) patvirtintą individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą. Ši supaprastinta pajamų mokesčio sumokėjimo forma taikoma tik gyventojų pajamoms, gautoms iš atskirų rūšių prekybinės, gamybinės ar paslaugų veiklos, apmokestinti. Be to, ir pati veikla pagal verslo liudijimą turi būti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų per tęstinį laikotarpį. Verslo liudijimą turinčio gyventojo veiklos santykiai su kitais asmenimis iš esmės turi skirtis nuo darbdavio ir darbuotojo santykių ir neturėti įprastiems darbo santykiams būdingų požymių: susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo laiko, atostogų ir pan. Vykdydamas veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, gyventojas pats sprendžia su veikla susijusius klausimus, pats dengia jo veiklos vykdymo išlaidas ir užtikrina, kad jo faktiškai vykdoma veikla neišeitų už individualios veiklos, apmokestintos nustatytu fiksuotu pajamų mokesčiu ir įrašytos verslo liudijime, ribų. Šioje atmintinėje apžvelgsime, kokią veiklą gyventojas gali vykdyti įsigijęs verslo liudijimą, kokie yra fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimą sumokėjimo ir grąžinimo ypatumai, kokios yra verslo liudijimų išdavimo taisyklės.

Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Kad gyventojas būtų laikomas vykdančiu individualią veiklą, jo sandoriams turi būti būdingas tam tikras tęstinumas, taip pat motyvas (siekimas gauti ekonominės naudos). Atsitiktiniai sandoriai, pvz. asmeninio būsto, transporto priemonės pardavimas ar nuoma, kuriuose nėra ,,verslininkiškumo” elementų, negali būti laikomi individualios veiklos požymiais. Atitinkamais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas dažniausiai nelaikomas vykdančiu individualią veiklą (pvz. į užsienį išvykstantis gyventojas parduoda kelis vienodus daiktus). Tačiau atkreiptinas dėmesys, į tai, kad kartais ir be sandorių tęstinumo, iš tam tikrų aplinkybių galima daryti išvadą, kad gyventojas vertėsi individualia veikla. Tokiomis aplinkybėmis gali būti: naudos dydis ir tai, kokią visų gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda; taip pat su naudos gavimu susijusios sąnaudos. Jeigu gyventojas įsigyja ir parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn turtą, siekdamas gauti ekonominės naudos tęstinį laikotarpį, laikoma, kad jis vykdo individualią veiklą.

Šiuolaikinis franšizavimas yra labai lankstus ir nuolat besivystantis verslo formatas. Franšizavimas apima ir tik jam būdingus, ir iš kitų verslo formų paskolintus elementus. Komercinė koncesija, filialų tinklai, platinimo tinklai, licencijavimas, patentai, kooperacija – tai tik dalis verslo formų, kurių dedamųjų galima surasti franšizavimo procese. Norėdami išvengti painiavos pažymėsime, kad franšizavimu vadiname verslo modelį apskritai. O franšizė yra konkreti verslo koncepcija, nuosavybės teise priklausanti konkrečiam ūkio subjektui. Nei verslo literatūroje, nei verslo praktikoje nėra vieno patvirtinto franšizės apibrėžimo. Žinoma, kiekvienos šalies teisės aktai teisinio reguliavimo poreikiams nustato teisinį franšizės apibrėžimą. Pirmiausia franšizė yra sutartis. Ši sutartis sudaroma tarp dviejų savarankiškų šalių. Pagal šią sutartį abi šalys įgauna teises ir prisiima įsipareigojimus. Viena šalis (franšizės gavėjas) pagal sutartį gauna teisę užsiimti verslu, t. y. teikti prekes arba paslaugas naudodama kitai šaliai (franšizės davėjui) priklausančius prekės ženklus arba vardus. Taip pat franšizės gavėjas gauna teisę naudoti darbo metodus, sukurtus franšizės davėjo. Franšizės gavėjas už šias esmines teises įsipareigoja mokėti. Ta pati sutartis įpareigoja franšizės davėją suteikti visas sutartas teises franšizės gavėjui ir padėti vykdyti su verslu susietas veiklas.

Kai pradėsite verslą, arba ieškosite patarimų kaip jį pradėti, visada atsiras “gero linkinčių” žmonių. Kurie jums paaiškins, kad pradėti negalite, nes tam reikia daug pinigų, Jūsų pasirinkta niša visai nepelninga, kad Jūsų planas turi daug skylių, kad Jūs neturit patirties, kad šiam verslui pradėti reikia bent 5 metų profesionalo patirties ir t.t. Paprastai tokie žmonės patys būna nieko neįkūrę ir nieko negali įkurti, nes jų mintys sukasi tik apie tai kodėl neįmanoma. Jie apsimeta, kad “nori Jums gero”, bet iš tikrųjų vagia mūsų svajones. Jei iš pradžių įkursite verslą, truputi netaip, bus galima pasitaisyti ir jį patobulinti. Tačiau, jei klausysite “gerųjų nykštukų”, tai ir Jūsų gyvenimas bus toks kaip jų, kuriame tiesiog neįmanoma turėti savo verslo. Galų gale bankrotas irgi nėra blogai, jei tai buvo apmastyta rizika. Tarkim pradedant verslą reikia apie 10 000 lt. Jeigu kažkas neišeis išparduosit inventorių ir busite praradęs kokius 3000 Lt. Nėra tokia baisi suma, beto netgi bankrutuodamas įgauni patirties. Vidutiniškai milijonieriai bankrutavo apie 3 kartus pries uždirbdami milijoną. Jau turiu verslo planą ir man reikia maždaug 200 000 litų pradėti verslą…. Dažniausiai niekas neduoda tokiu sumų pradedantiems verslininkams. Kodėl? Todėl, kad jie dar neturi patirties. Todėl, kad jų pasamonė sukasi taip: “turiu išleisti pinigų, tam, kad uždirbčiau pinigų”. Pradedant pirmą verslą reiktų pradėti nuo labai mažų investicijų.