Politikai sutaria, kad reikia plėtoti aukštąsias technologijas, tačiau plėtros programas svarsto tik vietos profesūra ir biurokratai, o programoms vykdyti skirtos lėšos išdalijamos be konkursų ir tiems patiems mokslininkams. Dar neseniai politikai savo pareiškimuose ir kalbose tik retkarčiais atkreipdavo dėmesį į jiems beveik mistinę mokslinių tyrimų reikšmę šalies ateičiai. Ateitis atrodė tokia tolima, kad buvo numota į jos finansavimą, matyt, tikintis, kad „dvasingi” dalykai gali būti gyvi dvasia. Šiandien padėtis pasikeitė. Suvokta, kad mokslo žinios nėra jau tokios neapčiuopiamos, ir joks save gerbiantis Seimo narys ar Vyriausybės biurokratas dabar nepraleis progos skelbti apie paramą žinių visuomenei. Nusivylus tranzito perspektyvomis sutarta, kad gerovę gali sukurti žinių ekonomika, ir šios vizijos įgyvendinimas neseniai įspraustas į labai konkrečius rėmus: pasirašytas Nacionalinis susitarimas tikslui pasiekti suteikia 15 metų.
O kad deklaracijos nebūtų tušti žodžiai ir kad Lietuva Europoje neatrodytų juokinga tyrimams skirdama kuklius 0,6 proc. BNP (Europos Komisija pataria 3 proc.), politikai, atrodo, pagaliau tapo dosnesni.