| |

Lietuvos nacionalinis dramos teatras – istorija

Lietuvos nacionalinis dramos teatras buvo įkurtas 1940-aisiais metais kaip Vilniaus Valstybės teatras, ir nuo to laiko ne kartą keitė savo pavadinimą. Pirmasis pastatymas šiame teatre – Hermano Hijermanso “Viltis”, spektaklio režisierius – Romualdas Juknevičius. Per visą teatro gyvavimo periodą jame sukurta arti 400 spektaklių. Šiuo metu teatro repertuare gausu ir klasikinės pasaulio dramaturgijos, ir šiuolaikinių autorių, ir nacionalinių pjesių pastatymų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirbo bene visi žinomiausi Lietuvos teatro režisieriai: Borisas Dauguvietis, Romualdas Juknevičius, Kazimiera Kymantaitė, Irena Bučienė, Henrikas Vancevičius, Algirdas Lapėnas, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ir kiti. Nuo 1990 metų teatre pradėjo dirbti ir naujos kartos režisieriai – vienas įdomiausių ir labiausiai provokavusių savo darbais buvo Oskaras Koršunovas. Pirmieji jo spektakliai buvo sukurti pagal žinomų rašytojų avangardistų Daniilo Charmso ir Aleksandro Vvedenskio kūrinius.

Magijos Teatras “DiArchy”
| |

Magijos Teatras “DiArchy”

Magijos Teatras “DiArchy” įkurtas 1991 metais. Iliuzija, magija, fokusai, neįtikėtini ir pavojingi triukai, įvairių cirko ir estrados žanrų numeriai – mūsų darbas. Mūsų profesija – linksminti, stebinti ir žavėti. Mes kuriame numerius ir programas, kurias rodome pasirodymų, koncertų metu, taip pat dalyvaujame TV projektuose. Magijos Teatro DiArchy programos, tai kaleidoskopiškai vieni kitus keičiantys įvairių žanrų numeriai. Magiškos iliuzijos ir stulbinančios manipuliacijos, fokusai, uždegantys ir mistiniai šokiai, pavojingi ir neįtikėtini triukai. Didelis ir įvairus repertuaras leidžia teatrui dirbti visur: televizijose ir teatruose, cirkuose ir variete, klubuose, kazino, viešbučiuose, kruiziniuose laivuose, ekspocentruose, parodose ir mugėse, privačiuose vakarėliuose, firmų prezentacijose. Jeigu ką nors praleidome, tai ir ten mes galime rodyti savo vaidinimą.

| |

Raganiukės teatras

Įkurtas 1995 metais gruodžio 5 dieną. Tai profesionalus teatras vaikams, turintis 200 vietų modernią žiūrovų salę, nepriklausomą teatro trupę, turinčią savo biudžetą ir administaciją sudaro: režisierius, aktoriai, kompozitorius, vaikų psichologas ir direktorius. “Raganiukės teatras” – Teatrui vadovauja teatro ir TV režisierė Rita Urbonavičiūtė, nuo 1985 metų dirbanti režisūrinį darbą. R.Urbonavičiūtė daugiausia režisuoja ir rašo pjeses vaikams. Repertuarą sudaro spektakliai skirti iki mokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams nuo trijų metų. Spektakliai pastatyti pagal šiuolaikinių ir žymiausių pasaulio autorių kūrinius. Šis teatras turi didžiausią repertuarą Lietuvoje skirtą mažiesiems žiūrovams. Šiuo metu repertuare yra apie 30 spektaklių. Iš jų keli originalūs spektakliai – žaidimai, ugdantys vaikų fantaziją, bei lavinantys suvokimą apie teatrą, juose kartu su aktoriais vaidina ir mažieji teatro žiūrovai bei jų tėveliai. Taip yra išlaikomas atviras ryšys su auditorija, suteikiama galimybė bendrauti su pasakų personažais, kasdienybę paversdamas stebuklu. Smulkiau apie spektaklius rasite: spektaklių aprašymuose.

| |

VGTU teatras – studija „Palėpė”

Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto (VGTU) teatras – studija „PALĖPĖ” – bene jauniausias universitetinis teatras Lietuvoje – jis susibūrė tik 1999 metų rudenį, universiteto vadovybės ir režisieriaus Olego Kesmino (tuo metu jis dirbo Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre) iniciatyva. Išskirtiniai teatro bruožai: kolektyvo stabilumas (nemažai trupės narių užsibūna ilgiau nei dviems sezonams), produktyvumas (per sezoną teatras pristato ne mažiau kaip dvi premjeras) bei didelis vaidinamų spektaklių skaičius. „Palėpės” teatras-studija neturi įprastos teatro salės – savo vaidinimams ji pritaikė dvi greta esančias auditorijas. Šiose kamerinėse patalpose, talpinančiose 30 – 50 žiūrovų, ir yra rodomi teatro vaidinimai, o scenografijai panaudojamos patalpos sienos. Šiuo metu studijos veikloje dalyvauja virš 50 žmonių – ne vien VGTU studentų. Daugumos jų studijos ar darbas visiškai nesusiję su menais. Nepaisant to studijos nariai ne tik vaidina, bet ir patys režisuoja (Agnė Simanavičiūtė – „Čia ir dabar”, Tomas Dapšauskas – „Mėnesiena”, Vaida Matusevičiūtė – „Orfėjas”, „Viena”), kuria dekoracijas ir kostiumus (Eglė Sniečkutė – „Kostiumas”, Dalia Kiaupaitė – „Orfėjas”), bei patys jas daro, taip pat dirba šviesos ir garso operatoriais, ruošia spektaklių programėles bei afišas.

| |

Jaunas ir žavus „Elfų“ teatras

1999 metų rudenį Vilniuje įvairių mokslo įstaigų skelbimų lentose ir gatvėse pasirodė nuotraukomis iliustruotų afišų, kviečiančių į „Elfų“ teatro spektaklius suaugusiems: „Dvi Sofi“, „Senis ir jūra“ ir vaikams: „Skudurinė Onutė“, „Nulėpausio gimtadienis“. Sausio mėnesį pasirodė ir kvietimas į naują premjerą vaikams „Svogūnėlių pagrobimas“. „Elfų“ teatro ištakos – Marijampolės teatro studija. Šiai studijai 1996 metais vadovavo teatro režisierius Romas Vikšraitis. 1997-ųjų žiemą iš aktyviausių Marijampolės teatro studijos aktorių režisierius subūrė trupę ir įsteigė „Elfų“ teatrą. Teatro atidaryme suvaidintas spektaklis vaikams „Elfų pasakaitės“ (dabar pervadintas į „Skudurinė Onutė“). Berengiant šį spektaklį ir kilo mintis teatrą pavadinti „Elfų“ teatru. Visgi į tikrą dienos šviesą „elfai“ išlindo 1999-aisiais. Tų metų rudenį teatras įsikėlė į naujas patalpas šalia Vaikų ir jaunimo centro (Vilniuje, Ukmergės g.41, korp. B). Rugsėjo 4 d. naujoje salėje atidarytas naujas teatro sezonas – suvaidinta L. Lambero drama „Dvi Sofi“. Po spektaklio surengtas muzikinis vakaras – teatro aktoriai dainavo pirmiesiems teatro žiūrovams ir rėmėjams: UAB „Chrustik“, UAB „Indanė“, „Transmedos autoservisas“.

|

Teatras gyvuoja ir aptvare

Paskutiniu metu daugiau optimizmo teikia kamerinių, netgi neprofesionalių teatrų aktyvumas. Rafinuotas ir plebėjiškas entuziazmas galutinai pražudė didžiųjų teatrų grandus, užtat „mėgėjiški” kolektyvai ima diktuoti žiūrovų skonio madas. Įpročiu tampa lankymasis mažose pašiūrėse ir salytėse. Jų trauka proporcinga didelius valstybinius teatrus apėmusiai depresijai. Tikras linksmybės taures dabar kelia vidutinės klasės ambicijos. Turiu patikslinti – kūrybinės ambicijos. Tokios, kurios ir sunkiomis sąlygomis suveda žiūrovą su medžiaga, aktorių su jo paties ambicijomis. Nepaisant begalinio užimtumo, kūrėjai greit ir išradingai prisitaiko, parinkdami scenas, bendradarbiavimą, kompromisą. Žinoma, tokių kūrėjų ir administratorių nedaug, nes labilia ir linksma vadyba vis dar nepasitikima sistemingai, o ypač aukštutinėse padangėse, kur maži paukštukai turi nuolankiai tūpčioti iš barzdoto dėdulės kalėdinio maišo laukdami teatro reformos rezoliucijos.

| |

Šokio spektaklis Romeo ir Džuljeta

Per dvejus teatro gyvavimo metus buvo pastatyti du didelio žiūrovų dėmesio susilaukę šokio spektakliai – “Tango in FA” pagal A. Piazzollos muziką ir “Meilė”. “Romeo ir Džuljeta” jau trečiasis A|CH teatro pastatymas. Visiems puikiai žinoma Kapulečių ir Montekių šeimų nesantaikos ir jų vaikų meilės istorija bus pateikta jungiant šiuolaikines išraiškos formas: šokį, muziką, vaidybą. Šią visais laikais aktualią istoriją, kupiną meilės, ryžto, pasiaukojimo ir aistros A.Cholina perteiks neabejotinai išskirtina, charakteringa, emocionalia, trykštančia vidine energija, žavesiu, originalia išraiška, gyvybinga choreografija šokio ir dramos sintezėje, naudojant šiuolaikinių kompozitorių muziką, subūrus talentingų kurėjų, aktorių ir šokėjų trupę. Šokio spektaklis “Romeo ir Džuljeta” – didelės apimties, kostiuminis spektaklis, kuriame dalyvauja 24 dramos teatro aktoriai, baleto artistai, Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokejų specialybės studentai, sukurtas jungiant šiuolaikines išraiškos formas: šokį, muziką, vaidybą. Nepriklausomam A|CH teatrui tai didžiausias įgyvendintas projektas. Šokio spektaklis “Romeo ir Džuljeta” A|CH teatrui kainuos 250 tūkstančių litų, pastatymas neapsiėjo ir be privačių struktūrų paramos, 28000 litų skyrė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas.

| |

Anželikos Cholinos šokio teatras

Anželikos Cholinos šokio teatras buvo įsteigtas 2000 m. gruodžio 22 d. siekiant turėti nepriklausomą kūrybinį procesą. Pirmasis teatro spektaklis, kurio premjera įvyko 2001 m. sausio 30 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – Tango in FA (pagal A. Piazzollos muziką), sulaukė didžiulio žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Antrojo teatro šokio spektaklio Meilė premjera įvyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje 2002 m. vasario 14 d. Trečiasis ir didžiausias A.Cholinos darbas Romeo ir Džuljeta buvo pristatytas 2003 m. kovo 28 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šiam spektakliui choreografė subūrė jau 24 artistų trupę: jaunuosius Lietuvos operos ir baleto teatro artistus, dramos teatro aktorius bei Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentus. Ketvirtąjį sezoną A|CH teatras atnaujino iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro perimtus spektaklius: Bernardos Albos namai bei Carmen. Pastarasis pačiai choreografei yra visiškai naujas darbas, suteikęs jai galimybę dar kartą grįžti prie neišsemiamos temos, ištaisyti per 5 metus nuo pirmosios premjeros paaiškėjusias klaidas, patobulinti choreografinius sprendimus bei pateikti brandesnį požiūrį į šį legenda tapusį siužetą.

|

Spektaklis apie meilę Meilės dienai

Tamsa. Girdisi, kaip dunda traukinio vagonai. Žmonės. Jie važiuoja gyvenimo traukiniu, dairosi į šalis. Jie vieniši, nemato vieni kitų, tik žvelgia ilgesingu, meilės ištroškusiu žvilgsniu. Taip prasideda Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Meilė“. Spektaklio premjerą teatras pristatė šv. Valentino vakarą. Tą ir kitą vakarą Lietuvos nacionalinio dramos teatro salė buvo sausakimša. Gal visus sugundė toks spektaklio pavadinimas, noras Meilės dieną praleisti su meile? Tiesa, Anželikos Cholinos teatro premjerose niekuomet netrūkdavo žiūrovų. Psichologai teigia, kad žmonės daugiau informacijos perteikia ne žodžiais, o veido išraiška, judesiais. Žodžiais galima meluoti, o judesiais apgauti beveik neįmanoma. Šokio spektaklis, kuriame visiškai nėra žodžių, puikiai išreiškia žmogaus išgyvenimus. Tai A. Cholina jau ne kartą įrodė, kad ir paskutiniame spektaklyje „Tango in Fa“, santykiams tarp vyrų ir moterų perteikti pasirinkdama tango šokį.

| |

Kauno Jaunimo Kamerinis Teatras

“Tuometinis teatrinių eksperimentų bumas Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europos šalyse, o taip pat kultūrinis vakuumas, susidaręs Kaune po Modrio Tenisono teatro likvidavimo lėmė, kad galėjau įgyvendinti seną svajonę – sukurti savo teatro studiją”, – sako Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas. 1976 metais Kaune buvo įkurta Jaunimo muzikinė studija, vėliau Jaunimo teatras – studija. 1986 metais studija iškovojo profesionalaus teatro statusą ir tapo Kauno jaunimo kameriniu teatru. 1977 metais drauge su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi buvo pastatytas spektaklis pagal Moriso Meterlinko vienaveiksmę pjesę. Tai buvo specialiai šiam kolektyvui kompozitoriaus parašyta opera “Ten, viduje”. Jau pirmasis tuometinės Jaunimo muzikinės studijos spektaklis turėjo sudėtingą likimą. “Jei šitaip plūsta jaunimas, vadinasi, ten kažkas negerai”, – buvo partinių vadovų nuosprendis. Gandas, kad opera po vienintelio pristatymo gali būti uždrausta dar labiau kurstė žiūrovus. Kauniečiai prie bilietų kasos stovėdavoper naktis.