Pasvarstykime: akivaizdu ne tik tai, kad vokiečių kultūra žlunga, akivaizdu, kad nestokojama ir to žlugimo priežasčių. Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta. Jei aukojamasi jėgai, didžiajai politikai, ekonomikai, kelionėms po pasaulį, parlamentarizmui, militariniams interesams,- jei tam tikras kiekis proto, rimties, valios, savikontrolės aukojama šiems dalykams, tada jų trūksta kitiems. Kultūra ir valstybė – neapsigaudinėkime – yra antagonistai: “kultūrinė valstybė” tėra moderni idėja. Viena gyvena kitos nenaudai, viena klesti čiulpdama kitos syvus. Visos didžiosios kultūrinės epochos buvo politinio smukimo laikai: kas buvo didu kultūros prasme, buvo nepolitiška, net antipolitiška… Goethe’i suvirpino širdį Napoleono fenomenas,- jį įkvėpė “laisvės karai…” Tą pačią akimirką, kai Vokietija tampa didžia valstybe, Prancūzija vėl tampa svarbi kaip kultūrinė jėga.

Ir tuo metu jie vienas paskui kitą laukan į gryną orą ir vėsią mąslią naktį ėjo; o pats Zaratustra bjauriausią žmogų vedė, už rankos jį paėmęs, norėdamas nakties pasaulį savo jam parodyt, didžiulį apskritą mėnulį ir lyg sidabras tviskančius krioklius šalia olos savosios. Galiausiai jie visi tylėdami ratu sustojo, vien pagyvenę žmonės, tačiau nurimusiom drąsiom širdim ir patys savimi stebėjos, kad žemėj jiems taip gera buvo; bet greit nakties paslaptingumas į širdis jų gilyn pradėjo smelktis. Ir vėl Zaratustra sau pagalvojo: “O, kaip jie man dabar patinka, šitie didžiųjų siekių žmonės!”- bet garsiai pasakyt nedrįso, nes laimę ir tylėjimą jų gerbė. Ir šią akimirką įvyko tai, kas įstabiausia buvo dieną tą ilgą ir nuostabią atsitikę: bjauriausiasis žmogus pradėjo vėlei ir paskutinį kartą gurgėt ir gargaliuoti, ir kai jisai žodžius lementi ėmė, staiga iš jo burnos iššoko gražiai ir dailiai klausimas suformuluotas, puikus, gilus ir aiškus, sujaudinęs visų, kurie jo klausės, širdis.

Ir kitą dieną vėl sėdėjo Zaratustra prieš olą savo ant to paties akmens, o gyvuliai jo po pasaulį bastės, kad naujo maisto jam parneštų,- taip pat jis laukė ir medaus, nes senąjį iki kruopelės paskutinės jau išdalinęs ir iššvaistęs buvo. Ir kai jis taip sėdėjo ir pagaliu šešėlį savo ant žemės piešė, paskendęs mintyse – tiesa, nemąstė jis apie save ir nei apie šešėlį savo,- staiga jis smarkiai išsigando ir visas susigūžė: šalia šešėlio savo išvydo dar šešėlį kitą. Ir kai jis greit pašokęs atsigrįžo, pamatė stovint aiškiaregį, kurį kadais prie savo stalo maistu ir gėrimu sušelpęs buvo, tą didžio nuovargio skelbėją, kurs štai kaip mokė: “Juk viskas – visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, pasaulis – be prasmės, žinojimas tik smaugia.” Bet žynio veidas nuo to laiko jau pasikeitęs buvo; ir kai Zaratustra jam į akis vėl žvelgė, suspaudė baimė širdį jam jau antrą kartą: blogų daugybė pranašysčių ir pelenų spalvos žaibų zigzagų į veidą šitą buvo įsirėžę.

Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs – nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo – ir šitaip štai prakalbo: Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,- aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi.

Tarnavote jūs tautai ir prietarams tautos, visi išminčiai jūs garsieji! – tačiau tiktai ne tiesai! Kaip tik. dėl to ir gerbiami jūs buvot. Todėl ir netikėjimas tas jūsų tiek pakantos sulaukė, kad pokštas buvo jis ir kelias, kuris į tautą tik aplinkui veda. Taip ponas leidžia kai kada saviems vergams truputi laisvės paragauti, o pats jų išdykavimu sau gėris. Tačiau tauta ko taip neapkenčia, tarytum šunys vilko? Tai – laisvės dvasios ir žmogaus, kurs trauko pančius ir kurs garbinti nelinkęs nieko ir giriose gyvena. Krapštyt laukan ji iš lindynės – tai tautai visuomet tik “teisingumą” reiškė: prieš toki žmonės ir dabar šunis pikčiausius savo tebesiundo. “Nes juk tiesa gyvuoja, jei tik tauta gyvuoja! Ir vargas tiems, kas ieško!” – taip nuo senų laikų juk buvo. Įtikti savo tautai jūs norėjot, giedodami jai ditirambus: “tiesos siekiu” tai pavadinot, išminčiai jūs garsieji!

“Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas – per laiką du jau tampa!” Kai du – Aš ir aš Pats – kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio? Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis – tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia. O tų gelmių – tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia. O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas. Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis – paimama tvirtovė.

Vienas žymiausių “gyvenimo filosofijos” kūrėjų Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nyčė buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. (Savo autobiografijoje F.Nyčė rašo, kad jo protėviai buvę lenkų dvarininkai Nickiai, kontrreformacijos laikais, kaip protestantai, persikėlę į Vokietiją). Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nyčė pradėjo lankyti gimnaziją. Po ketverių mokslo metų (1858 m.) jis persikėlė tęsti mokslo į krašto mokyklą Pforte. Gimnazijoje išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nyčės gabumai, be to, jis gerai išmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu.

Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbių, bet vidutinių anglų – paminėsiu Darwiną, Johną Stuartą Millį ir Herbertą Spencerį – dvasia įsivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikrųjų, kas galėtų abejoti, kad laikinas tokių protų viešpatavimas yra naudingas? Būtų klaidinga manyti, jog taurūs ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingų sugebėjimų nustatyti, rinkti ir brukti į išvadas daugybę smulkių bendrų faktų: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo “taisyklėms” taikyti.

Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įžengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas didelis gražiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradžią karo ir skepsio genijui,- o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho Didžiojo tėvas vienu atžvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis žinojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trūkumas buvo šimtą kartų baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdžiui, išsimokslinimo ir gero elgesio įgūdžių stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo iš instinktyvios baimės.