Tačiau visai netrukus, kuomet Zaratustra to burtininko atsikratė, jis vėl kažką prie kelio sėdintį išvydo – juodais drabužiais vyrą aukštą, išblyškusiu ir liesu veidu: šis jį suerzino gan smarkiai. “O, varge!- savo mintyse jisai sušuko.- čia sielvartas, drabužiais susisupęs, sėdi, jis – dvasininkų padermės, man rodos: ko tiems čia mano karalystėj reikia? Tad kaip! Vos pasprukau nuo burtininko vieno, kaip šarlatanas kitas kelią man pastojo, – kažkoks raganius laimintojas, tamsių jėgų stebuklininkas, kurs iš malonės Dievo duotas, šmeižikas šio pasaulio pateptasis – tegu jį velnias neša! Bet velnias niekuomet nėra toj vietoj, kur jis turėtų būti: jis visad per vėlai ateina, nykštukas, šleivakojis tas prakeiktas!”- Štai taip Zaratustra nekantriai širdy savojoj plūdos, galvodamas, kaip jam nepastebėtam pro žmogų juodą šį prasmukus: deja – visai kitaip išėjo. Nes jau akimirksnį tą patį anas sėdįs ant žemės jį pamatė; ir tartum toks, kuriam ateina laimė netikėta, pašoko tuoj ir Zaratustros pusėn žengė.

Žiema, viešnia rūsčioji, manuos namuos štai sėdi; pamėlę mano pirštai nuo draugiškų jos rankos paspaudimų. Gerbiu aš ją, tą viešnią rūsčią, bet palieku mieliau sėdėt ją vieną. Sprunku aš su džiaugsmu nuo josios; ir jeigu neblogai pajėgi skuosti, tai galima nuo jos pabėgti. Ir kojom, ir mintim sušilęs, aš bėgu ten, kur nepučia joks vėjas, kur manojo Alyvų kalno – saulės kampas. Tenai šaipausi ir juokiuosi iš viso to viešnios rūstumo ir dar esu jai geras, kad man buveinėj ji muses išgaudo ir daug triukšmelių visokių mažų nutildo. Nemėgsta ji, kai uodas zyzia, o dar labiau, jei jų – ne vienas; dėl jos ir gatvės ištuštėja, kad net ir mėnesienai naktį čionai baugu įkišti nosį. Viešnia rūsti jinai, negailestinga, tačiau aš ją gerbiu, nesimeldžiu, kaip tie lepūnai, ugnies dievaičiams storapilviams.

“Tiesos siekimas”,- jūs išminčiai, juk taip jūs pavadinot tai, kas varo jus į priekį, aistras kas jūsų kursto. Siekimas mąstymu suvokti visa, kas egzistuoja: štai taip aš vadinu tą valią jūsų! Jūs visą esamybę norit pirmiausia mąstoma paversti: nes geranoriškai jūs abejojat,ar ją įmanoma mąstyti. Bet ji jums pasiduot, paklusti turi! Valia taip jūsų geidžia. Jinai daili ir lygi turi tapti ir dvasiai paklusni pasidaryti, kaip josios veidrodis ir atvaizdas atsispindėjęs. O šis siekimas jūsų, išmintingiausieji išminčiai, tai ne kas kita, kaip valdžios troškimas; net ir tuomet, kai apie gėrį jūs ir blogį, ir apie vertinimus bei vertes jūs samprotaujat. Sukurt jūs norit dar pasaulį, ant kelių prieš kurį klūpėt galėtumėte: viltis tatai didžiausia jūsų ir svaigulys didžiausias.

“Ko taip bailiai slenki sutemus, Zaratustra? Ir ką stropiai slepi po apsiaustu savuoju? Gal lobį tau kas dovanojo? O gal nešiesi vaiką, tau pagimdytą? O gal dabar ir pats eini keliais plėšikų, o, drauge tu piktųjų!”- Iš tikro, broli mano! – Zaratustra atsakė,- tai – lobis dovanotas: teisybę mažą aš čionai nešuosi. Bet ji pilna kaprizų, kaip mažas vaikas, ir jei neužkemšu burnos aš jai, tai rėkia ji baisiausiai. Kai šiandien aš ėjau keliais savaisiais, ir saulė vakarop jau leidos, išvydau moterį kely senyvą, kuri štai taip į mano sielą kreipės: “Nemaža jau, o, Zaratustra, esi mums, moterims, kalbėjęs, bet apie mus pačias mums netarei dar niekad žodžio.”

Nutiko kartą toks dalykas, kad ėmė Zaratustrai kažkas išminčių vieną girti, jog apie miegą ir dorybes tasai gerai kalbėti moka: labai jau gerbiamas visų esąs ir uždarbį turįs nemažą, būriai jaunų žmonių sėdį prieš jo tribūną. Nuėjo ir Zaratustra pasiklausyti ir atsisėdo su visais prieš tą tribūną. Štai taip išminčius tarė: “Mums miegą gerbt ir gėdytis jo reikia! Tai pirma, ką jums pasakyti noriu. Be to, visiems iš kelio reikia trauktis, kam naktį miegas neramus ir akys nesimerkia! Dar gėdos turi ir vagis prieš miegą: jis naktį visad slenka patyliukais. Tačiau yra nakties begėdis sargas, kuris begėdiškai nešiojas savo ragą.

Kilmingam žmogui vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų yra tuštybė: jis bandys ją neigti netgi ten, kur kitokios kilmės žmonės parodys ją pirštu. Kilmingam žmogui didelė problema įsivaizduoti būtybes, kurios stengiasi įteigti kitiems gerą nuomonę apie save, nors pačios taip negalvoja – taigi nėra ir jos “užsitarnavusios” – ir kurios vis dėlto pačios ta nuomone tiki. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita vertus, toks įmantriai neprotingas dalykas, kad tuštybę jis laiko išimtimi ir dažniausiai, kai apie ją kalbama, abejoja jos egzistavimu. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti: “Aš galiu klysti dėl savo vertės ir vis dėlto reikalauti, kad ir kiti vertintų mane taip, kaip aš vertinu save,- bet tai ne tuštybė (o puikybė arba dažniau tai, kas vadinama “nuolankumu” ar “kuklumu”).”

Kadangi “nesavanaudiškumas” šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai “neįdomu”, – jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį “desinteresse” ir stebisi, kaip galima elgtis “nesavanaudiškai”. Būta filosofų, kurie šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbūt jie niekad nebuvo susidūrę su aukštesnėmis natūroms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad “nesavanaudiškas” elgesys yra labai įdomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad… “O meilė?”- Kaip!

Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone – kas gali prilygti moteriai šiame mene? Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu,- senesnio idealo atavizmas. Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį – satyra; o apsukui Dievą – na? galbūt “pasauliu”? Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą,- ar ne, mano draugai?

Atleiskite senam filologui, negalinčiam atsikratyti blogo įpročio pirštais badyti nederamus interpretavimo metodus,- bet juk tas “gamtos dėsningumas”, apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidžiai, tarsi… egzistuoja tik dėl jūsų aiškinimo ir blogos “filologijos”,- tai ne faktas, ne “tekstas”, o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasmės iškraipymas,- taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! “Visuotinė lygybė pagal įstatymą – ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir už mus ne geresnė”,- štai paslėpta mintis, kurioje užmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. “Ni dieu, ni maitre” 14 ,- šito jūs taip pat norite – ir todėl “tegyvuoja gamtos dėsnis!” – ar ne taip?

Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau po keturių. Ji padėjo aplanką ant rašomojo stalo ir puolė į virtuvę. Reikia suspėt į valčių pašiūrę nunešt sumuštinių, kol mamai nepabodo laukti. Bėgdama pro šalį, Hildė užmetė žvilgsnį į žalvarinį veidrodį. Skubiai užkaitė vandens arbatai ir pašėlusiu greičiu sutepė kelis sumuštinius. Žinoma, ji iškrės tėčiui išdaigą. Hildė vis labiau jautėsi Sofijos ir Alberto sąjungininkė. Tai prasidės dar Kopenhagoje… Netrukus su didžiuliu padėklu Hildė jau stovėjo pašiūrėje.