Skirmantas Valiulis

Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius. Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos.

Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai...“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Penktadienį Vilniaus aerouosto išvykimo salėje buvo iškilmingai paskelbti ketvirtojo tarptautinio aviacinės fotografijos konkurso, kurį organizavo laikraštis „Aviacijos pasaulis“, rezultatai. Į iškilmes susirinko garsūs aviacijos pasaulio žmonės, foto menininkai, šiaip smalsūs skrydžio laukiantys keleiviai. Renginyje, kuri jaukiai ir šiltai vedė aktorius Romas Ramanauskas, dalyvavo ir Biržų aviacijos veteranų sąjungos atstovai. Konkurse dalyvavo 90 autorių, pristačiusių per 100 fotografijų. Be lietuvių darbus atsiuntė Latvijos ir Japonijos foto menininkai. Baigiamajame konkurso etape – aerouoste atidarytoje aviacinės fotografijos parodoje – eksponuojama 70 fotografijų, 58 iš jų – Lietuvos autorių darbai. Daugelyje jų - asmeninė ar draugų patirtis, verčianti sustoti ir pamąstyti, nors trumpam pamiršti kasdienybę, mintimis ir jausmais atsidurti dar nepatirtose erdvėse, kurios, lakūnai žino, dažnai būna nesvetingos. Kino ir foto kritikas Skirmantas Valiulis, vienas iš vertinimo komisijos narių, apžvelgdamas konkursinius darbus sakė, kad aviacinė fotografija žadina mūsų jausmus, verčia svajoti.

"Klausimėlis" (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: "Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?" Tas mikt mikt: "Nežinau..." Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: "Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!" Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo "Kino pavasaryje". Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas "Faktas" puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – "Ave, vita", "Jausmai", "Sodybų tuštėjimo metas", pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: "Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas..." Iš tikrųjų "Šaltasis karas" truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj.

Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 ("Vaikų balsas 2005") jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir "Harį Poterį". Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje "Kaip romanas" rašo: reikia suprasti, jog "knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų". Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors "realybės šou"? Kai "Keičiu žmoną" ar sėdžiu "Bare" – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį "Labą rytą" pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – "Vakaras su autografu". Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: "Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks "žvaigždė". Į muziką buvęs "įmestas" atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

Algimantas Aleksandravičius, vienas produktyviausių nūdienos fotomenininkų, nesiliauja stebinti. Ilgą laiką leidęs vis didesnio formato ir ne mažiau svaraus turinio fotoportretų albumus, skirtus iškiliausiems Lietuvos kultūros ir meno žmonėms, pastaruoju metu pamažu keičiasi, krypdamas į reportažinį žanrą. Regis, kuo nustebinsi po svarios ir turiningos monografijos "Devyni aukštai"? Tačiau kontroversiškas fotografas užčiuopė naują, kiek netikėtą kūrybos giją ir vieną dieną, įteikdamas mums naują fotografijų leidinį apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, su pasididžiavimu pasakė: "Mano septintasis fotoalbumas". Jo pavadinimas kuklutis – "Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinis". Toks jis ir yra, net su langeliais, bet formatas skirtas ne matematikai, o piešimui. 2004 m. balandžio 30 d. jis sąsiuvinyje su fotoaparatu "piešė" gimnazijos gyvenimo kroniką – nuo bendro gimnazijos vaizdo, direktoriaus kabineto, eidamas per koridorius, klases iki palėpės. Kiekvienam darbeliui sugalvojo pavadinimą, juos negrabia mokiniška rašysena ir užrašė, kaip tikroje mokykloje, nors pats skaičius dėliojo ir raštą kando Klaipėdoje. Bet dar F. Fellini’s filme "Amarkordas" įrodė, kad mokykla visur yra mokykla – pilna išdaigų, šypsenų, pokštų ir komiškai prisimenamų mokytojų.

Akto fotografija išgyveno keistą ir sudėtingą evoliuciją. XIX a. nuogo žmogaus kūno fotografija buvo daugiau nuslepiama negu išviešinama. Pornografijos zonoje atsidūrė viskas, kas susiję su lytinių santykių vaizdavimu. Ir dabar vienas iš erotikos ir pornografijos skiriamųjų ženklų – pornografija yra tik lytinio akto fiksacija, vien kūniškas geismas, o erotika – grožis ir jausmas, meilės išraiška. Tačiau ta skiriamoji linija vis labiau trūkinėja, nes atskirti, kur yra vien geismas, o kur – esminių žmogaus gyvenimo momentų raiška, vien apibrėžiant objektus, kuriuos galima vaizduoti, o kurių ne (krūtys, vyro ir moters lytiniai organai, sueitis ir įvairiausi jos būdai), jau beveik neįmanoma. Kine savotiškas lūžis buvo skandalą sukėlęs garsaus italų režisieriaus B. Bertolucci filmas Paskutinis tango Paryžiuje (1972), gavęs daug svarių apdovanojimų, bet ir nuobaudų – Italijoje režisieriui ilgam buvo atimta pilietybė. Ten pat teismo procesą perėjo ir kitas režisierius – T. Brassas su filmu Kaligula. Sakoma, kad jam pirmajam kine pavyko įrodyti, jog filmas – istorinis, jame parodyti visi pagedusios Romos papročiai, todėl kaltinimas pornografija negalimas. Nesnaudė ir pornografijos verslas: veik tuo pat metu JAV pasirodė Gilioji gerklė (Deep Purple) – pirmasis pilnametražis „kietosios pornografijos“ (atvirai, stambiu planu rodomi lytinių santykių būdai) pavyzdys. Po poros dešimtmečių JAV buvo išleista ir pirmoji akademinė pornografijos istorija – L. Williams knyga Hard Corn.

Interviu žanras nesibaigia klausimų ir atsakymų suformulavimu, klausimai nesibaigia atsakymais, o atsakymai nesibaigia klausimais. O kaip reikėtų pradėti interviu su pirmuoju ir vieninteliu jau kelis dešimtmečius nuosekliai dirbančiu foto, kino ir TV (jei reikėtų išvardinti abėcėlės tvarka) kritiku Lietuvoje Skirmantu Valiuliu? Jei malonu klausinėti ir kritikuoti kitus, turėtų būti dvigubai maloniau klausinėti ir kritikuoti kritikus, todėl pažįstamus adresatus pamaloninau prašymais atsiųsti klausimų, skirtų gerbiamam kritikui. Atsitiktine tvarka susirikiavęs klausimus (juk atsakymai išprovokuoja klausimus, o ne atvirkščiai) pats tapau mediumu šiame interviu apie medijas. V.K.: -Norėčiau pradėti nuo kitų klausimų. „Balso“ redaktorius Vytautas Michelkevičius klausia, kodėl jūs save vadinate foto, TV, kino kritiku, o ne tiesiog medijų kritiku? S.V.: -Tai konservatyvaus mąstymo palikimas. Bedirbant paeiliui trijose srityse kas nors prisidėdavo naujo, kol neatsirado medijų pavadinimas. Dabar reikėtų vadintis ne medijų kritiku, bet – remiantis naujausiomis tendencijomis – medijų analitiku arba medijų ekspertu. Žodžio „kritika“ užsienyje jau neberandu.

Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą negu iš turistinio automobilio ar turistinėse fotografijose. Ir ne vien todėl, kad jis peizažų ieškoti važiuoja dviračiu ar plaukia valtimi. Juose nėra civilizacijos ženklų - elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Jeigu ir pasitaiko kokia trobelikė - tai arba Bitininkystės muziejus Aukštaitijos nacionaliniame parke, ar kokia medinukė su statinių tvora, savaime virtusi muziejumi po atviru dangumi. Su kuo dar palyginti? Nebūtų galima net su A. Baranausko "Anykščių šileliu", nes tas buvo kertamas ir tapo pirmykštės Lietuvos naikinimo simboliu. Tiktų prisiminti S. Daukantą, poetiškai aprašiusį Lietuvos sengires. Ir S. Žvirgždas su ilgesiu žvelgia į senosios gamtos reliktus, todėl palyginimas su romantišku XIX a. jam ypač derėtų. Juolab kad tada iš literatūros miškas ir lietuvis kėlėsi į grafikos lakštus, o J. Čechavičius pradėjo savo keliones su fotoaparatu po Vilnių ir Vilniaus apylinkes. S. Žvirgždas išstudijavęs jo maršrutus, nes ir pats yra tokios fotografijos pasekėjas. Tuo ir skiriasi nuo J. Kalvelio, iš miškų pabėgusio į Nidą, kur vėliau supuolė visas būrys Lietuvos fotografų, nuo A. Sutkaus, žvalgiusio ir fiksavusio Lietuvą iš paukščio skrydžio, o paskui vis vien grįžusio pas savo žemiškus herojus, nuo A. Kunčiaus, kurio tolių vaizdai dažnai rodo ne medį, bet mišką, o Lietuvos debesų fotografijos sukuria pusiau fantastišką didingų kalnų įspūdį.

„Man atrodo, kad ir spalvos, ir drabužiai turi derėti, o staiga kokia nors studentė ima ir įtikina, kad kakofonija šiandien – stilius. Pradedi galvoti, kad mergina tikrai teisi – tai jos originalus stilius, batų, skarelės ir plaukų spalva turi skirtis. O jai dera. Ir mokaisi to naujo derinimo, mokaisi nekritikuoti to, ko nereikia. Pasirodo, moterys dažnai teisios. Mamą irgi kritikuodavau: “Tu to nedarai, tu to nemoki, to nenori”. Tėvus kritikuoja visi vaikai, tačiau šiandien skaudžiausia prisipažinti, kad varžiausi mamos. Kaip paaugliui su tokia mama eit – kukli kaimo moteriškė, apsirengt nemoka? Man šiandien dėl to gėda. Esu ir tėvui pasakęs tai, dėl ko vėliau teko gailėtis. Atsiprašiau. Jis buvo grįžęs iš kalėjimo, kažko susipykom, aš ir leptelėjau: „Geriau būtum ir negrįžęs“. Bet tėvas, išmintingas žmogus, suprato, koks prieštaringas vaikino charakteris. Jis negyveno vien emocijomis. Ir grįžęs iš kalėjimo elgėsi išmintingai – nieko nekritikavo, nepeikė, tarsi jam ir buvo skirta ten pabūt kaip politiniam kaliniui. Tėvas ramiai priėmė visas gyvenimo negandas. Tai mane ir šiandien labai stebina. Manau, dar turiu mokytis to sveiko optimizmo. O kalbant apie profesinę kritiką, viskas vyko atvirkščiai. Iš pradžių toks tykutis, švelnutis buvau, nelabai ką išmaniau, nors apie filmus pradėjau rašyti mokydamasis dešimtoj klasėj, – šiandien juokas ima, kai paskaitau.

Vengrijos fotografai yra buvę Vilniuje labai seniai, tik jie patys to nežino. 1939 metais, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako rūpesčiu Vilniuje buvo išleistas „Vengrų fotografijos almanachas“. Karas sutrukdė jo sklaidai, todėl šiandien šis leidinys yra itin retas. Kodėl vengrai ir kodėl Vilniuje? Vilnius, anuomet priklausęs Lenkijai, buvo ne menkesnis fotografijos centras negu Varšuva. Čia ėjo du fotografijos mėnraščiai, išleisti trys meninės fotografijos almanachai, Vilniaus universitete, Dailės fakultete, buvo dėstoma meninė fotografija. Viso šito fotografijos sąjūdžio organizatorius buvo J. Bulhakas, kurio fotografijų knyga „Vilniaus barokas“ neseniai pas mus išleista. Apie šį fotografą galima pasiskaityti ten pat, fotografijos istorikės M.Matulytės straipsnyje. Bet kodėl J.Bulhakui parūpo vengrai? Pirmiausia jis palaikė labai plačius tarptautinius kontaktus, buvo studijavęs Vokietijoje, gerai susipažinęs su Prancūzijos fotografais. Vengrai į jo akiratį turbūt pateko dėl artimumo jo paties fotografijai, o ypač jo „gimtosios žemės fotografijos“ idėjai. Lietuvoje tokios idėjos atstovu galėtume laikyti fotografą ir etnografą Balį Buračą. Jos esmė – fotografijos šaknys glūdi meilėje gimtajai žemei, jos žmonėms, tradicijoms, kultūrai.

Fotografas Paulius Normantas – fenomenalus žmogus, nes viską daro vienas ir daug ką daro atvirkščiai. Kai jau Lietuvos fotografijos mokykla buvo pakankamai išgarsėjusi namie ir Rytų Europoje, P.Normantas po pirmųjų fotografijų ir parodų palieka Lietuvą ir pradeda nesibaigiančias ketvirčio amžiaus keliones vis gilyn į Rytus – nuo Rusijos toliausių pakraščių iki Himalajų viršukalnių ir Kambodžos džiunglių. Kai byrančioje Sovietų Sąjungoje vėrėsi privataus verslo galimybės, ekonomikos mokslus baigęs P.Normantas tik tvirčiau suspaudžia fotoaparatą ir neria tolyn nuo sugrįžtančios į Rytų Europą kapitalistinės civilizacijos. Lietuva atgauna nepriklausomybę, bet P.Normantas lieka dviejų tėvynių pilietis – gimtosios Lietuvos ir jo šeimą priglaudusios Vengrijos. Jeigu kiek nors fotografo gyvenimas lemia jo kūrybą, tai pasakytina, kad P.Normantui ankšta vienoje erdvėje ir viename laike. Jis nuolat konfliktuoja su savimi ir su tais demonais, kuriuos tenka įveikti kelionėse. Tas konfliktas išgyvenamas egzistenciškai: būdamas krikščionis, P.Normantas vadina save „Budos kariu“, bet kviečia jokiu būdu nemaišyti tikėjimų, tradicijų ir tiesos su melu.