Skirmantas Valiulis

Skaityti reklamas- pavojinga. Nes gali netyčia imti ir susigundyti nueiti į renginį, tinkamą tik psichologiškai tvirtiems bei socialiai aktyviems žmonėms. Du mėnesius visais įmanomais būdais vykusios aktyvios reklaminės propagandos rezultatas- maždaug keturi šimtai pionierių, nepabijojusių destabilizuoti savo psichinės būklės bei ateiti pažiūrėti Vilniaus moksleivių kino festivalio „Pegasas“, vykusio gegužės 29- ą dieną „Lietuvos“ kino teatre. Pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, tiesą sakant, ne visai atitiko savo pavadinimą. Nes tai buvo nelabai Vilniaus ir ne visai moksleivių festivalis. Filmų buvo atsiųsta ir iš Kauno bei Panevėžio, o patį festivalį užbaigė nekonkursinis Vilniaus Universiteto studentų darbas “Aš pasirūpinsiu tavim”. Vilniaus licėjaus, kartu su Vilniaus Moksleivių Sąjunga organizuotas projektas sulaukė didesnio pasisekimo, nei buvo tikėtasi. Iš viso buvo atsiųsta virš trisdešimt filmų, iš kurių organizatoriai atrinko 17, jie ir buvo parodyti „Lietuvos“ kino teatro didžiojoje salėje. Filmų žanrai ir tematika buvo pačių kūrėjų pasirinkimo laisvė, buvo ribojama tik trukmė- iki 10 minučių, todėl šalia vaidybinių darbų, dokumentikos atsirado vietos ir animacijai bei abstrahuotiems vaizdams.

XXI a. pradžioje įžengiame į informacinę, globalinę, virtualią visuomenę. Postmodernistinę, amžiną dabartį išstumia vis labiau nuspėjama ir vis aiškiau konkretėjanti valstybės ir pasaulio ateitis. Su biotechnologijos sparčia raida iškyla pasvarstymai apie žmogaus, kaip autonominės būtybės, koncepcijos pabaigą. Bet kartu viskas atgyja, ką mėgino išklibinti ir nustumti nuo pamatų postmodernizmas – istorija, metafizika ir netgi utopija su antiutopija. Mene vėl varžysis įvairios kryptys. Fotografijoje – neodokumentalumas su neovirtualumu. Viena vertus, turime gerai sudarytus ir išleistus pokario partizanų kovų ir Vilniaus universiteto istorijos fotoalbumus. Kita vertus, jaunųjų parodose kyla nauji vardai ir naujos koncepcijos. Į fotografiją, pasirodo, galima žiūrėti, kaip į tikrovės vaizdo aukojimą, o ne išgelbėjimą ar išsaugojimą. Baltas bokštas, laiko ir erdvės protarpiai tarp fotografijų gali būti įdomesni už vaizdo atpažįstamumą. Apskritai, ir fotografijos istorija ir jos dabartis skatina neignoruoti jokio požiūrio į fotografiją: menotyrinio, istorinio, žurnalistinio, sociologinio, kultūrologinio ir kt. Galbūt to mūsų diskusijose labiausiai ir stokojame?

Pernykščio vyriškai lietuviško filmo "Lengvai ir saldžiai" sėkmę buvo lengva nuspėti: netradicinė leksika, spartus veiksmas, socialinis iššūkis elitui ir daug dūžtančio automobilių stiklo. Lietuviško moteriško filmo "Stiklo šalis" ateitį prognozuoti sunkiau: mažai veiksmo, daug tylėjimo ir kančios, daug permatomo stiklo, bet dūžta ne jis, o žmonių likimai. Nesaldus kinas, nors jame daug elitiškumo ženklų – stilingos kėdės, erdvus medinis namas, medžių alėja, net ir kalė su šunyčiais parvesta iš gatvės, bet atrodo kaip iš TV laidos "Mano bičiuliai". Režisierė Janina Lapinskaitė visada mėgo stilingą kino laviravimą tarp surežisuotos situacijos ir dokumentalaus stebėjimo. Bet šį kartą rašytoja Vanda Juknaitė nuvedė ją į trapių potyrių šalį. Beveik kaip Žemaitė su G.Petkevičaite-Bite XX a. pradžioje, taip jiedvi ant XXI a. slenksčio stoja moterų pusėn. V.Juknaitė – ne šių metų Nobelio premijos laureatė E.Jelinek, mokanti siužetiškai vyro ir moters santykius įsprausti į kampą ir apnuoginti, bet ir ji ne iš kelmo spirta, ką tik gavusi Vyriausybės premiją, seniai ieškojusi kontaktų su kinu. G.Lukšas net 3 kartus startavo su scenarijumi pagal jos kūrybos motyvus, bet toliau derybų dėl pinigų (kas daugiau duos – Maskva ar Lietuva) įdomus sumanymas nepajudėjo. Buvo ir į "Stiklo šalį" daugiau pretendentų ir kitokių, kiečiau priveržtų scenarijų.

Lenkai Lagove jau seniai rengia kino festivalį ”Nauji horizontai”. Tačiau net ir 33-jį kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje netruko diskusijų, į kurią pusę suka kinas. Tarptautinis seminaras, pavadintas “Pasaulis keičiasi: kinas globalizavimo laikais”, buvo skirtas Rytų Europai ir jos kinui. Lietuva su savo filmais – K. Vildžiūno “Nuomos sutartimi” ir A. Stonio “Paskutiniu vagonu”, - kad ir netiesiogiai, metaforiškai, taip pat pasakojo apie permainų metą – nusivylimus ir lūkesčius. Gal rūsčiausi šiuo metu yra vengrų kinematografininkai. Tai B.Tarros filmas “Šėtono tango”, kurio autorius Rytų Europą apibūdina kaip gyvų istorinių lavonų regioną ir teigia, kad vargu bau kada nors pavyks su jais atsisveikinti. Čekų filmas “Miško klajūnai” pilnas liūdnų minčių: visi skuba bet kokiomis priemonėmis ekonomiškai prakusti, bet niekas nesusimąsto, kas bus rytoj, kokias vertybes kurs. Dabartis kupina neherojiškų herojų, kilusių iš marginalinių gyvenimo zonų. Ne veltui festivalio auksą ir sidabrą pelnė du lenkų šio tipo filmai “Edis” ir “Užmerk akis”. Dar pridėkime Kino klubų apdovanotą vengrų filmą “Tankmė”, kurio herojai, tai šnekėdami nežinią ką, tai išsirėkdami kaip kokiame “realybės šou”, signalizuoja, kaip sunku šiandien išlaikyti aiškią orientaciją, tad suprantama, jog kinas sukasi “čia” ir “dabar”. Tad kas gi iš tikrųjų lieka istorijai?

Nekantriai laukiau dokumentinio trijų serijų filmo "Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai", kurį parodė LTV. Žinoma, reikalingas filmas. Kas atidžiai žiūrėjo visas tris serijas, sužinojo dar negirdėtų dalykų. Bet niekaip nesuprantu, kodėl pagrindinė, mokesčių mokėtojų pinigais remiama mūsų televizija į eterį tą serialą paleido be komentarų? Juk filmo kūrėjai - mažų mažiausiai tendencingi. Apie Staliną trijose serijose kalba jo artimieji, jo vaikai, jo bendražygiai. Ir pasakoja daug gražių dalykų. Stalinas, nepaisant kai kurių neišvengiamų žiaurumų, - puikus vyras, iš atsilikusios Rusijos sugebėjęs sukurti nuo jūrų iki jūrų besidriekiančią sovietų imperiją, kuri sutriuškino ne tik Vokietiją, bet ir sugebėjo pasigaminti atominę bombą. Kas tai? Viename žurnale kino kritikas Skirmantas Valiulis (straipsnyje "Kas nori apsinuoginti?") štai ką rašo: "Filmai iš Rytų labai priminė sovietinę propogandą. Kas buvo anais laikais, priminė dokumentinis trijų serijų filmas "Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai" (LTV). Kalbėjo giminaičiai ir amžininkai, kaip ir šiemet Maskvoje išleistoje knygoje "Stalinas gyvenime". Aš pasakyčiau dar stipriau: filmo apie Staliną demonstravimas be jokio komentaro - pats tikriausias sovietinių laikų liaupsinimas. Kalbant apie Staliną neįmanoma neprisiminti jo aukų. Deja, tiek filmo kūrėjai (čia jų valia), tiek mūsų nacionalinė televizija (deja) aukas tarsi tyčia pamiršo.

S. Valiulis – kino ir fotografijos kritikas, kuris nekritikuoja. Dar dėsto būsimiems „kinošnikams“ ir žurnalistams. Kaip tik dėl to kalbamės su juo apie jaunųjų kiną Lietuvoje. Kur link eina patys jauniausieji Lietuvos režisieriai? Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis? S. Valiulis. Esu beveik visiems dėstęs kino istoriją. Mes diskutuodavome, kad lietuvių kinas neturėtų eiti vien Š. Barto ir A. Stonio keliu – labai įdomaus, puikaus kino, bet daugiau eksperimentinio, intelektualaus, na, ir būkim atviri, – nežiūroviško. Nežinau, kas išeis iš režisieriaus Donato Vaišnoro. „Vilniaus pavasaryje“ buvo parodytas ne visai komercinis jo filmas „Nebebus gėda mylėti pasaulio“, bet jis yra už gero komercinio kino idėją. Beinoriūtė sukūrė labai žiūrimą filmą, kad ir dokumentinį – „Troleibusų miestas“. Ten yra ir šypsenų, ir ašarų, beveik čiapliniška, komiška situacija. Filmas turi daug prasmių, ne tik socialinę. Igno Miškinio „Sfumato“ – daugiau eksperimentas. Tokių režisierių su eksperimentiniais polinkiais yra ir daugiau. Šiemet „Vilniaus pavasaryje“ buvo ir Dovilė Gasiūnaitė, baigusi mokslus Prahoje, su filmu „Kas miega šalia tavęs?“. Iš video meno – Audrius Mickevičius su pilno metražo filmu „No“ („Ne“). Tai viena grupė. Iš kitos išskirčiau Mantą Verbiejų, kuris jau rutulioja socialinę temą filme „Mano Saračka“. Tai lietuviškas neo neorealizmas – tai, ko mums visą laiką trūko vaidybiniame kine, – nuoširdaus pasakojimo apie kasdienį žmogų.

Šį kartą „Sociumo“ mėnesio svečias - žymus visuomenės veikėjas, dėstytojas ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, pasidalinęs mintimis apie dabartinę Lietuvos kino situaciją ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Ar iš tikrųjų Lietuvos kinas yra miręs ir vis dar miršta, kaip kalbama žiniasklaidoje? „Sociumas“: Kodėl miršta Lietuvos kinas? S. Valiulis: Visi sako, kad dėl finansų. Bet, manyčiau, priežasčių yra daugiau: kitokia valstybės egzistencija, kitokios temos, ateina kiti kinematografininkai, miršta vyresnioji karta, ateina vidutinė, o ypač daug jaunimo, kuris tik startavo arba laukia starto ir negali žengti toliau nė žingsnio. Priežasčių daug, ir tarp tų priežasčių žodis „miršta“ truputį ištirpsta, nes ir gimsta arba gali tuojau gimti kai kas naujo – visiškai naujo, nematyto mūsų akims. „Sociumas“: Ar norite pasakyti, kad gali gimti holivudinio stiliaus kinas, nes nemažai žmonių gauna išsilavinimą Amerikoje ar kur kitur? S. Valiulis: Išsilavinimas Amerikoje gali pagimdyti dvigubą kiną: komercinį, kokį šiuo metu kuria mūsų kaimynai lenkai ir rusai, siekdami pritraukti žiūrovų ne tik savo šalyje, ir, antra, lietuviško kino avangardą.Turime Lietuvoje ir tokio tipo kiną, kokį kuria Jonas Mekas Niujorke, turime ir vaidybinio, ir avangardinio kino su europietiškais atspalviais.

Algimantas Kunčius gimė 1939 m. rugpjūčio 14 d. Pakruojyje. Studijavo teisę ir muziką Vilniuje, bet tapo fotografu. 1969 m. kartu su A. Sutkumi, A. Macijausku ir kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar Fotomenininkų sąjunga). Nacionalinės premijos laureatas, tarptautinės Fotografijos meno federacijos (AFIAP) narys, albumų „Senojo Vilniaus fragmentai”, „Susitikimai” ir kitų autorius. Susitikome pernai rudenį po A. Kunčiaus jubiliejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos 30-ečio prisiminti praeities kelius, pamąstyti apie fotografijos dabartį ir ateitį. Algimantas kaip visada buvo impulsyvus, argumentuotai gynė savo nuomonę: Ilgai dirbote „Kultūros baruose”, įkūrėte Fotografijos meno draugiją, surengėte ne vieną parodą. Ką dabar manote apie tą ne itin palankų kūrybai metą? Nesinori minėti to laikmečio su siaubu ir pagieža. Juk kažkas iš mūsų turėjo būti šitam baisume, turėjo „ledynmečiu” kažką daryti! Dabar dažnas greitas smerkti: „A, anie laikai …”, bet anais, sakyčiau, žiauriais laikais reikėjo ir laviruoti, amortizuoti visas tas manipuliacijas…