Moteris reikia dievinti
„Man atrodo, kad ir spalvos, ir drabužiai turi derėti, o staiga kokia nors studentė ima ir įtikina, kad kakofonija šiandien – stilius. Pradedi galvoti, kad mergina tikrai teisi – tai jos originalus stilius, batų, skarelės ir plaukų spalva turi skirtis. O jai dera. Ir mokaisi to naujo derinimo, mokaisi nekritikuoti to, ko nereikia. Pasirodo, moterys dažnai teisios. Mamą irgi kritikuodavau: “Tu to nedarai, tu to nemoki, to nenori”. Tėvus kritikuoja visi vaikai, tačiau šiandien skaudžiausia prisipažinti, kad varžiausi mamos. Kaip paaugliui su tokia mama eit – kukli kaimo moteriškė, apsirengt nemoka? Man šiandien dėl to gėda. Esu ir tėvui pasakęs tai, dėl ko vėliau teko gailėtis. Atsiprašiau. Jis buvo grįžęs iš kalėjimo, kažko susipykom, aš ir leptelėjau: „Geriau būtum ir negrįžęs“. Bet tėvas, išmintingas žmogus, suprato, koks prieštaringas vaikino charakteris. Jis negyveno vien emocijomis. Ir grįžęs iš kalėjimo elgėsi išmintingai – nieko nekritikavo, nepeikė, tarsi jam ir buvo skirta ten pabūt kaip politiniam kaliniui. Tėvas ramiai priėmė visas gyvenimo negandas. Tai mane ir šiandien labai stebina. Manau, dar turiu mokytis to sveiko optimizmo. O kalbant apie profesinę kritiką, viskas vyko atvirkščiai. Iš pradžių toks tykutis, švelnutis buvau, nelabai ką išmaniau, nors apie filmus pradėjau rašyti mokydamasis dešimtoj klasėj, – šiandien juokas ima, kai paskaitau.