Sekmadienį susirinkime žmonės, drąsiai save vadinę alkoholikais, atvirai pasakojo skaudžias gyvenimo istorijas. Viskas prasideda nuo, regis, visiškai nekaltos pirmosios taurelės, nuo pirmos euforijos, pasijutus tikru vyru (moterimi). Daugelis net ir nepastebi, kaip atsiduria gilioje alkoholizmo duobėje. Taip gyvenant slenka dienos, metai. Pasakojusieji savo istorijas, tuos metus vadino pragertais, nes per gėrimą nepastebėdavo nei savęs, nei vaikų, nei kitų artimųjų. Tai – ne gyvenimas, tik egzistavimas nuo vieno butelio iki kito. Kol pradeda vaidentis, atsiranda noras nusižudyti. Alkoholizmas – labai klastinga liga, nes serga ir kūnas, ir dvasia, ir protas. Linkusiam į ją, ant peties visada tarsi tūno velniukas, laukiantis savo valandos. Jis niekur nedingsta netgi nustojus gerti. Dėl šios ligos kenčia ne tik išgeriantysis, bet ir jo šeimos nariai: tėvai, žmona (vyras), vaikai. Tačiau artimųjų paramos ir savo pačių didelio noro dėka daugelis iš liūno sugeba išsikapstyti. Anoniminiai alkoholikai kalbėjo, jog svarbiausia – pačiam sau prisipažinti, kad esi alkoholikas. Reikia būti nuosekliu ir drąsiu, pasiryžusiu į gyvenimą žvelgti blaiviomis akimis. Šią ligą neįmanoma įveikti vienam, tam ir yra susikūrę AA klubai. Vienas vyriškis pasakojo, kad po pirmojo susirinkimo pajuto palengvėjimą, dingo baimės ir nevilties jausmas. Atsirado ramybė ir stiprybė. Tik pradėjęs lankytis klube, suprato suradęs savo kelią, savo tikrąją vietą gyvenime. Vyriškis teigė, kad AA programa ir stebuklinga, ir paprasta, bet skirta nepaprastiems žmonėms.
