Mistika

Geso gražus vasaros vakaras. Danguje dar vis raudonavo aukšti plunksniniai debesys, nors saulė jau buvo nusileidusi. Viskas atrodė dvelkė ramybe ir jaukumu, tačiau tuo pat metu ore, žemėje ir sieloje tvyrojo kažkokio pavojaus, kažkokio nerimo nuotaika, kuri visiškai nesiderino su tylia vasaros vakaro vėsa. Kažko trūko šioje ramybėje, o gal atvirkščiai – tos ramybės buvo pernelyg daug – tik dabar pastebėjau, tiksliau sakant suvokiau kad negirdžiu nė vieno paukščio, niekur neloja šunys, net nezyzia uodai. Norėjosi slėptis kažkur į uždarą patalpą ar bent jau po antklode, kaip darydavau vaikystėje slėpdamasis nuo vaiduoklių. Labai aiškiai ėmiau suvokti, kad turi atsitikti kažkas labai baisaus. Baisaus ne tik man, ne tik mano kaimeliui, ne tik… Pavojus grėsė Žemei, visai gyvybei Žemėje. Pavojaus nuojauta darėsi vis aiškesnė, tik niekaip nesupratau, kas gi turėjo atsitikti ir kodėl būtent aš tą pavojų jutau vis aiškiau.

Ji mokėjo taip dailiai, su lengvu nepasitenkinimu patempti lūpytes, kaip kadaise mokykloje tik Lina galėjo. Taip, aš ir dėl to ją pastebėjau ir, jau labai ilgą laiką, karts nuo karto sutikdavau autobuse. Žavesys mane tiesiog priblokšdavo, aš apsidairydavau aplink, - kodėl keleiviai nepastebi jos nežemiško grožio. Vieną kart mačiau, kaip ji lauke vedžiojo šunį, - ji ir gyveno visai netoli manęs, tik tiksliai nežinojau kur. Ji buvo rusė. Vien jau dėl to niekada nebūčiau išdrįsęs prieiti. Nors mergaitė, greičiausiai pastebėjo, kad aš vis žiūriu į ją... - tikras visatos modelis! Ji apkabino mane atsargiai, stengdamasi nežiūrėti į akis. Aš bijojau net įkvėpti. Ir ką aš, po galais turėjau pasirinkti? Ar įmanoma buvo čia ką nuspręsti?!

Galiausiai, aš priėjau prie Jos. Tą momentą man netgi pasirodė, kad nesu pasimetęs. Deja, aš apsigavau - iš tikrųjų jau buvau praradęs žadą. Ji kantriai klausėsi mano apokaliptiškos kalbos. Aš “klaidžiojau” ne prasčiau už pirmuosius kartus... Tik vieną dalyką buvau rimtai įsikalęs į galvą, todėl iškart pareiškiau: įteikti Hessės knygelę aną sykį - buvo visiška kvailystė. Niekaip neprisiminčiau kokiais žodžiais, tačiau šiaip taip įstengiau užsiminti, kad sutikti Ją ne “trolių” draugijoje - štai kur būtų tikra svajonė; juk sunku ”ką nors gyvenime” nuveikti, kai susitinki tik stotelėje.

Čia - lyg ir tikras aprašymas, bet jis nėra tikslus, nes niekaip negalėjau atsisakyti pretenzijų į kūrybą.Nesu fantastikos mėgėjas, bet tikriausiai panaudojau jos elementus; ir tai,- pirmasis "netikslumas". Tik mano "fantastika", per daug naivi, o "tikrovė",- ne visai įtikinama. Savęs iki galo netapatinu su "lyriniu aš", ypač su tuo "netikruoju". Atleiskit už iškraipymus: galėjau netiksliai užrašyti Jūsų žodžius, nekalbant jau apie nuotaikas, žvilgsnius bei kitus nepasiekiamus dalykus. Mano pasakojimas pilnas asociacijų, "žodžių triukų", jis virto viena neišbaigta metafora. Todėl, atleiskite, kad Jus mitologizuoju, tai turbūt neišvengiama, kai tampate herojumi. Nežinodamas Jūsų vardo, pavartojau daug epitetų Jums aprašyti,- tikiuosi labai nesupyksite.Vis dėlto, tai, ką skaitysite, nėra bandymas geriau išaiškinti Jums savo veiksmus, nors, daug kas čia, žinoma, yra tikra.

Vedlys Gridgrohtidas sėdėjo centriniame lizde ir susimąstęs žvelgė į svetimos civilizacijos tvarinį. Prieš penketą planetos periodų čia jo nebuvo. Nuo to laiko niekas planetos orbitinės erdvės nebetyrė, nebežvalgė ir ja nesidomėjo. Lizdanai šventai tikėjo, jog jie – vieninteliai šioje galaktikos dalyje, sugebėję pakilti į kosmosą ir pasiekti svetimus šviesulius. O dabar... Gal tyrinėtojai net nežvalgė planetos orbitos. Iškart nusileido. Nustatė vietinių aborigenų išsivystymo lygį. Atrado metalo rūdos ir išskrido. Gal... Po to planetą nupirko Tarpplanetinis Naudingųjų iškasenų gavybos koncernas “Metalas Lizdams”, apsaugai nuo čiabuvių nusamdė jo kovinį pulką. O jis, Gridgrohtidas, ar apsižiūrėjo? Ne. O kam? Juk lizdanai vieninteliai. Kam tyrinėti tas vietas, kuriose vistiek nieko nerasi. Atskrido ir iškart nusileido planetoje. Ir ten tupėjo penketą metų, kol nepradėjo mirti iš nuobodulio... Truputėlį pavaikė čiabuvius, o paskui tarė: “Kylam palakstyti po vietinio šviesulio sistemą...”

Sale ramiomis ežero bangelėmis nuvilnijo erotiška muzika. Eiliniai, jefreitoriai ir leitenantai it tarakonai pyragą, aplipę kapsules su biokibernetinėmis geišomis, atidarinėjo apsauginius liukus, apsauginius plastikinius stiklus. Lupo lauk “miegančiąsias” gražuoles. Tempė jas į erdvesnes vieteles, kai kurie ir į savo gultus. Įvedinėjo kodus, paleidinėjo elektros srovę, tuoj pat nuvilnijančią plokščiagalvių viliojančiais kūnais. Kodėl jas visuose galaktikos pakraščiuose vadino plokščiagalvėmis, jei jų galvos visai nebuvo plokščios? Gal šiaip... Gal kad pažemintų savo rankų tvarinį, skirtą žemesniems instinktams patenkinti. Istorikai atsakytų tiksliau. Priešistorinėse Žemės legendose taip buvo vadinamos pirmosios žmogaus rankų sutvertos moterys – neturėjusios sielos. Protingi zombiai. Sakoma, jog be magijos tais, necivilizuotais, laukiniais laikais, neapsieita. Kas ten žino. Plokščiagalvėse burtų nebūtum radęs nė už grašį. Sielos irgi. Sekso magijos – apsčiai!