Kompiuteriai

1998 m. viename Kalifornijoje vykusiame neformaliame buvusių Massachusettso technologijos instituto auklėtinių susitikime šnekučiavosi du išradėjai - Nazimas Kareemi ir Cyrus Bamji. Bamji užsiminė apie savo idėją per atstumą valdyti elektronikos prietaisus - naują distancinio valdymo rūšį. Kareemi, inžinierius elektronikas, įkūręs firmą PenWare, gaminančią įrenginius, kurie elektroniškai registruoja parašus, šia problema labai susidomėjo. Jo verslininko patirtis papildė trykštantį idėjomis Banji ir jie tapo idealia komanda. Banji, savo ruožtu, buvo "Barbė šimtadarbė", sukaupęs daug žinių iš įvairiausių mokslo sričių. Jis buvo mokęsis ir matematikos, ir kompiuterių mokslų, MIT apsigynęs daktaro disertaciją elektronikos srityje. Tuo metu jis konstravo elektronikos prietaisus ir elektronines sistemas San Jose įsikūrusioje kompanijoje Cadence Design Systems. Abudu vėliau pratęsė savąjį pokalbį ir pradėjo galvoti, kaip sukurti nebrangų žaisliuką, galintį sukurti savo aplinkoje trimatį žemėlapį. Pusmetį panagrinėję šią problemą jie sutarė, kad žaisliukas idealiai tiktų virtualiai klaviatūrai, tokiai, kai stalo paviršiuje atsirastų raidžių "q", "w", "e", "r", "t" ir kitų simboliai, kuriuos būtų galima paliesti pirštais. Tų palietimų seką fiksuotų greta esantis elektroninis prietaisas ar mobilusis telefonas, pritaikytas elektroninio pašto siuntimui. Aparatas užregistruotų, kuris klavišas buvo paliestas, naudodamas trimatį vaizdą, savo ruožtu registruojantį informaciją apie kiekvieno klavišo vietą.

Klaviatūra šiuo metu yra pagrindinis informacijos įvedimo į kompiuterį įrenginys. Klaviatūros ergonominiai parametrai yra reikšmingi darbo efektyvumui, produktyvumui ir svarbūs patogumo požiūriu - ar malonu dirbti, ar nevargsta rankos ir t.t. Klaviatūros ergonominius parametrus reguliuojantys standartai skirti daugiau klaviatūros projektuotojams, tačiau jais gali vadovautis ir vartotojas, pasirinkdamas klaviatūrą kuriamoms kompiuterizuotoms darbo vietoms. Išanalizavus priimtus standartus ir atitinkamą literatūrą, galima išskirti šiuos pagrindinius klaviatūros ergonominius parametrus. Profilio aukštis - aukštis tarp vidurinės eilutės klavišų ir darbo paviršiaus (pavyzdyje pažymėtas PA). Vidurinė eilutė klaviatūroje yra C eilutė (standartas ISO/IEC) raidžių ir skaitmenų sekcijoje. Nuolydžio kampas (pavyzdyje pažymėtas NK) - kampas tarp klavišų viršutinės dalies plokštumos, einančios per A ir D eilučių klavišus ir horizontalios plokštumos. Klavišo nuspaudimo jėga – jėga, reikalinga perstumti klavišą į poziciją, kurioje bus užregistruotas ženklo nuspaudimas.

Jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta apie standartinę (pagal Lietuvos standartą LST 1582) lietuvišką kompiuterio klaviatūrą. Ją kai kas vadindavo „popierine“. Ne dėl to, kad egzistuotų tik popieriuje – daugelis mėgstančių patogų darbą ją „pasigamina“ iš kitų klaviatūrų. Bet jiems tenka ant kai kurių klavišų priklijuoti popierinius lipdukus. Praeitais metais MPL iniciatyva Taivanyje buvo užsakytos fizinės standartinės klaviatūros (t.y. su reikiamu graviravimu) ir metų pabaigoje pradėtos gaminti. Šių metų pradžioje buvo gauta pirmoji partija su visais reikalingais užrašais. Ir ne tik ant klavišų, bet ir ant korpuso. Taigi, jau turime tikrai lietuvišką klaviatūrą. Standartinėje lietuviškoje klaviatūroje yra visas lietuviškas raidynas ir visi ASCII ženklai. Be to, yra brūkšnys ir lietuviškos kabutės. Tai viskas, ko reikia paprastam kompiuterio naudotojui, kurių yra tikrai ne mažiau, kaip 99%. Todėl praktiškai nebereikia perjunginėti klaviatūros. Paskaičiuokime kiek kartų kasdien be reikalo tenka perjunginėti „skaitmeninę“ klaviatūrą į amerikinę, kiek kartų pamirštama perjungti ir dėl daromos ir taisomos klaidos, ir bus akivaizdu. Kitas pranašumas – raidės išdėstytos trijose eilėse (jų nėra viršutinėje eilėje). Tai nelabai svarbu tiems, kas tekstą renka vienu arba dviem pirštais. Tačiau tiems, kas renka visais abiejų rankų pirštais taip vadinamu akluoju metodu, tai labai svarbu. Mat pagrindinė pirštų padėtis yra ant vidurinės eilės klavišų. Iš čia dviejų gretimų eilių klavišai pasiekiami lengvai, o iki viršutinės eilės atstumas dvigubai didesnis. Dėl to mažėja rinkimo sparta, daroma daugiau klaidų.

Sakoma, kad pažintis su teatru prasideda nuo rūbinės. Pažintis su kompiuteriu prasideda nuo klaviatūros. Todėl nenuostabu, kad klaviatūrą stengiamasi padaryti tokią, kad darbas su ja būtų savaime aiškus mažai įgudusiam (atsitiktiniam) kompiuterio vartotojui ir patogus tam, kas renka ilgus tekstus. Pirmuosius asmeninius kompiuterius lietuviai ėmė pirkti iš JAV bei Vakarų Europos be jokių specialių užsakymų – tokius, kokie yra, t.y., su užsienio kalbų klaviatūromis. Todėl pirmas uždavinys buvo pritaikyti iš užsienio parsivežtą klaviatūrą lietuviškiems tekstams rinkti. Paprasčiausias būdas – vietoj kurių nors simbolių įdėti lietuviškas raides. Buvo įvairių variantų. Plačiausiai paplito vadinamoji skaitmeninė klaviatūra. Joje devyni viršutinės eilės klavišai paskiriami lietuviškoms raidėms Ą, Č, Ę, Ė, Į, Š, Ų, Ū, Ž. Tai gal būt pats optimaliausias sprendimas iš serijos „pasidaryk pats“. Tereikia įsigyti tokios klaviatūros tvarkyklę ir nupiešti arba užlipdyti lietuviškas raides ant klavišų, o jei neturi nei lipdukų, nei rašiklio, rašančio ant plastmasinių klavišų, tai galima užklijuoti popieriaus juostelę virš viršutinės klavišų eilės ir ten užrašyti raides.

Šitokia klaviatūra yra pilnavertė lietuviška kompiuterio klaviatūra: be jokių perjungimų į kitas klaviatūras ja galima rinkti bet kokius lietuviškus tekstus (nes yra visi grafiniai ženklai, vartojami lietuviškame rašte), angliškus tekstus (yra raidės Q, W, X) ir programų tekstus (yra išbaigta specialiųjų simbolių aibė). Skaitmenys dėstomi viršutiniame registre, nes dažniausiai reikalingiems skirtukams kableliui (,) ir taškui (.) skiriamos „geros“ vietos apatiniame registre. Programuotojams reikalingus specialiuosius simbolius reikėtų išdėstyti, atsižvelgiant į jų padėtį amerikietiškoje klaviatūroje. 4 paveiksle pateiktas vienas iš tokių galimų išdėstymo variantų. Jis sudarytas iš ankstesnio klaviatūros varianto, paskelbto Internete [8]. Buvo atsižvelgta į skaitytojų pasiūlymus. Viena svarbių klaviatūrą apibūdinančių charakteristikų yra specialiųjų simbolių aibė. Jei ši aibė skurdi, gali pritrūkti dažnokai reikalingų simbolių. O jei aibė labai plati (įtraukti ir rečiau naudojami simboliai, kitų kalbų raidės), atsiranda daug trečiųjų simbolių ir klaviatūros klavišai „prišiukšlinami“. Tai nepatogu spausdinimo metu. Manome, kad pateiktame klaviatūros projekte specialiųjų simbolių skaičius yra maždaug optimalus. Nors dar galima galvoti apie kai kurių ženklų (pvz., matematinio daugybos simbolio ×) įtraukimą. Kiekvienas tokio pobūdžio sprendimas turi būti labai pamatuotas.