Tik patys patirdami asanų poveikį, galime suprasti ir jų prasmę. Asanos – tai statinės pozos, atliekamos iš lėto ir susikaupus, derinant judesį su giliu kvėpavimu pilvu. Šie švelnūs judesiai ne tik pažadina sąmoningumą ir kūno kontrolę, bet veikia ir dvasią – išlaisvina nuo baimių ir padeda išsiugdyti pasitikėjimą bei proto aiškumą. Baigiantis jogos užsiėmimui pasijusite atsipalaidavę ir pilni energijos – visai kitaip, nei po kitokių fizinių pratimų, kurie sukelia nuovargį. Yra trys kiekvienos asanos stadijos – įėjimas, buvimas ir išėjimas. Asana veikia, kol jūs išlaikote pozą – patyręs jogas išbūna pozoje nejudėdamas kelias valandas. Pozos metu stenkitės išlikti ramus ir kvėpuokite lėtai ir giliai, sutelkę mintis.

Pažink Sielą (vidinį “Aš”) kaip, Dievą vežėčiose, sąmonę – kaip vežėją, protą – kaip vadeles. Apie jausmus kalbama, kad tai žirgai, o jų norų objektas – ganykla. Išminčiai vidinį “Aš” vienybėje su jausmais ir protu vadina Bhoktormu (tuo, kas mėgaujasi). Tie, kurie nesugeba atskirti šių dalykų – niekada nevaldys savo proto ir jausmai bus panašus į įnoringus žirgus. Sugebantys atskirti visada kontroliuoja savo protą, o jausmai panašūs į paklusnius žirgus. Nesugebantys atskirti tampa aplaidūs ir netgi nedorais; jie keliaudami iš kūno į kūną nepasiekia tikslo. Sugebantys atskirti tampa dėmesingais, dorais; jie pasiekia tikslą ir iš naujo negimsta. Žmogus pas kurį yra vežėjas sugebantis atskirti, valdydamas protą, pasiekia kelionės tikslą – Amžinosios Dvasios Aukščiausią Buveinę

Pamažu keldamas ilgas plonas kojas Juozapas Albinas Herbačiauskas tyliai lyg medžioklis katinas įslinko į kavinę ir sustingo durų prietemoj. Pastatyton surduto apykaklėn dar labiau įtraukė žilstelėjusią galvą ir apsižvalgė, akimoju spręsdamas, prie kurio staliuko prisėsti. Staiga jo dėmesį patraukė vyras. Jis stovėjo ryškiai apšviestoje vietoje, beveik pačiame kavinės vidury, ir garsiai, nustelbdamas iš visų pusių sklindantį ūžesį bei kalbas, kažką aiškino. Didysis magas ir ateities spėjikas truputėlį suglumo. Šito vyro “Pas Konradą” dar nebuvo matęs. Žengęs kelis žingsnius susikūprino prie kampinio stalelio ir dar labiau įgaužė galvą į apykaklę.

Šie priesakai yra dorovės normos tiek visuomenei, tiek kiekvienam žmogui. Jų ignoravimas gimdo chaosą, smurtą, melą, vagystes, ištvirkimą, pavydą. Šio blogio šaknys godumo, geismo bei prieraišumo jausmuose, kurie, savo ruoštu, gali būti trejopi: silpni, vidutiniai, stiprūs. Jie atneša tik kančią, nesuvokimo ir bukumą. Išminčius Patandžali iškarto pakerta tiems reiškiniams šaknis nukreipdamas žmogaus mintis į penkis Jama principus.

Silpni mokiniai, – tai tokie mokiniai, kurie stokoja entuziazmo, jie kritikuoja Meistrus, yra godūs, turintys prastų polinkių, daug valgantys, pasiduodantys moterų gundymams, nepastovūs, bailūs, ligoti, nesavarankiški, šiurkščiai kalbantys, silpno charakterio, jiems trūksta vyriškumo. Guru (Mokytojas arba Meistras) veda tokius ieškotojus tik Mantra Jogos keliu. Tokie mokiniai gali praregėti per dvylika metų, bet su sąlyga, kad labai stengsis. (Žodis “Mantra” kilo iš žodžio “man” – “galvoti”. Mantra reiškia šventa mintį ar maldą, kuri kartojama su pilnu atsidavimu ir jos reikšmės supratimu.). Tvirtas mantros įsišaknijimas į silpno mokinio protą reikalauja daug laiko, neretai net ištisus metus. Na, o norint sulaukti konkrečių mantros vaisių, reikia dar daugiau laiko.

O vieną dieną, kaimenei patraukus į kitą apylinkę, Dasas nuėjo į mišką, nes buvo užsimanęs medaus pasiieškoti. Nuostabiai mielas jam pasidarė miškas, kai jį pažino, o šitas jam rodės ypač gražus, pro medžių lapiją ir šakas aukso žalčiukais vinguriavo saulės šviesa, ir kaip garsai, paukščių šūksniai, viršūnių kuždesiai, beždžionių riksmai pynėsi ir kryžiavosi, sudarydami iškilnų, švelniai švytintį raizginį, panašų į šviesos žaismą krūmynuose, taip pat ėjo, vijosi ir skirstėsi kvapai, gėlių, medžių, lapų, vandenų, samanų, žvėrių, vaisių, žemės ir puvenų dvelksmai, aitrūs ir saldūs, gerai pažįstami ir niekad nepatirti, žadiną ir migdą, smagūs ir slopūs. Kartkarčiais, būdavo, neregimame, užžėlusiame miško tarpeklyje sučiurlena upeliukas, viršum baltų žiedų skėčių praplevena žalia aksominė peteliškė su juodomis ir geltonomis dėmėmis, sutraška šaka kažkur melsvų šešėlių gilumoj, ir sunkiai nusileidžia lapas arba suriaumoja žvėris patamsiuose, arba vaidinga beždžionė plūstasi su saviškiais.

Suprantama, kad viena iš pirmųjų kliūčių yra silpna sveikata arba liga. Jogui kūnas yra labai svarbus ginklas. Keliautojas netoli nukeliaus, jeigu ekipažas sugedo. Jeigu kūnas pakirstas negalios – mokinys nedaug tepasieks. Kadangi protas funkcionuoja dėka nervų sistemos, tai fizinė sveikata yra labai svarbi protiniam tobulėjimui, vystymuisi. Kada kūnas serga arba nervų sistema pažeista, protą sukausto nerimas arba jis tampa inertišku ir abejingu, o tada jau nebeįmanoma nei koncentracija, nei meditacija.

Kantrybės ir žinojimo pagalba jusles reikia pažaboti. Suvaldyti gi protą yra kur kas sunkiau. Išnaudojęs visas savo galimybes ir nepasiekęs sėkmės, žmogus kreipiasi į Dievą, visų galių šaltinį, pagalbos. Šiame etape iškyla bhakti. Bhakti būsenoje protas, intelektas ir valia paklūsta Dievui ir jogas meldžiasi taip: “Aš nežinau, kas man geriausia. Teesie Tavo valia”. Kiti žmonės meldžia Dievą įvykdyti arba patenkinti jų norus. Bet Bhakti, tikrosios meilės Dievui būsenoje, nėra vietos teiginiams “aš” ir “mano”. Kada teiginių “aš” ir “mano” pojūtis pranyksta, individuali siela pilnai pražysta. Po to kai protui pavyksta išsivaduoti nuo norų patirti asmeninį pasitenkinimą, jį reikia užpildyti mintimis apie Dievą. Kada protas užpildytas mintimis apie asmeninius malonumus, bei jų tenkinimą, tai atsiranda pavojus, kad juslės įtrauks jį į vaikymąsi paskui norų objektus.

Šios priežastys giliai slypi sadhako (praktikuojančio) prote. Jos panašios į poliarinių jūrų aisbergus. Į aisbergus, kurių tik viršūnėlės kyšo iš vandens. Juos reikia atkakliai kontroliuoti ir šalinti, kitaip ramybės nebus. Jogas mokosi užmiršti praeitį ir nesirūpinti ateitimi. Jis gyvena amžinoje dabartyje. Kaip vėjas sukelia bangavimus ežero paviršiuje ir iškreipia atspindį taip ir čitta vritti (protinės modifikacijos) suardo proto ramybę. Nejudantis, ramus ežero vanduo atspindi grožį aplink jį. Kada proto veikla sustabdyta, jame atsispindi “Aš” grožis. Išsivaduodamas iš norų jungo, pastovių pastangų dėka, Jogas sustabdo proto veiklą. Kaip visą tai pasiekti, moko aštuonios jogos pakopos.

“Sva” reiškia “pats”, o “adhjaya” reiškia – mokymą arba išsilavinimą. Išsilavinimas, tai išgavimas iš žmogaus tai, kas geriausia yra žmoguje. Reiškia svadhjaya – tai saviaukla t.y. savarankišką mokymąsi. Svadhjaya skiriasi nuo įprasto mokymo tokio kaip lankymąsi lekcijose kuriose lektorius giriasi savo išprusimu prieš neišmanėlių auditoriją. Kada žmonės apsijungia dėl svadhjaya, tada kalbantis ir besiklausantis vienminčiai, ir paprasčiausiai viena širdis kalba su kita. Taurinančios mintys kylančios svadhjaya metu, prasiskverbia, taip sakant. į žmogaus kraują ir tampa jo gyvenimo ir būties dalimi.