Jausmas

Šiame straipsnelyje išdėstyta mano subjektyvi nuomonė ir pastebėjimai, na gal šiek tiek rėmiausi prieš 10 metų skaitytomis knygomis 🙂 Parašyti pastebėjimai, manau, labiau "galioja" moterims auginančioms mažamečius vaikus. Pastebėjau, kad motinystė iš vienos pusės yra labai vertinama, o iš kitos pusės labai nuvertinama. Pavyzdžiui, kalbant apskritai apie motinystę, tai ji yra labai sureikšminama, iškeliama kaip vertybė. O kai susiduriama su konkrečia konkrečioje šeimoje motinyste, tai ji yra sumenkinama iki paprasčiausio buvimo su vaikais namuose. Vyras visą dieną dirba, o žmona sėdi namie ir "nieko neveikia". Vyro darbą matuojame išdirbtomis valandomis ir uždirbtais pinigais. O kaip išmatuoti motinos darbą? Darbo valandos - 24 val per parą ir be poilsio dienų? Skamba drastiškai, bet juk tai tiesa. Vyras grįžta iš darbo vakare, o žmonai nėra kaip grįžti iš darbo, nes ji jame gyvena. Kartais vyrai skundžiasi, kad grįžę jie nori pailsėti, o neapsikrauti namų ruošos darbais ir vaikais. Įsivaizduokime, kad yra dirbanti "normalų" darbą motina. Ji grįžusi iš darbo įsideda vaisių salotų, pasiima žurnalą, įšsitiesia ant sofos ir ramiausiai skaito. Juk taip beveik nebūna, nes jos puola daryti šeimynai valgyti, išklausyti vaikų dienos įspūdžių ir zirzenimų, tvarkytis, ruošti vaikus rytdienai ir t.t. Jos tiesiog neturi kito pasirinkimo. Kodėl gi vyrams yra kitaip? Gal tai nusistovėję stereotipai? Gal tai vyrų psichologija? O gal žmonų apsileidimas, kad nemoka įtraukti vyrų į namų ruošą?

Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi. Iš tiesų manau, kad ši tema – labai “jautri”. Nes visi augome skirtingai, todėl ir susiformavęs požiūris į nuogumą yra kiekvieno kitoks. Tačiau pradėkime nuo to: Ar noriu, kad mano vaikas gėdintųsi savo kūno? Ar noriu, kad jo pasitikėjimas savimi būtų mažesnis, o ne didesnis? sakysite, kuo čia dėtas pasitikėjimas… O visgi “dėtas”. Jeigu dvejų metų pypliui, kuriam lakstyti nuogam yra smagumų smagumėlis staiga liepsite VISADA apsirengti, visaip jį gėdinsite…nenuostabu, kad jis augs gėdindamasis savo kūno. Sakysite, “prie ko” čia dabar nuogas vaikas ir nuogi tėvai (tarsi aš “suplakčiau” viską į viena)? “Prie to”, kad tokie tėvai ir patys bijo savo kūno Arba sako, kad nebijo, o iš tiesų nedrįstų nusirengti net prie geriausio(s) savo draugo(ės), nes būtų…gėda! Jokiu būdu nesakau, kad nusimeskite rūbus ir vaikščiokite po namus plikšiai kaip sakosi daranti Britney Spears ar Christina Aguilera , tačiau tikrai nereikia slėptis po devyniais užraktais, kai persirengiate. Ir nepamirškite SVEIKO PROTO. Jeigu persirengiate kitame kambaryje, mokote vaiką gerbti tai, kad žmogus gali norėti privatumo. Jeigu, jums persirengiant, vaikas užeina, o jūs jį išvarote, tai mokote, kad nuogas kūnas – gėdinga.

Vakar mažylė pirmą kartą pati užsimanė miegoti savo kambaryje. Įsitaisė savo kūdikiškoje lovytėje (ši jau antri metai virtusi sofa, nes nuimtas šonas), o šalia lovytės ant pagalvių susiguldė visus savo žaislus. Pasakė man „Labanakt“ ir liepė išeiti. Kai užgesinau šviesą, pradėjo prašyti uždegti. Palikau įjungtas tik žvaigždutes. Pradėjo prašyti, kad pasėdėčiau. Visgi man besėdint staiga persigalvojo ir pasiprašė miegoti kartu su mumis. Pasidaviau, nes toks žaidimas truko jau gerą valandą (nors mažylė tikrai mėgino miegoti patogiai įsitaisiusi) ir pati labai norėjau miegoti. Nežinau, kada turėsiu tiek kantrybės, kad pripratinčiau ją miegoti atskirai. Eilinį kartą grįžtu prie minties nupirkti jai naują lovytę ir tuomet jau griežtai apsispręsti ją migdyti atskirame kambaryje. Tačiau ir vėl viskas baigiasi tuo, kad nerandu patinkančios lovytės, o po to nerandu ir laiko ieškoti, kur tokią lovytę dar būtų galima rasti ir pan. Prisideda ir tai, kad man jauku su ja miegoti, nepaisant to, kad ji apspardo man nugarą. Tokiom mąstymo minutėm prisimenu kartą žiūrėtą filmą (niekaip neprisimenu pavadinimo) apie vieną besilaukiančią porą, kuri važinėjo po pasaulį, norėdama atrasti savo vietą ir stebėjo kitų šeimų santykius. Visos šeimos kažkuo buvo keistos/nenormalios. Ir visgi viena beprotiška natūralistų šeima man patiko. Jų miegamasis buvo viena didžiulė lova, kurioje kartu miegojo ir visi vaikai. Moteris aiškino, kad jie neslepia nuo vaikų savo meilės.

Nesibaigiantys keiksmai, kaulų lūžiai, mušamą mamą matančių vaikų klyksmas. Tokia Šiaulių rajono gyventojos Laimos (vardas pakeistas) istorija. Laima — iš nedaugelio skriaudžiamų moterų, išdrįsusių paatvirauti. Santuokoje Laima gyvena beveik dešimtmetį. Pirmą kartą sutuoktinio smurtą ji kentė jau antraisiais bendro gyvenimo metais. Teko kviesti policiją. Po incidento šeimyna pusmetį gyveno ramiai. Tačiau vyras pradėjo išgėrinėti ir dėl to neteko darbo. Praradus darbą, o tuo pačiu ir vienintelį pajamų šaltinį, prasidėjo didysis košmaras. „Vyras nuolatos mušėsi, įžeidinėjo mane, mano artimuosius. Sykį neradęs cigarečių vaikų akyse mane suspardė, — sakė Laima. — Smūgių būta tokių stiprių, kad lūžo ranka, sukrėstos galvos smegenys.“ Po šio skandalo sutuoktinio padarytas žaizdas Laima ilgai lopėsi ligoninėje. Policijoje pareiškimo neparašė — bijojusi sutuoktinio keršto. „Grįžus iš ligoninės, niekas nepasikeitė: buvo plėšomi mano drabužiai, baldai, dokumentai, buvau žeminama. Nemigo naktų, praleistų namo rūsyje, šiltnamyje ar pas kaimynus, nesuskaičiuosiu, — sunkius žodžius su ašaromis akyse renka Laima. — Įpratau miegoti atviromis akimis. Bijau, kad įmigusi būsiu užpulta. Bijau dėl vaikų.“ Dėl vyro ir tėvo siautėjimo Laima su vaikais ne kartą glaudėsi pas gimines. Moteris tvirtina šeimoje gyvenanti vaikų labui. Sprendimą ką nors keisti ji atidėlioja tam laikui, kai sūnūs užaugs.

Dar neišblėsę atsiminimai iš paskutinio nuotykio su mažai pažįstamu bernioku-vyrioku? Aha, paprastai mums gyventi neduodančias gėdas ar nemalonius atsitikimus atsimename būtent iš tokių vienos nakties „nuslydimų“. Jei kas negero atsitinka su mylimuoju, kuris perėjęs kartu vandenį ir ugnį – į nesklandumus lovoje reaguojame kur kas paprasčiau. Maža ko jis nematęs ir kas jį nustebintų. Tos pačios gėdos dėl papilnėjusių kūno linkių, kurias net paplūdimyje slepiame nuo į mus net nežiūrinčių vyrų, lovoje su gyvenimo partneriu pradingsta kažkur pūkiniuose pataluose. Bet štai... Pirmas kartas su naujuoju draugužiu, ar savo svajonių princu net ir ne antras ar trečias sugulimas – kaip rakštis... (kur – žinote iš liaudies posakių). Jaudinamės dėl bet kokio menkniekio, negalime atsipalaiduoti, mintys sukasi apie kiekvieną kūno lopinėlį, apie sakomus ir dar tik už minutės ištarsimus žodžius, apie judesį, kurį atlieka ranka, koja, lūpos... IŠPROTĖSIU!!! Skelbia pasąmonė. Ir verta įsiklausyti, kadangi tik įsitempusi pridarysi visokiausių liapsusų, kurie sugadins ir meilės nuotykį, ir daugybę tavo nervinių ląstelių. Mintis, trumpinanti mūsų gyvenimą – kaip pasirodyti nuostabiausia meiluže, kokią jis kada turėjęs. Žinoma, prieš tai būtų neblogai sužinoti bent jau partnerį iš proto vedančius veiksmus. Nesitikėkite, kad visi vaikinai aktyvūs ir jums beliks sekti instrukciją ir spėti kartu su juo.

Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų, parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus – ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“, – sakė Publijus. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių ir nesujausti dėl to kaltas. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti, savo nusižengimą kitam primesti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks begėdis nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“ Pažvelkime į mūsų valdžioje esančius begėdžius (o jų ne tiek jau mažai): meluoja ir nemirksi, grobia ir šaiposi iš „neapsukriųjų“, kyšininkauja ir mano, kad tai normalu.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatoma jaunųjų Latvijos menininkių Elenos Griščenko ir Evos Veverės tapybos paroda „Shame“/ „Gėda“. Atidarant ją su sveika ironija pasidžiaugta, kad pirmajam Parodų rūmų aukštui šiais metais tapus savotišku jaunųjų menininkų reprezentaciniu trapu pagaliau pristatomas ir „gėdingasis“ latvių projektas. Idėja surengti bendrą parodą Lietuvoje dailininkėms kilo pernai vasarą dalyvaujant kūrybiniuose pleneruose mūsų šalyje. Kaip teigė pačios autorės, paruošusios po Lietuvą keliaujančiam projektui po keliolika drobių, gėdos temą jos pasirinko neatsitiktinai. Nebenaujas išraiškos aspektas dailėje bei įdomi ir nesvetima pačioms kūrėjoms emocija tapo parodos leitmotyvu, išreikštu ekspresyviais potėpiais, ryškiomis kontrastingomis spalvomis. Jų kūriniai, jau spėję pasisvečiuoti Šiauliuose ir Vilniuje, vienam mėnesiui užsuko į Klaipėdos ekspozicines erdves. Žmoniją per amžius lydintis gėdos jausmas visada buvo įkvėpimo ir apmąstymo šaltinis įvairius menus kuriantiems menininkams. Sąmoningai ar ne, vaizdas galėjo būti gėdingas ir gėdinantis, sužadinantis žiūrovo gėdos jausmą ar vaizduojantis gėdą. Neretai istorijoje aptinkama atvaizdų, kurie tapo gėdos simboliais ir buvo naudojami visuomenės kontrolei. Pavyzdžiui, viduramžių mene, kuriame ženklas turėjo nepaprastą reikšmę, gėdos simboliu buvo tapęs biblijinio brolžudžio Kaino atvaizdas.

Prie “Iki” parduotuvės M. Mažvydo alėjoje vakarais įsitaiso kažkoks elgeta su didžiausiu bandšuniu. Išmaldautojas kažkaip keistai klūpo pusiausėda ir dar ilgasnapę kepurę užsitraukęs ant akių, o šuo guli taip, kad jo snukis atsidūręs ties pat berete su centais. Įmestų iš krikščioniškos meilės žmogus į tą jo kepurę kelis centus, bet baisu, kad tas šuva, nesupratęs tūlo gerų ketinimų, dantimis negrybšteltų į ranką. Kadangi elgetautojas užėmęs vietą visai netoli bankomato, žmonės pinigų pasiimti eina irgi bailiai dairydamiesi į šunį. O kitas nuolatinis centų prašinėtojas, kuris jau spėjo įkyrėti čion ateinantiems pirkėjams, nei iš šio, nei iš to spyrė tolėliau už pavadėlio pririštam ramiam šuniukui. Tas net suvizgo. - Ko spardai, asile?!! Ką tau tas šuo padarė?! – grėsmingai sumaurojo kažkoks vyras. Amžinai girtas kaulytojas įtraukė galvą į pečius ir tarp automobilių nugūrino svirduliuojančiom kojom į artimiausią kiemą. Išskirtiniausias jų bruožas – akiplėšiškumas. Ir dar: amžinai jie būna “įprosiję”, t. y. daugiau ar mažiau apgirtę. Miesto galvojančios galvos jau kuris laikas mąsto ir svarsto, burnas aušina, kad pagaliau reikėtų nustatyti konkrečias vietas, kur tie bėdžiai galėtų rinkti išmaldą. Bet ne taip greitai kepa ropė, kaip bobutė šito nori. Kalbos kalbomis, o vežimas iš vietos – nė krust. Mieste tai vienur, tai kitur pastatytos ryškių spalvų šiukšliadėžės iš Lenkijos. Skirtos jos plastmasei, popieriui ir stiklui.