Jausmas

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana

pagal
happiness, back side, woman
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! - skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, - sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.

Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą

pagal
Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ši frazė priklauso Oliveriui Vendeliui Holmsui jaunesniajam, kuris jau per trisdešimt metų yra JAV Aukščiausiojo teismo narys. Kartą teisėjo Holmso paklausė, kaip jis pasirinko šią profesiją ir ar svarstė apie ką kita. Jis atsakė: „Galėjau tapti ir bažnyčios tarnautoju, jeigu vieno dvasininko, kurį aš pažinojau, išvaizda ir elgesys nebūtų buvęs pernelyg panašūs į laidojimo namų agento". Šis žmogus norėjo pabrėžti ne tam tikrą gražų įvaizdį, bet kitą svarbų dalyką: džiaugsmas yra sunkiai suprantama dorybė net dvasininkams ir kitiems tikėjimo veteranams. Tačiau priešingai, nei sako mūsų patirtis, džiaugsmo kiekis mūsų gyvenime nėra beviltiškai nekintamas. Tai nėra įrašyta mūsų genetiniame kode ar giliai įspausta mūsų asmenybės gelmėse. Mes galime nuolatos puoselėti ir vystyti džiaugsmą savo gyvenime. Kad būtų aiškiau, pirmiausia turėtume apibrėžti terminą. Bibliniu požiūriu džiaugsmas - tai džiaugsminga dvasia kasdien, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Tai daugiau nei vidinis pasitenkinimas, daugiau nei linksmumas, daugiau nei bendras pasitenkinimas gyvenimu. Džiaugsmas greičiau yra gyvenimo šventimas, gėrintis viskuo, ką Dievas mums suteikė. Tai reiškia džiaugtis savo dienomis, nuoširdžiai jomis mėgautis, nepriklausomai nuo to, kokios jos buvo. Kaip tai pasiekti? Tiek mano, tiek kitų tyrimai rodo, jog tai galima įgyti ieškant džiaugsmo katalizatorių bei vengiant pagrindinių kliūčių.

Diagnozė – godumas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja "godumo" problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis "savo" daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? "Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu..." – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius "aš" ir "mano". Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra "Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia". Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio "aš" atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu "aš" atsiranda ir žodis "mano": "tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė". Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu "mano" yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

Išdidumas – raktas į sėkmę?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

Išdidumo spąstai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą - išdidumą. Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus - gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją" ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. Išdidumo esmė - tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą - menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis.

Pasirenkite išdidumui

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neseniai paskirtas į aukštesnes pareigas pulkininkas persikėlė į laikinas biuro patalpas Persijos įlankos karo metu. Bekraudamas daiktus jis akies krašteliu pastebėjo ateinantį eilinį su dėže rankose. Norėdamas pasirodyti esąs svarbus, jis griebė telefoną. „Taip, generole Schwarzkopf, aš manau, tai nuostabus planas.“ Jis tęsė: „Aš jums pritariu. Ačiū, kad man paskambinote. Iki pasimatymo“. „Kuo galiu padėti?“ – paklausė jis eilinio. „Achhh, aš tik noriu sutaisyti telefoną“, – pasigirdo gana drovus atsakymas. Išdidumas skatina norą atrodyti svarbiais. Ir dar daugiau. Pasistenkime išsiaiškinti, kaip išdidumas atsiranda mūsų gyvenimuose, kad galėtume jį laiku pastebėti ir nugalėti Dievo Žodžiu. „Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė jus persijoti tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti“ “(Luko 22, 31–34). Petras negalėjo matyti priešo (šėtono). O mes niekuo nesiskiriame nuo Petro. Mes taip pat fiziškai negalime matyti šėtono. Mes galime matyti jo pasireiškimą, tačiau dvasinis pasaulis yra paslėptas nuo mūsų akių. Petras negalėjo matyti savojo ego, savo nuodėmės. Išdidumas verčia mus susikoncentruoti į save ir atitolina nuo Dievo.

Leisk sau laimėti

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Abejonės, dvejonės nuolat lydi kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną. Abejojame ar priėmėme teisingą sprendimą ar vis dėl to suklydome. Dvejojame priimti atrodytų svarbų sprendimą, bet nesusimąstome iš kur tas žinojimas jog šis sprendimas tikrai jau toks svarbus? Bandome nuspėti savo ateitį ir užmirštame jog mūsų ateitis ne dar vienas lošimas ir jos nereikia nuspėti – ją reikia sukurti. Aš pats nesu išskirtinis, man taip pat kyla abejonių ir dvejonių. Pastebėjau jog kuo daugiau veiki, kuri, darai tuo daugiau abejonių ir dvejonių kyla. Tai natūralu kaip nuolatinis poreikis gerti vandenį. Taip protas mūsų klausia ar tikrai einame tuo keliu, kuriuo norime eiti, leidžia pažvelgti plačiau ir pamatyti naujas mums atsivėrusias galimybes. Deja, dažnas interpretuojame proto patikrą klaidingai. Suprantame, tai kaip pareikalavimą nutraukti mūsų pradėtą darbą ar kaip būtiną posūkį sankryžoje. Jeigu kiekvienai abejonei ar dvejonei visada pirma pasakytume ne ir leistume sau susigyventi su esama dvejone, tai po kurio laiko suprastume kada iš tikrųjų reikia kažką keisti, nutraukti ar pasukti nauju keliu, o kada tai tik dar viena proto patikra. Pirmas impulsas, pirma mintis, tai mintis atėjusi iš pasąmonės, kuri formavosi ilgą laiką ir ji ateina nesąmoningai. Tik po to pasąmonės mintį toliau plėtoja mūsų sąmonė. Jeigu klausysime pasąmonės išsakytos pradinės minties, tai atitiks mūsų veiksmus, pažiūras, kurios yra susiformavusios iki šiol, tai praeitis, kuri nedavė tavo pageidaujamo rezultato.

Gailestis ir pagalba

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žmonės vertina šiuos jausmus, tačiau kaip teisingai jie elgiasi? Gailestis ir pagalba savo esmėje — tai pasekmės veiksmai. Ta prasme, jeigu tau reikia pagalbos ar gailesčio, tai kažkuria prasme esi pasekmėje, ir jau derėtų tuo susirūpinti. Visiems norisi kažkokio gailesčio ar pagalbos, nes visi nori bent trumpam pasijusti neatsakingi, t.y. laimingi be rūpesčių. Žmogus sakantis „pasigailėk mūsų, aukštesnioji dvasia“ tiesiog nėra pakankama priežastis. Jis turi nuomonę (kurią būtina keisti), kad jis yra nepakankamas kažką pakeisti, kažkuo būti, įgyti kažkokius naujus sugebėjimus ir pan. Susimuši pirštą — tapai pasekme, verki — esi priežastis. Balansas. Tada kažkas skyrė dėmesio — pagailėjo tavo nelaimės — tapai pasekme. Galbūt patvirtinai, kad esi pasekmė apsiverkdamas. Tapai dviguba pasekmė. Dvigubas disbalansas. Keliauji link aukos būsenos. Sudegė tavo namai — tapai didele pasekme, verki — esi maža priežastis. Pasistatai naują namą — tapai didele priežastimi. Balansas. Tau pastatė namus — tapai dviguba pasekme, t.y., dvigubai silpnesniu ir dvigubai menkiau išgyvenančiu, nes praradai jau du namus – vieną tą, kuris sudegė ir antrą tą, kurio nepasistatei. Jeigu jums atsitinka kokie nors blogi dalykai, atrodytų nepriklausantys nuo jūsų valios, tai greičiausia priežastis yra ta, kad kažkurioje srityje esate pasekmėje.

Namų ilgesys: psichologinė analizė

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugumai iš mūsų yra pažįstamas namų ilgesio jausmas. Paprasta namų ilgesiu (angl. – homesickness) mes vadiname tokią psichologinę būseną, kuri yra išgyvenama palikus namus ir kuriai būdingos neigiamos emocijos, intensyvios mintys apie namus bei gali pasireikšti įvairūs somatiniai simptomai. Psichologai kalba, kad namų ilgesys gali pasireikšti minčių, fiziologiniame, elgesio ir emocijų lygmenyje. Minčių lygmenyje namų ilgesys pasireiškia kaip įkyrios ir pasikartojančios mintys apie namus, antipatija ir neigiamos mintys apie naują vietą, namų idealizavimas. Žmogui gali atsirasti įvairūs fiziologiniai simptomai: skrandžio skausmai, virškinimo sutrikimai, apetito stoka, miego sutrikimai, galvos skausmai, nuovargis, kt. Namų išsiilgę žmonės dažnai yra apibūdinami kaip apatiški, vangūs, abejingi, stokojantys iniciatyvos, mažai besidomintys supančia aplinka. Namų ilgesys dažnai yra siejamas su depresyvia nuotaika. Daugelyje situacijų yra išreiškiami skundai dėl patiriamo nesaugumo, kontrolės praradimo, nervingumo, vienišumo ir kt. Svarbu pažymėti, kad namų ilgesys yra normalus vienišumo, dezorientacijos, liūdesio jausmas, kuris atsiranda tuomet, kai žmogus yra atsikirtas nuo namų, artimų žmonių, vietų ir veiklos, kuri teikia saugumo jausmą. Dažnai namų ilgesys yra painiojamas su kitomis emocijomis, būsenomis, sindromais, kaip antai kaip nostalgija, atsiskyrimo nerimas, mokyklos fobija, gedėjimas, depresija, adaptacijos sutrikimas, agorofobija.

Vargšės avelės, arba Gailesčio spąstai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada nukreiptas žemyn. Ar neatrodo, kad tai perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, susireikšminimas? Ar jums neatrodo, kad, gailėdamas kito, jį žeminate? Ar nenorėtumėte pagailėti kokios nors stiprios, energingos asmenybės? Ne? Kodėl? Nes ji pati puikiai sprendžia visas problemas. Tai yra – prieš ją nepasipuikuosi. Ja galima žavėtis, jai galima net pavydėti, bet jos gailėti sunku. Nors jos gyvenime turbūt irgi nemažai problemų ir jai būna sunku... Tačiau niekam neateis į galvą mintis pasakyti: „Vargšelė“ ir paglostyti jai galvą... Bet juk gailestis, užuojauta – puiki dingstis padėti žmogui. Gal reikėtų nepaisyti pasitikėjimo savimi, kuriuo tarsi dangstosi gailestis, jei jis duoda tokius puikius rezultatus: skatina padėti kitam?
O ne! Padėdami iš gailesčio mes, vaizdžiai tariant, penime žuvimi, bet nemokome pasidaryti meškerės.

Lietuviai - begėdžiai?

pagal
SHAME WOMAN HANDS
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda? Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas.