Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man
| |

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau – nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti”), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų – marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį’ ir bejėgį”, – moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina – ne tavo problema: „logiška” tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas
| |

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles – nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, – mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas – tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti – nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti
| |

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

Kivirčo ir skyrybų priežastimi gali tapti bet kokia smulkmena. Žinoma, nėra namų be dūmų. Kartais reikalinga psichologinė iškrova ir reikia leisti sau išlieti emocijas, tame tarpe ir negatyvias. Psichologai pataria kartais išsakyti savo norus, jausmus ir emocijas balsu. Štai ir viskas. Patys baisiausi žodžiai išsakyti, pretenzijos priimtos ir, rodos, pyktis savaime išnyko. Ir vėl norisi normalių santykių… Tačiau juk reikia žengti pirmą žingsnį, o taip nesinori… Šios problemos sprendimui pirmiausia reikia nuspręsti, kas jūsų manymu teisus, o kas kaltas. Pažiūrėkite į šią situaciją iš šalies. Paimkite popieriaus lapą ir raštu suformuluokite jūsų konflikto priežastį. Visų pirma, neapgaudinėkite savęs. Kairėje lapo pusėje surašykite klaidas, kurias padarėte jūs, o dešinėje surašykite jūsų partnerio klaidas. Pas ką jų daugiau? Jūs vis dar norite susitaikyti? Jei taip, tai tolimesni patarimai jums. Taigi, prisipažinote esanti kalta, nutarėte žengti pirmą žingsnį ir susitaikyti. Nuo ko pradėti? Žinoma, galima jam paskambinti ir pasakyti banalųjį “Atleisk, buvau neteisi. Aš daugiau taip nedarysiu…”. Tačiau taip neįdomu. O kaip įdomu? Nusiųskite SMS. Tik ne paprastą, o ypatingą. Geriausia eiliuotą, bet galima ir proza, svarbiausia, kad jį sujaudintų. Tai gali būti dainos, kuri jums kelia romantiškas asociacijas, žodžiai. Arba jūsų “topinė frazė”, kurią ištarus abu nusišypsote. Tai gali būti bet kas, kas jus jungia. Jūsų užduotis yra, kad jis atsakytų.

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?
| |

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

Taip jau yra, kad būnant dviese anksčiau ar vėliau susipykstama. Gal ir ne dėl globalinių dalykų – dėl paprasčiausių smulkmenų. Pirmąjį žingsnį susitaikymo link žengti labai sunku, nors atsiprašymo būdų gali būti tiek daug… Neperspektyvusis būdas. Labiausiai mėgstamas mergišių, kurie nuslydę į šoną ir pagauti už skverno niekuomet neprisipažins, kaltę stengsis suversti bet kam, tik ne sau. Toks vyras mieliau savaitę skambins telefonu ir lies graudžias ašaras prisiekinėdamas, jog tai paskutinis kartas (nors puikiai žino, kad paskutinis dar tik bus). Tokiais atvejais moteris atleidžia dažniausiai tik dėl to, jog pabodo ašaros ir įkyrus zyzimas, nuolatiniai telefono skambučiai ir nesibaigiantys klausimai „ar nebepyksti”. Tik išgirdęs atleidimo žodžius, išpirkdamas kaltę ir dar kartą įrodydamas savo „prieraišumą”, perka glėbius gėlių, vedasi į kavinę, pildo visas moters užgaidas, iki akys užklius už naujo sijono. Paprastai moteris vis tiek palieka tokį vyrą – nesmagu būti mulkinamai. Tik vienos kantresnės, kitos perdėm kategoriškos ir į jokius kompromisus nesileidžia: prisimena taisyklė – nuslydus vieną kartą, nesunku tai padaryti ir darsyk. Efektyvus – gudrusis būdas. Tokį atsiprašymo būdą naudoja dauguma vyrų, nes jis, kaip rodo praktika, pasiteisina net ir tuomet, kai mylimoji atsitveria tylos siena. Tuomet gudrutis pradeda lyg ir netyčia rėžti sparną apie jos geriausią draugę ar šiaip net ir gerokai vyresnę bičiulę.

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos
| |

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, – o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, – kibirais lieja ašaras, – jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti – ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, – juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis – taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

Gėdos jausmas
| |

Gėdos jausmas

Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime. Gėda – tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas – evoliucijos produktas. Jo tikslas – išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda. Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu – paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai. Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių” amžiuje gėda – senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti.

Kaip susidraugauti su savo emocijomis
|

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitienė. Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.