Agresyvumas mūsų aplinkoje
| |

Agresyvumas mūsų aplinkoje

Kasdienėje kalboje vartojamo žodžio „agresija“ prasmė iš esmės sutampa su jo, kaip psichologijos termino, reikšme. Agresyviu laikomas toks elgesys, kurio padariniai kitą asmenį sužeidžia, sužaloja fiziškai ar dvasiškai. Labai liūdna, jog šiuolaikiniame gyvenime tokio elgesio apraiškų tikrai netrūksta. Ypač tada, kai kito žmogaus agresyvumas paliečia mus, pradedame svarstyti: kodėl TAI egzistuoja ir kaip su TUO kovoti? Žmonija nuo seno siekia jei ne pašalinti tokio elgesio plitimą, tai bent jau jį sumažinti. Juk jis neša nesuskaičiuojamų nelaimių, skausmo, netekčių, pradedant smurtu šeimoje ir baigiant pasauliniais karais. Deja, pastangos pažaboti tokį elgesį kol kas nėra sėkmingos. Vis dėlto kiekvienam mąstančiam žmogui kyla klausimas: Ar kas nors šioje srityje priklauso ir nuo manęs? Šiuolaikinėje psichologijoje vyrauja bent keli požiūriai į agresiją. Pasak vieno jų (kartais vadinamo biologiniu), agresija yra įgimta ir nulemta instinktų, padedančių išlikti kovojant už būvį gyvenimo džiunglėse. Tokios filosofijos besilaikantys asmenys savanaudiškų tikslų siekia visokiomis priemonėmis – apgaule, klasta, grasinimais, net susidorojimu. Verslininkų pagrobimai bei žūtys šiandien jau mažai ką stebina. Verslo ir politikos olimpas dažniausiai pasiekiamas tik pačių agresyviausių asmenų. O mes, ne „olimpiečiai“, dirbdami jiems ar juos rinkdami (beje, dažniausiai paveikti jų agresyvių reklamavimosi būdų), tik palaikome tokių santykių pobūdį mūsų visuomenėje.

Gėdos jausmą praradus
| |

Gėdos jausmą praradus

Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų, parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus – ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“, – sakė Publijus. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių ir nesujausti dėl to kaltas. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti, savo nusižengimą kitam primesti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks begėdis nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja…“ Pažvelkime į mūsų valdžioje esančius begėdžius (o jų ne tiek jau mažai): meluoja ir nemirksi, grobia ir šaiposi iš „neapsukriųjų“, kyšininkauja ir mano, kad tai normalu.

Dvi latvės nutapė gėdos jausmą
| |

Dvi latvės nutapė gėdos jausmą

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatoma jaunųjų Latvijos menininkių Elenos Griščenko ir Evos Veverės tapybos paroda „Shame“/ „Gėda“. Atidarant ją su sveika ironija pasidžiaugta, kad pirmajam Parodų rūmų aukštui šiais metais tapus savotišku jaunųjų menininkų reprezentaciniu trapu pagaliau pristatomas ir „gėdingasis“ latvių projektas. Idėja surengti bendrą parodą Lietuvoje dailininkėms kilo pernai vasarą dalyvaujant kūrybiniuose pleneruose mūsų šalyje. Kaip teigė pačios autorės, paruošusios po Lietuvą keliaujančiam projektui po keliolika drobių, gėdos temą jos pasirinko neatsitiktinai. Nebenaujas išraiškos aspektas dailėje bei įdomi ir nesvetima pačioms kūrėjoms emocija tapo parodos leitmotyvu, išreikštu ekspresyviais potėpiais, ryškiomis kontrastingomis spalvomis. Jų kūriniai, jau spėję pasisvečiuoti Šiauliuose ir Vilniuje, vienam mėnesiui užsuko į Klaipėdos ekspozicines erdves. Žmoniją per amžius lydintis gėdos jausmas visada buvo įkvėpimo ir apmąstymo šaltinis įvairius menus kuriantiems menininkams. Sąmoningai ar ne, vaizdas galėjo būti gėdingas ir gėdinantis, sužadinantis žiūrovo gėdos jausmą ar vaizduojantis gėdą. Neretai istorijoje aptinkama atvaizdų, kurie tapo gėdos simboliais ir buvo naudojami visuomenės kontrolei. Pavyzdžiui, viduramžių mene, kuriame ženklas turėjo nepaprastą reikšmę, gėdos simboliu buvo tapęs biblijinio brolžudžio Kaino atvaizdas.

Kas skatina žmonių apatiją
| |

Kas skatina žmonių apatiją

Žurnalistams neretai priekaištaujama, kad savo kritiškais straipsniais jie griauna žmonių pasitikėjimą politikais, taigi ir valstybe, skatina gyventojų apatiją ir abejingumą šalies likimui. Jeigu žiniasklaida pozityviau vaizduotų politikus ir valdžios darbus, politinė šalies padėtis esą pagerėtų. Ne tik Lietuvoje skundžiamasi iškreiptu žiniasklaidos kuriamu politinio gyvenimo vaizdu. Prieš 40 metų net trys ketvirtadaliai amerikiečių pasitikėjo savo valdžia, dabar jos darbą teigiamai vertina vos ketvirtadalis. Smunka ne tik politikų autoritetas. Mažiau pasitikima dvasininkais, universitetais, verslininkais, mokytojais ir žiniasklaida. Panašūs procesai vyksta daugumoje kitų pasaulio šalių. Įvairios priežastys skatina autoriteto žlugimą, bet neigiami žiniasklaidos pranešimai neva vaidina bene didžiausią vaidmenį. Lietuvoje kai kurie žurnalistai ir redaktoriai nepraleidžia progos pasityčioti iš politikų ir suvedinėti sąskaitas. Kiti sutirština spalvas, siekdami kuo šmaikščiau rašyti. Bet neigiamą politikų įvaizdį labiau sukuria politinio gyvenimo dėsningumai negu pikti žurnalistų kėslai. Žiniasklaida beveik užprogromuota pabrėžti išskirtinius, nekasdieninius momentus. Jei šuo įkanda moteriai – tai ne žinia. Jei moteris įkanda šuniui – jau yra apie ką rašyti. Rašoma apie skyrybas, o ne apie tai, kad pora gyvena santaikoje ir meilėje per 40 metų. Jei ištuokų dar smarkiai padaugėtų, gal būtų daugiau rašoma apie tuos, kurie sugeba gyventi kartu.

Agresija gali būti ir pozityvi
| |

Agresija gali būti ir pozityvi

Gyvenime dažnai būna, kad atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, kuriuos galime kontroliuoti patys, priskiriame išorės faktoriams. Pavyzdžiui, kai sakome: “Tas žmogus mane įsiutino” arba “Ši padėtis mane pykdo”, paslėpta prasmė yra tokia: kažkas man sukelia tam tikrus jausmus. Tai klaidinga prasmė. Reikalas tas, kad niekas negali sukurti žmoguje kokio nors jausmo, išskyrus jį patį. Pasaulis tiesiog egzistuoja. Jausmai jo atžvilgiu kyla mumyse, ir tik mes esame už juos atsakingi. Tik mes galime jiems leisti būti arba nebūti. Nes tai – mūsų jausmai. Tokie posakiai, kaip “Jis mane erzina/skaudina” ar panašiai, rodo, kad jūs neprisiimate atsakomybės už išgyvenimus, kuriuos iš tikro galite kontroliuoti. Jūs kalbate taip, tarsi neturėtumėte galimybės reaguoti kitaip, lyg neturėtumėte laisvės rinktis. Jūs patys atimate iš savęs šią laisvę. Pripažindami, kad jūsų jausmai yra nulemti ir valdomi jėgų, esančių ne jumyse ir jums nepavaldžių, pasiduodate išorės aplinkybių nelaisvėn ir prarandate gyvenimišką aktyvumą bei situacijos kontrolę. Susidarius nepalankiai situacijai, negatyvius jausmus reikia paversti konkrečiu veiksmų planu. Įdiegę šią taisyklę į kasdienį gyvenimą, problemą galėsite paversti stimuliuojamąja jėga, priversti ją dirbti jums, o ne prieš jus. Pyktis yra itin stiprios energijos šaltinis. Kiekvieną dieną ši energija, neapčiuopiama ir nepažabojama, griauna viską aplink jos užlietą žmogų. Tačiau pati savaime ši energija yra neutrali.

Aistra nuslopo
| |

Aistra nuslopo

Sveika, Ramune. Su savo draugu jau skaičiuoju trečius metus. Prieš gerą pusmetį apsigyvenome kartu. Mylime vienas kitą, gerbiame. Tačiau apsigyvenus kartu aistra nuslopo, mylimės gerokai rečiau. Bandžiau kalbėtis. Reziumė: „viskas gerai, o seksas neturi tapti kasdienybe“. Bandžiau gundyti romantiškomis vakarienėmis, išvaizda ir koketavimu. Taip – padeda tam kartui. Negaliu nuolatos būti iniciatorė. Ar tai reiškia, kad mūsų libido nesuderinami, ar reiškia, kad seksą mes nejučia pakeitėme tiesiog rūpinimusi vienas kitu, šiluma namuose? Ar reiškia, kad taip bus visą tolesnį laiką? Gal aš nematau kažkokių psichologinių reikšmių, žvelgiu tik paviršiumi? Gabrielė. Sveika, Gabriele. Ne, tai tikrai nereiškia, kad jūsų libido nesuderinami, tai tik reiškia, kad jūsų libido lygiai skirtingi ir tiek. Paprastai, kurio jis stipresnis, tas ir inicijuoja seksualinius santykius ir pasiima tai, ko jam reikia. Norisi mylėtis ir nelauk, nesikankink ir parodyk iniciatyvą. Nieko bloga, kad tu dažniau imsiesi veiksmų pati ir nelauksi to iš draugo. Juk visa kita santykiuose yra gerai. Svarbiausia, kuo gali džiaugtis, yra tai, kad jis neatstumia tavęs, įsitraukia, atsako į tavo iniciatyvą. Patikėk, yra vyrų, kurie pasako griežtai „ne“ ir prašo, kad paliktų juos ramybėje. Rimtos kalbos čia tikrai vargu ar padės ir jokių giliai paslėptų psichologinių reikšmių tame nėra. Juk viskas iš esmės yra gerai: ir kokybė yra, ir aistra, tik tiek, kad tau tai yra per retai.

| |

Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau – bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

| |

Jei nerimą kelia vaiko godumas

“Po jubiliejinio žmonos gimtadienio pristigęs pinigų mokesčiams sumokėti, sumaniau keletą litų pasiskolinti iš savo septynmečio sūnaus, kuriam reguliariai “mokame” kišenpinigius. Jis mielai sutiko paskolinti, bet pareikalavo kita tiek “palūkanų”. Nustebintas tokio sūnaus godumo, pradėjau rimtai galvoti, kaip susitaupyti pakankamai pinigų senatvei, kad jo globojamam netektų numirti badu…” “Mūsų dukra niekada nepamiršta pasidalyti gautais saldumynais su mumis ir savo broliuku. Mielai duoda jų ir savo draugėms. Bet paplūdimyje žaisdama su nepažįstamais vaikais, nenori jiems duoti savo žaislų. O kai kartą kelionėje pasiūliau jai pavaišinti saldainiais gretimai sėdėjusį mažametį bendrakeleivį, patyriau didžiulę gėdą: dukra nepakluso ir pradėjo isteriškai verkti. Regis, auginame tikrą šykštuolę!” Psichologo komentaras. Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, būna labai skirtingi. Vieni linkę viskuo dalytis su kitais, kiti – kaupti, taupyti. Jeigu vaikas neskuba kuo nors dalintis su savo draugais, tai dar nereiškia, kad užaugęs jis bus šykštus ar godus. Teisingai auklėjamas, jis gali užaugti taupus, praktiškas žmogus. Pirmajame laiške minimas atvejis rodo ne vaiko godumą, o tam tikrą vaiko ir tėvo tarpusavio priklausomybę ir netgi konkurenciją. Prašymas paskolinti pinigų – tarsi įsiveržimas į svetimą teritoriją, už kurią galima pareikalauti atlyginimo, kompensacijos. Matyt, vaikas tai suvokia, todėl ir reikalauja. Tuo tarpu tėvelis linkęs vertinti vaiko elgesį pernelyg kategoriškai.

Gerumas…
| |

Gerumas…

Esu girdėjęs posakį, kad galingiausias ginklas prieš kurį niekas negali atsilaikyti yra gerumas. Senovės Rytų išmintis teigia, kad didžiausias kerštas blogam žmogui yra padėka jam už tai, esą net ir blogą žmogų pradeda graužti sąžinė. Taip, tam tikrose kultūrose ir dabar turbūt yra vietos gerumui, bet ne pas mus. Atrasti tikrai gerą ir nuoširdų žmogų nėra taip paprasta. Maža to būti geru žmogumi vos ne tolygu būti angelu, o angelų nėra. Esu ne kartą girdėjęs būtent tokį komentarą šia tema. “Kodėl mes mylim tuos, kurie tolimi?”. Šie žodžiai iš Alano dainos Mėnulio tango man iki šiol yra įstrigę. Gal tai ne klausimas? Gal tai paaiškinimas, kodėl šiais laikais taip sunku surasti sau antrą pusę. Paklauskim savęs ką mes renkamės kruopščiau, naują kompiuterį, automobilį ar gyvenimo draugą? Kam atiduodame savo visas jėgas ir meile? Darbui ar artimui? Fromm’o psichologijoje vienareikšmiškai teigiama, kad meilė yra labai retas reiškinys ir vis retėja. Mes tuokiamės, skiriamės, tuokiamės ir vėl skiriamės ne dėl meilės, o dėl nepakeliamo vienišumo. Mes tiesiog paniškai bijome likti vieni šiame beprotiškame ir nesaugiame pasaulyje, tad sulaukus tam tikro amžiaus netgi susigalvojame tokį event’ą kaip “ieškau merginos/vaikino”. Ką po galais tai reiškia? Kaip ieškoti? Gal ir man savo organaizeryje pasižymėti, kad penktadienį vakarop keliausiu ieškoti panos… Bet kad net nežinau kaip tai daryti… Kaip ieškoti? Galėčiau gal nueit į klubą, bet mano šokio įgudžiai panas tik atstumtų.

Ar padės gerumas pasitaisyti blogiui
| |

Ar padės gerumas pasitaisyti blogiui

Supratimas ir agresija, švelnumas ir šiurkštumas. Šiuose žodžiuose telpa labai daug – viskas priklauso nuo to, kurį pasirinksime. O ko mūsų kasdienybėje yra daugiau? Tik gamtoje visada laimi stipriausias. Gyvenime fizinė jėga nėra pagrindinė laimėjimo sąlyga. Štai pasakose gėrį beveik visuomet įkūnija silpnesnis, bet švelnus personažas. Gyvenime irgi taip nutinka. Mažomis ir švelniomis smulkmenomis galima pasiekti labai daug, pamažu nugalėti begalę negerų dalykų. Ne veltui sakoma, kad gyvenimas – pasaka. Nors nesiginčijame: gėrio ir blogio varžybos jame amžinos. Tačiau net rudenį gali pražysti medis, sušildytas švelnios rankos, ir priešingai – vasarą nugeibti nuo žmogaus agresijos. Baltijos televizijos laidos “Tarp miesto ir kaimo” vedėja Vilma Čereškienė, atrodo, net musės negalėtų nuskriausti. Ji tokia miela ne vien ekrane, bet ir gyvenime. Paklausta apie švelnumą ir šiurkštumą visuomenėje, Vilma emocingai kalba, kad žmonės netoleruoja smurto ir patyčių, tačiau kai kuriais atvejais tam pritaria: “Gyvename pagal įstatymus, kurie draudžia įžeisti ar užgauti kitą žmogų. Bet agresija egzistuoja. Plačiai nuskambėjo atvejis, kai krepšininkas Šarūnas Jasikevičius nesuvaldė emocijų ir užgavo žurnalistę. Tai “auksinio berniuko išėjimas iš krašto”. Jeigu taip būtų pasielgęs kas nors kitas, būtų buvęs pasmerktas, o dabar – ne. Juk krepšininkas – dievaitis.” Vilmos nuomone, toje situacijoje tiesiog buvo galima maloniai paprašyti, kad tas ar anas nesigilintų į asmeninį gyvenimą.