Šių laikų Babilonas: prie ko privedė godumas
| |

Šių laikų Babilonas: prie ko privedė godumas

Dubajus, pretendavęs tapti Persijos įlankos Manhatanu, gali virsti brangia Sodomos ir Gomoros kopija, rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Independent“. Iki šiol Dubajus buvo pasaulio godumo sostinė, kur prabangūs prekybos centrai, dirbtinės salos ir milžiniški dangoraižiai dygo kaip ant mielių, kur turtingi avantiūristai viešbučiuose mokėjo po 5 tūkst. eurų už naktį ir kur plūste plūdo prabangos ieškančios įžymybės. Žmonės kalba, kad Dubajus yra pastatytas ant smėlio. Tačiau praėjusią savaitę paaiškėjo, kad jo pamatus sudaro milžiniškos skolos, vergiškas darbas ir labiausiai išpūsta reklama, kokią tik galima įpirkti už skolintus pinigus. Kai Dubajaus burbulas tik pūtėsi, projektų vystytojai varžėsi bandydami padaryti kuo didesnį įspūdį emyrato vadovui šeichui Mohammedui. Taip dykumoje atsirado slidinėjimo trasos, didžiausias pasaulyje prekybos centras, turintis 1200 parduotuvių ir milžinišką akvariumą su 400-ais ryklių. Projektuotojų galvose netgi knibždėjo mintis pastatyti povandeninį viešbutį. Pirkėjai valandomis rikiavosi eilėse, norėdami įsigyti dar nepastatytus objektus, o po dešimties minučių parduodavo juos žmonėms, stovėjusiems kitame eilės gale, ir gerai pasipelnydavo. Ekonomika klestėjo, o miestas linksminosi. Dubajų greitai pamėgo Rusijos gangsteriai, Holivudo ir sporto žvaigždės. Čia milijonus švaistė Davidas Beckhamas ir Michaelas Owenas. Kalbama, kad Bradas Pittas ir Denzelis Washingtonas įsigijo namus šiame mieste.

Lietuviškojo superherojaus ilgesys
| |

Lietuviškojo superherojaus ilgesys

Užkrečiamas pavyzdys – vienas iš pagrindinių būdų ugdant asmenybę. Nėra jokio reikalo dar kartą aiškinti, kokia svarbi yra teigiamo pavyzdžio įtaka mokykloje, šeimoje ir šiaip gyvenime. Tačiau asmenybės ugdymas postmoderniame pasaulyje nebeapsiriboja vien kitos asmenybės daroma įtaka. Jei vaiko tėvai yra visiški „geriukai”, tačiau namie „telikas” be paliovos rodo visokio plauko „pornagrafiją”, lieka neaišku, kuo gi taps vaikas užaugęs… Štai dėl ko beprotiškai gaila, kad iki šiol neturime tautinio superherojaus (vartokime šį žodį, kadangi nežiūrint tam tikro „nelietuviškumo”, jis tiksliausiai išreiškia mintį). Supermeno būtinybė senokai bado akis. Lietuviškos viešojoje erdvėje nėra nei vieno veikėjo, kuris tiksliai ir be nereikalingų „psichologizmų” žinotų, „kas yra gerai, o kas – blogai”. Patikslinsiu: žinotų ir kovotų prieš blogį. Kam jis reikalingas, tikiuosi, neverta aiškinti. Tie suaugėliai ir vaikai, kurie gyvena tik populiariojoje kultūroje (o tokių dauguma), privalo žinoti, jog gėris ir blogis nėra tas pats. „Blogiečiai” pradeda, bet „geriečiai” laimi – štai pagrindinė žinia tiems, kurie dar neskaitė nei vienos brolių Grimų ar Anderseno pasakos. Bene vienintelis mūsų veikėjas galintis pretenduoti į superherojaus vietą yra Tadas Blinda. Tačiau ir jis ne be priekaištų. Pirmiausiai, jis neatitinka šiuolaikinio superherojaus vidinių savybių (apie jas vėliau). Antra, šis žemaitis mums žinomas tik iš nuostabaus lietuviško filmo, tačiau išskyrus jį, nieko daugiau neturime.

Išpuikimas ir išdidumas
| |

Išpuikimas ir išdidumas

Išpuikimas ir išdidumas. Lyg ir tas pat. Anksčiau nusakyti skirtumą būčiau negalėjęs, dabar man jis pasidarė suprantamas. Kariai tris dienas vedami per dykumą, paskui atvedami prie vandens. Vieni godžiai puola ir geria, pamiršę viską, kiti tai daro ramiai, oriai. Tokie ir nugalės mūšyje. Jiems dvasios principai aukščiau už kūno poreikius. Karys laimi mūšyje dvasios, o ne kūno jėga. Tokius žmones aš ir vadinu išdidžiais. Išdidumas – tai nepasidavimas situacijai, reikalaujančiai kūno interesus iškelti aukščiau už dvasios interesus, tai yra ne aplinka turi mane valdyti, o aš aplinką, vadovaudamasis savo dvasios principais. Žmogus sudaiytas iš dviejų priešingų esmių. Jo fizinis apval­kalas nukreiptas į tai, kas žemiška, jis ir turi priešintis ir padaryti sau paklusnią jį supančią aplinką. Mūsų vidinis dvasinis apvalkalas nukreiptas į Visatą ir į Dievą. Štai jis ir turi visose žemiškose apraiškose matyti Dievybę. Išoriškai nepriimdami situacijos vystomės, o vidujai – žengiame į degradaciją. Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška – nuodėminga.

Kūrybingumas gali būti ir įnoringas
| |

Kūrybingumas gali būti ir įnoringas

Antanas Pipiras, VRS grupės kūrybinio marketingo vadovas, sakosi galintis daug gero ir gražaus apie kūrybingus darbuotojus pasakyti. Tačiau neneigia, kad „vaikščiojantys talentai“ gali sukelti ir sunkumų. „Itin kūrybingi darbuotojai savo idėjomis kartais aplenkia laiką. Pasaulis ne visada subrendęs jų sumanymams. Tuomet iš tokių minčių realios naudos nėra“, – tikina specialistas. Jis priduria, kad kūrybingi žmonės dažnai būna linkę į kraštutinumus. Juk kūryba gimsta vienatvėje arba emocijų sūkuryje. Todėl lakia vaizduote pasižymintys darbuotojai neretai yra arba užsisklendę savyje, arba aktyvūs it bendravimo mašinos. Pasak p. Pipiro, kūrybingi žmonės sunkiai susitaiko su taisyklėmis. „Jeigu susirinkimas prasideda 9 valandą ryto, itin lakios vaizduotės darbuotojai garbės reikalu laikys pavėluoti. Mat jie kitaip suvokia pasaulį: kartais giliau, kartais tiesiog žvelgia iš kito kampo. Mano esantys unikalūs ir išskirtiniai – todėl tiki, kad taisyklės juos aplenkia“, – patirtimi dalijasi pašnekovas. Todėl specialistas pataria su tokiu darbuotoju griežtai aptarti laisves ir pareigas. Pavyzdžiui, leisti darbuotojui į susirinkimą atvykti vėliau, tačiau reikalauti, kad darbas būtų atliktas laiku. Svarbu, kad abi pusės laikytųsi susitarimo. Ne paslaptis, kad kūryba tarsi susieta su emocijomis.

Rūstumo dienomis užgęsta žmogus
| |

Rūstumo dienomis užgęsta žmogus

Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį… Tai instinktyvi reakcija, kuri neatsitiktinai būdinga ir gyvūnams, kylanti dažniausiai tada, kai juos kas nors užpuola. Jeigu nesugebėsime valdyti šio impulso, jis gali virsti nuolatiniu apmaudu, agresyvumu, smurtu, niekad neatleisto įžeidimo prisiminimu. Visa tai mūsų santykiams su kitais žmonėmis gali būti pražūtinga. Vis dėlto nėra lengva greitai nustatyti pykčio kokybę. Yra žmonių, kurie niekad neparodo savo pykčio, nes stokoja to teisingojo pathos, turinčio nubrėžti skiriamąją liniją tarp santykio su kitais ir santykio su tikrove, arba nešioja savo širdyse kurčią įniršį, paslėptą po netikro romumo šydu. Tas įniršis anksčiau ar vėliau sukels sprogimą, atnešiantį nesuskaičiuojamų nuostolių. Tačiau egzistuoja ir „teigiamas” rūstumas ar pyktis, kuris yra būtinas žmogaus gyvenimui ir asmenybės vystymuisi. Jis yra tarsi uolumas, teigiamas griežtumas, kurį būtina parodyti blogio, neteisybės ir kenčiančiųjų akivaizdoje… Prisiminkime pranašų plūdimąsi, Jėzaus pasipiktinimą neteisybių, širdies kietumo, žmogų subjaurojančių ligų akivaizdoje.

| |

Diagnozė – godumas

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

| |

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja “godumo” problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis “savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? “Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius “aš” ir “mano”. Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra “Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio “aš” atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu “aš” atsiranda ir žodis “mano”: “tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu “mano” yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

| |

Išdidumas – raktas į sėkmę?

Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

| |

Išdidumo spąstai

Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą – išdidumą. Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus – gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją” ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. Išdidumo esmė – tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą – menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis.

| |

Namų ilgesys: psichologinė analizė

Daugumai iš mūsų yra pažįstamas namų ilgesio jausmas. Paprasta namų ilgesiu (angl. – homesickness) mes vadiname tokią psichologinę būseną, kuri yra išgyvenama palikus namus ir kuriai būdingos neigiamos emocijos, intensyvios mintys apie namus bei gali pasireikšti įvairūs somatiniai simptomai. Psichologai kalba, kad namų ilgesys gali pasireikšti minčių, fiziologiniame, elgesio ir emocijų lygmenyje. Minčių lygmenyje namų ilgesys pasireiškia kaip įkyrios ir pasikartojančios mintys apie namus, antipatija ir neigiamos mintys apie naują vietą, namų idealizavimas. Žmogui gali atsirasti įvairūs fiziologiniai simptomai: skrandžio skausmai, virškinimo sutrikimai, apetito stoka, miego sutrikimai, galvos skausmai, nuovargis, kt. Namų išsiilgę žmonės dažnai yra apibūdinami kaip apatiški, vangūs, abejingi, stokojantys iniciatyvos, mažai besidomintys supančia aplinka. Namų ilgesys dažnai yra siejamas su depresyvia nuotaika. Daugelyje situacijų yra išreiškiami skundai dėl patiriamo nesaugumo, kontrolės praradimo, nervingumo, vienišumo ir kt. Svarbu pažymėti, kad namų ilgesys yra normalus vienišumo, dezorientacijos, liūdesio jausmas, kuris atsiranda tuomet, kai žmogus yra atsikirtas nuo namų, artimų žmonių, vietų ir veiklos, kuri teikia saugumo jausmą. Dažnai namų ilgesys yra painiojamas su kitomis emocijomis, būsenomis, sindromais, kaip antai kaip nostalgija, atsiskyrimo nerimas, mokyklos fobija, gedėjimas, depresija, adaptacijos sutrikimas, agorofobija.