Emocija

Išpuikimas ir išdidumas. Lyg ir tas pat. Anksčiau nusakyti skirtumą būčiau negalėjęs, dabar man jis pasidarė suprantamas. Kariai tris dienas vedami per dykumą, paskui atvedami prie vandens. Vieni godžiai puola ir geria, pamiršę viską, kiti tai daro ramiai, oriai. Tokie ir nugalės mūšyje. Jiems dvasios principai aukščiau už kūno poreikius. Karys laimi mūšyje dvasios, o ne kūno jėga. Tokius žmones aš ir vadinu išdidžiais. Išdidumas - tai nepasidavimas situacijai, reikalaujančiai kūno interesus iškelti aukščiau už dvasios interesus, tai yra ne aplinka turi mane valdyti, o aš aplinką, vadovaudamasis savo dvasios principais. Žmogus sudaiytas iš dviejų priešingų esmių. Jo fizinis apval­kalas nukreiptas į tai, kas žemiška, jis ir turi priešintis ir padaryti sau paklusnią jį supančią aplinką. Mūsų vidinis dvasinis apvalkalas nukreiptas į Visatą ir į Dievą. Štai jis ir turi visose žemiškose apraiškose matyti Dievybę. Išoriškai nepriimdami situacijos vystomės, o vidujai - žengiame į degradaciją. Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška - nuodėminga.

Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą - išdidumą. Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus - gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją" ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. Išdidumo esmė - tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą - menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis.

Neseniai paskirtas į aukštesnes pareigas pulkininkas persikėlė į laikinas biuro patalpas Persijos įlankos karo metu. Bekraudamas daiktus jis akies krašteliu pastebėjo ateinantį eilinį su dėže rankose. Norėdamas pasirodyti esąs svarbus, jis griebė telefoną. „Taip, generole Schwarzkopf, aš manau, tai nuostabus planas.“ Jis tęsė: „Aš jums pritariu. Ačiū, kad man paskambinote. Iki pasimatymo“. „Kuo galiu padėti?“ – paklausė jis eilinio. „Achhh, aš tik noriu sutaisyti telefoną“, – pasigirdo gana drovus atsakymas. Išdidumas skatina norą atrodyti svarbiais. Ir dar daugiau. Pasistenkime išsiaiškinti, kaip išdidumas atsiranda mūsų gyvenimuose, kad galėtume jį laiku pastebėti ir nugalėti Dievo Žodžiu. „Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė jus persijoti tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti“ “(Luko 22, 31–34). Petras negalėjo matyti priešo (šėtono). O mes niekuo nesiskiriame nuo Petro. Mes taip pat fiziškai negalime matyti šėtono. Mes galime matyti jo pasireiškimą, tačiau dvasinis pasaulis yra paslėptas nuo mūsų akių. Petras negalėjo matyti savojo ego, savo nuodėmės. Išdidumas verčia mus susikoncentruoti į save ir atitolina nuo Dievo.