10 000 straipsnių
Turbūt Tave reikės pamilt iš naujo,
Nes be Tavęs gyvenimo prasmės nėra...
Nes be Tavęs saulėlydžiai negražūs
Ir be Tavęs naktis šalta, šalta...
Nėra Tavęs ir stovi laikas,
Nėra Tavęs – aplink blanku.
Kodėl, kai išėjai tu, dingo džiaugsmas,
Ir nematau bekrintančių žvaigždžių?..
Virtualios pažintys vilioja savo anonimiškumu ir atvirumu. Juk realiame gyvenime pirmą kartą susitikus retai kada šnekama apie erotiką ar partnerystę. Internete tai padaryti daug lengviau.. Dažnai besinaudojantiems internetu, o ypač IRC ar kitomis pokalbių priemonėmis, atrodo, kad pasaulis tėra vienas didelis kaimas ir visi gyvena kažkur visai šalia, „už kampo". O anksčiau galiojusio stereotipo, kad kompiuteriais, o ypač internetu, naudojasi tik spuoguoti ir truputį pamišę informatikos studentai, jau senokai atsikratyta. Tiesą sakant, internete renkasi visi tie, kuriuos galima sutikti įprastoje kavinėje ar klube kokį penktadienio vakarą. Skirtumas tik tas, kad klube daugelis elgiasi ne taip drąsiai, kaip sėdėdami priešais savo kompiuterio monitorių. Tikriausiai būtent todėl internetas ir tapo kone svarbiausia šiuolaikinio jaunimo meilės nuotykių arena. Juk ten vieną nuo kito žmones skiria tik keletas klavišo paspaudimų...
Jau kuris laikas mūsų knygynų lentynose vis pasirodo bestseleriais tapusios moterų parašytos moterims skirtos knygos apie moterų gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje - apie šeimyninio gyvenimo, karjeros ir laisvalaikio nesuderinamumą, apie poreikius, norus ir galimybes. Sunku spręsti, kiek tai yra aktuali tematika, o kiek tiesiog komercinę sėkmę nešantis verslas - juk kaip ir tradiciniai, vienas į kitą panašūs meilės romanai, šios knygos taip pat turi nuolatinę (ir gausią) savo skaitytojų auditoriją.
Žmonės savo meilę išpažįsta skirtingai. Vienas vaikinas jau po kelių bendravimo akimirkų pradeda prisiekinėti tau meilę. Kitas – priešingai, net ir po metų draugystės vengia pasakyti tuos tris žodžius. Moteris myli ausimis ir trokšta išgirsti, kad yra žavi ir mylima, tačiau gal geriau negirdėti tų žodžių, jei jie melagingi? Išsiburti meilę iš ramunės žiedlapių? O gal tiesiog sekti jo veiksmus? Juk iš tiesų vyrai net 80 procentų (moterys 60 procentų) informacijos perduoda neverbaline raiška, t.y., ne žodžiais, o veido išraiška, veiksmais. Tad pamėginkime paieškoti ženklų jo elgesyje.
Mes dažnai įsivaizduojam meilę rožinėm spalvom - o tai yra tik viena - pirmoji, meilės fazė: apsvaigimas ir grožis. Kaip žydėjimas gamtoj. Bet jei jis užsitęsia - tampa tuščiažiedis. Tuščias žydėjimas, nuosavo jausmo meilė apkarsta. Ir kai susiduri su kito žmogaus rūpesčiais, įsižiūri ir pamatai, kad jis ne angelas, įsižeidi ir eini ieškoti kito. Meilė yra tada, kai nori kitam viską atiduoti, o aistra, kai - nori viską gauti. Sunkiausia pamilti kartą išduotiems, nuviltiems. Jie linkę tramdyti savo jausmus, viską vertinti protu. Tačiau žmogus, jau pasamonėje slopinantis savo jausmus, ilgainiui išvis nebesugeba jausti.
Meilė - neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan. Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos priemonės mums kasdien pateikia įprastus meilės įvaizdžius.
Aha, kalbu apie meilę.. Apibūdinti šį fenomeną žodžių nepakanka, kad ir kiek jų susakytumėme... Koks gi galėtų būti meilės ir vartotojiškumo santykis? Tiesa pasakius, tarp tikros meilės ir vartotojiškumo santykis yra labai paviršutiniškas ir beveik nematomas. Tikrai meilei nebūdingos tos vartotojiškos savybės: nuolatinis kažko stygius, noras gauti vis daugiau ir daugiau, noras vartoti... Tikroji meilė visų pirma yra buvimas su žmogumi, šiltas, nuoširdus, atviras iki pačio žmogiškojo vidaus.
O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.
Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.
Meilužis, o ne meilė sudaužo tau širdį. Sunku būti vienam, dar sunkiau - mylėti, tačiau sunkiausia - mylėti ir vėl likti vienišu. Tol nepajunti meilės, kol ji nepasitraukia. Sugundyk mano protą ir gausi kūną. Atverk mano sielą ir būsiu tavo amžinai. Sakoma, kad tikri draugai vaikšto susikibę rankomis. Tačiau tikram draugui nereikia rankos, nes jis žino, kad ji visada bus ten. Kartais vienas turi mirti, kad kitas galėtų gyventi; likti vienišas ir šluostyti ašaras pažinęs džiaugsmo skonį. Jei nori būti mylimas - mylėk.
Žmonės darbe praleidžia didesniąją aktyvaus laiko dalį: nuo 9 iki 24 valandų. Namams paprastai jo lieka mažiau - dalis sugaištama kelionei į darbą ir atgal, taip pat miegui. Taigi didesnę dieninę laiko dalį mes bendraujame su kitais žmonėmis darbo reikalais. Beveik visuomet šalia mūsų yra priešingos lyties atstovų. Ir moterims, ir vyrams mes galime jausti įvairius jausmus - antipatiją, simpatiją, abejingumą. Bendradarbius gali sieti draugystė, bendras verslas, kriminaliniai interesai. Tarnybinis romanas - tai meilė, simpatija tarp bendradarbių.
Moterys, kurios jau žino, ką reiškia būti paliktoms, dažnai bijo vėl pradėti vaikščioti į pasimatymus, išsisukinėja nuo kvietimų ir nuolat ieško įtikinamų pasiteisinimų. “Garbingiausia” tokio atsisakymo priežastis, beje, joms atrodo darbas. Anot psichologų, gydant sudaužytą širdį išties patartina atliekamą energiją skirti darbui. Kita vertus, neturi apsiriboti tik darbu ir plušėti iki išsekimo, nes netrukus pasijusi pernelyg atsiribojusi nuo žmonių, — o tai jau labai blogai. Psichologai tokiu atveju siūlo keisti nusistovėjusią kasdienybę. Pagalvok, ką dabar veiki tuo laiku, kurį seniau leisdavai bendraudama su kitais. Nebeišsigalvok kliūčių, atpančiok savo gyvenimą ir vėl eik pirmyn. Moterys, nusprendusios sudaryti paliaubas su vyrais, tarsi pasidalija į dvi grupes: vienos šoka į lovą nė nepagalvojusios, ką daro, o kitos vengia sekso, bijodamos, jog artimi santykiai su nauju vyru sugrąžins jas į skaudžią praeitį.
Vienu iš tokių mažiau nagrinėtų Salomėjos Nėries gyvenimo epizodų yra jos santykiai su Jonu Grinium (1902-1980) – bendramoksliu Lietuvos universitete 1924-1926 metais, vėliau – žinomu meno ir literatūros kritiku, publicistu, dramaturgu. Šį stygių lėmė ideologinės priežastys, nes J. Griniaus, 1944-aisiais patyrusio politinio emigranto dalią, darbai ir vardas tarybinėje Lietuvoje nebuvo toleruojami, o jei ir minimi – tai tik negatyvia prasme. V. Aleknos darbai pastaraisiais dešimtmečiais palaipsniui įvesdino J. Griniaus figūrą į S. Nėries gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Iš S. Nėries “Raštų” tritomio, V. Aleknos “Metraščio” bei biografinės apybraižos “Salomėja” nesunku suprasti, kad J. Grinius 1924-1926 metų laikotarpiu buvo reikšmingas žmogus poetės gyvenime. Tačiau kokio pobūdžio buvo jų santykiai ir kaip tai įtakojo S. Nėries kūrybą, spręsti vien iš užtinkamos faktografijos - duomenų nepakanka. Sugretinus visa tai su S. Nėries kūrinių parašymo datomis, dienoraščio įrašais, eilėraščių semantiniais vektoriais ryškėja intensyvaus dvasinio gyvenimo teritorija, iki šiol mažiau verbalizuota ir ne taip aiškiai suvokta, atsižvelgiant į kūrybinį produktyvumą, kurį poetės vidiniai išgyvenimai lėmė.