Veto

Jei pas mus būtų vadinamasis kišeninis veto (kaip JAV), gal Seimas liautųsi dešimtis įstatymų priiminėti paskutinę sesijos dieną ir iškart išeiti atostogų ar švęsti Naujųjų metų. Prezidentė vetavo įstatymo “dalį”, pagal kurią nuo rugsėjo 1-osios mažinamos paskirtos ir mokamos motinystės pašalpos. Pranešta oficialiai, bet netiksliai: vetuotos visos pataisos, net tos, dėl kurių prezidentė nepareiškė priekaištų. Pas mus nėra Amerikos kraštuose žinomo “line-item” veto, kai vetuojami atskiri įstatymo straipsniai, pvz., pavienės biudžeto išlaidų eilutės. Tiek to.

Po pirmojo veto buvo antras. Ir daugiau bus. Jei Seimas ims ir atims pensijas iš dirbančių pensininkų, veto tiesiog privalės būti pareikštas, žinoma, jei šioje šalyje yra kokia nors teisė.

Konstitucijoje žodžio “veto” nėra. Pagal ją Seimo priimtus įstatymus pasirašo ir oficialiai paskelbia, t.y. promulguoja, prezidentas. Bet jis (šiuo atveju ji) gali nepasirašyti įstatymo ir per dešimt dienų motyvuotai grąžinti jį Seimui pakartotinai svarstyti. Tai ir yra veto. Jis ne absoliutus, o atidedamasis: Seimas jį gali įveikti 71 balsu. Neįveikus įstatymas laikomas nepriimtu. Bet Seimas gali ir priimti prezidento pasiūlytas pataisas.

Veto – atsvara Seimo visagalybei, itin efektyvi, kai jame nėra buldozerinės daugumos monolito. Šiandien jo nėra. Yra tik buldozerinių intencijų, kurioms įgyvendinti kartais pritrūksta jėgos.

Itin svarbus veto elementas – motyvai. Veto be motyvų būtų veto parodija. Kokius motyvus nurodyti – prezidento nuožiūra. Paprastai bandoma rasti teisėtumo motyvų, esą įstatymas kertasi su bendraisiais teisės principas. Bet būna išimčių, kai apsiribojama tikslingumo ar ekonominės naudos motyvais: girdi, įstatymas, jei būtų pasirašytas, neprieštarautų Konstitucijai, bet jis netikslingas, per brangus ar neprotingas. Vienąkart tie atseit neteisiniai motyvai net buvo apskųsti Konstituciniam Teismui, bet bylą (dėl sankcijas KGB rezervistams numačiusio įstatymo) inicijavę Seimo nariai ją pralaimėjo. Išties, jei jų pozicija būtų palaikyta ir prezidentas visada turėtų nurodyti vien teisėtumo motyvus, jis negalėtų vetuoti, pvz., mokesčių mažinimo, nes kas čia neteisėta – mažinti mokesčius? Tik tokių įstatymų šis Seimas nepriiminėja – jis specializuojasi mokesčių didinimo ir socialinių garantijų mažinimo srityje. Jei prezidentė tokius įstatymus vetuotų, pakaktų tikslingumo, ne teisėtumo motyvų.

Seimui priėmus įstatymą, prezidentas turi dvi galimybes: promulguoti įstatymą arba vetuoti. Anksčiau prezidentai kartais rinkdavosi trečią kelią – promulguoti nepopuliarų įstatymą palikdavo Seimo pirmininkui, kai patiems būdavo “nepatogu” jį pasirašyti, bet jie nerasdavo ganėtinai stiprių motyvų jį vetuoti ar nenorėdavo gadinti santykių su Seimo dauguma. Seimo pirmininkui vienąkart (2000 m.) irgi buvo “nepatogu” pasirašyti įstatymą, kuris jį atgaline data prilygino prezidentui, tai jis tą “teisę” perleido savo pavaduotojui. Tas įstatymas buvo pripažintas antikonstituciniu ir ši įgaliojimų perleidimo praktika baigėsi. Taip, jei prezidentas įstatymo kažkodėl nepasirašo ir nevetuoja, jį turi pasirašyti Seimo pirmininkas, bet reikalas tas, kad prezidentas nėra laisvas imti ir savavališkai nedaryti nei vieno, nei kito. Arba – arba. Na, nebent būtų force majeure: gaisras kiltų ar ką. Įstatymas – ne stalo tenisas: negali iš S.Daukanto aikštės jį mesti atgal į Nepriklausomybės aikštę, nepareiškęs dėl jo savo valios.
Pasaulyje būna įvairiai. Belgų karalius, nenorėdamas pasirašyti jo religiniams įsitikinimams prieštaraujančio abortų įstatymo, net buvo išėjęs vienos dienos atostogų. Latvijoje tokį įstatymą prezidentas gali teikti referendumui. JAV yra promulgavimas omisijos būdu: jei prezidentas nei pasirašo bilį, nei jį vetuoja, tas tampa įstatymu be jo parašo. Bet jei nepasirašytas bilis Kongresui negrąžinamas dėl to, kad šis užbaigė sesiją nepraėjus dešimčiai dienų (neįskaitant sekmadienių), per kurį prezidentas turi apsispręsti dėl promulgavimo, tas jį gali nei pasirašyti, nei grąžinti Kongresui – toks bilis įstatymu netampa. Tai vadinamasis kišeninis veto (pocket veto). Jis absoliutus, jo Kongresas negali įveikti. JAV Aukščiausiasis Teismas dar 1929 m. atmetė argumentą, esą prezidento vetuotas bilis galėtų būti įteiktas įgaliotam Kongreso atstovui ir svarstomas, kai Kongresas vėl susirinks į sesiją.

Čia yra ko pasimokyti. Pasak vieno buvusio teisingumo ministro, įstatymai pas mus lenda iš visų plyšių kaip tarakonai. Jei pas mus būtų kišeninis veto, gal Seimas liautųsi dešimtis įstatymų (kartais itin didelių, pvz., kaip milžiniškos apimties Civilinis kodeksas) priiminėti paskutinę sesijos dieną ir iškart išeiti atostogų ar švęsti Naujųjų metų. Prezidentas (-ė) su patarėjais lai nešvenčia ir neatostogauja: turi viską perskaityti, aptarti su specialistais, įvertinti ir nuspręsti, promulguoti ar vetuoti tą Seimo kūrybą. Visa tai (kartu su paskelbimu “Valstybės žiniose”) – per dešimt dienų, į kurias įskaitomi ir sekmadieniai, ir Kalėdos. Linksmų švenčių, prezidentai.
Jei Lietuvoje būtų kišeninis veto, gal Seimas kitų metų biudžetą tvirtintų ne paskutinėmis gruodžio dienomis, kai Prezidentui nepaliekama nė tų Konstitucijos duotų dešimties dienų.

Mes ne Amerika, mūsų Konstitucija leidžia tai, ko jų ne. Bet tai, kad Konstitucija leidžia išsidirbinėti, nereiškia, kad ir reikia išsidirbinėti. Tai, kad ji tiesiogiai neįsako rodyti tarpinstitucinės pagarbos, dar nereiškia, kad jos nereikia rodyti. Ne žodžiais – darbais. Netikiu, kad eilinio mokesčių ir t.t. reformų paketo nebuvo galima priimti pora savaičių anksčiau. Na, būtumėte atidėję vieną kitą lytinių santykių (ne)propagavimo įstatymą, anoks čia daiktas.

Apie tai pagalvojau, pirmojo naujosios prezidentės veto išvakarėse kelyje prie Merkinės pamatęs būrį dviratininkų su premjeru priešakyje. Ant jų marškinėlių nugarų buvo parašyta “Suk į dešinę”. Čia tokia politinė (ar politinio?) sveikatingumo akcija. Kilo pagunda sulėtinus automobilį prisigretinti ir pasakyti: “Suk atgal”. Juk bus veto. Bet čia ne Amerika, kišeninio veto čia nėra, tik kišenės. Seimas, susirinkęs rugsėjo 10 d., svarstys, ar įveikti veto įstatymui, kuriame parašyta, kad jis įsigalioja rugsėjo 1 d. Anekdotas, ir tiek.

Nerašau apie tų reformų turinį – tik apie procedūras. O jei apie turinį… Gal reikėjo pasiūlyti šauniajam būriui vos vos pasukti iš kelio ir užvažiuoti pas mane į sodybą? Bet būtų reikėję sukti į kairę. Nesuprastų.