Vagys
Tik per vieną savaitę iš trijų pažįstamų sulaukiau tokios informacijos: vienam pavogė mobilųjį telefoną, kitam automobilį, trečiam piniginę su kredito kortelėmis. Jau galima steigti apvogtųjų klubą nelaimės, kaip sakoma, suartina. O jeigu turėsime galvoje, kad kone kiekvienas žmogus per savo gyvenimą bent jau sykį buvo apvogtas, klubo narių skaičius būtų milijoninis. Ir jeigu norėdami būti nuoseklūs į apvogtųjų sąrašą įtrauksime su valstybės palaiminimu dingusius indėlius, komercinių bankų pavogtus pinigus, atlyginimus, pensijas, nepaskirtas dotacijas, elgetiškas pašalpas, karališkas, rinkos diktuojamas kainas, apvogtųjų sąraše bus trys milijonai. Tačiau valstybė tai mes, vadinasi, patys iš savęs pavogėme, ir nėra čia ko purkštauti, todėl geriau grįžkime prie siauresnės specializacijos vagių.
Suprantama, vagys, sukčiai, šiaip recidyvistai yra tokie pat piliečiai, tokie pat verslininkai kaip ir visi kiti. Jų užsiėmimas specifinis, susijęs su didesniais adrenalino kiekiais, kadangi pažeidžia įstatymą, tačiau kas yra įstatymas viso labo susitarimas, o matant, kaip keistai, kaip skirtingai įstatymai aiškinami įvairiose bylose, kaip skirtingai taikomos bausmės ir baudos, galima į šį susitarimą nusispjauti. Rizikingas verslas, ir tiek. Juk rizikuoja visi vairuotojai, pėstieji, kosmonautai, net taikūs miškininkai, miškuose skabantys lapelius, rizikuoja savo gyvybe, pamišusios encefalitinės erkės budriai laukia savo aukų.
Kiek teko susidurti (tiesiogiai arba ne) su šiuo reiškiniu, apie materialinius nuostolius apvogtasis visuomet galvoja kur kas vėliau, nes pirmasis jausmas, kurį jis patiria pažeminimas. Šlykštus, su gėda ir įsiūčiu susipinantis jausmas. Šiame pasaulyje esi visiškai nesaugus, paliktas likimo valiai, iš tavęs gali pavogti viską, ką tu tariamai tariesi turįs netgi sveikatą, netgi tavo vienkartinę gyvybę. Neteisybės išgyvenimas vagis gauna viską: nuotykio teikiamą malonumą, didesnę ar mažesnę tavo turto dalį, kurią realizuodamas taip pat patirs įvairiausių malonumų, dar vienas malonumas kad nebuvo (ir greičiausiai nebus) sugautas, nes policija ieško tik aukštų pareigūnų, apskritai vertingų žmonių skriaudėjų. Be to, dar vienas vagies malonumas pranašumo prieš apvogtąjį jausmas: jis gali net stebėti tavo sutrikimą, tavo pažeminimą, jis gali net paklausti tavęs, kas atsitiko, tuo pat metu turėdamas kišenėje tavo piniginę. Žodžiu, vagims, mėnulio favoritams, visas malonumų spektras, o tau nevykėlio statusas, bėdžiaus etiketė. Jeigu kam nors pasiguosi, tuojau pat sulauksi patarimų: reikėjo būti atidesniam, nepalik daiktų be priežiūros, įsirenk signalizaciją, pagaliau ne piniguose laimė. Visi šie vadinamosios paguodos žodžiai tereiškia, kad iš tiesų esi nevykėlis, kad net ir artimieji jaučia tam tikrą nesąmoningą malonumą, matydami tavo sutrikimą ir minėtąjį pažeminimą. Bent jau laikinas egzistencinis pranašumas jiems teikia pasitenkinimą.
Tiesa, yra, ko gero, vienintelis naudos aspektas, kuris tenka apvogtajam, tai stresas, o pastarasis, anot psichologų, ne tik kenksmingas, bet turi ir gerųjų savybių žmogus, sugebantis kūrybingai panaudoti stresą, gali būti apdovanotas netikėtais rezultatais: menininkas, ištiktas streso ir šią energiją nukreipęs teisinga linkme, gali sukurti šedevrą, verslininkas imtis kokio nors projekto, kurio anksčiau imtis nedrįso arba tingėjo, ir taip toliau. Tai yra patirtas pažeminimas gali išjudinti banalybėmis apsivėlusią, buities nukankintą mūsų egzistenciją ir pastūmėti mus dideliems darbams. Vadinasi, vagims mes turėtume būti net šiek tiek ir dėkingi. Tačiau ta akimirka (teatleidžia man jautrios krikščioniškos klausos žmonės), kai pasijutome viešai, bjauriausiu būdu išžaginti, kai norėjome be jokio teismo ir lengvinančių aplinkybių paprasčiausiai užmušti mus apvogusį šunsnukį (jeigu jį būtume nutvėrę), ilgam, veik visam gyvenimui liks mūsų nuoskaudų albumėlyje, ir jau tik vienas Aukščiausiasis žino, slegiantis, blokuojantis psichiką ar kūrybingumą skatinantis bus šis kompleksas nesaugumo, viešpataujančios neteisybės kompleksas.
O vagys, vagys iš tiesų nėra didžiausi kaltininkai visoje šioje masinio vagiliavimo misterijoje. Jie netgi truputį herojai: kone kas antrame amerikietiškame trileryje jie pavagia milijoną (du, tris, dešimt) ir pabėga į Meksiką. Ir žiūrovas visuomet serga už juos, o ne už įstatymo sergėtojus, nes įstatymo pažeidėjas visuomet mielesnis negu nykus jo gynėjas. Nes mes ir patys nemėgstame įstatymų ir nevagiame tik dėl to, kad baimė didesnė nei godumas. Tiesa, apie filmus kas antrame tokio pobūdžio filme nugali narsus policininkas, bet jis nėra toks patrauklus kaip vagis, kadangi atgautąjį milijoną jam tenka grąžinti valstybei geriausiu atveju jis dovanų gauna kokią didžiakrūtę merginą, o tai tikrai ne tas pats.
Mums, įstatymo paisantiems (bijantiems) piliečiams, lieka vienintelė paguoda, kad anksčiau ar vėliau mūsų skriaudikai vagys susilauks bausmės. Tačiau visi įtariame, kad tikriems, profesionaliems vagims bausmės kažkodėl visuomet neįtikėtinai menkos. Matyt, įstatymas nėra toks beširdis ir bausmės dydis visuomet priklauso nuo pavogto kiekio kuo daugiau, kuo įžūliau pavagia, tuo menkesnė bausmė. Iš pagarbos visa tai, ne kitaip.
Visos kaltės suversti vagims dėl jų daromų nusikaltimų negalima dar ir dėl to, kad jie veikiami ne tik niekingų asmeninės naudos interesų, juos valdo ir tradicija sugedusios, išsiderinusios etikos, nepagarbos asmeniui, jo privatumui, jo individualumui tradicija, kuri persunkusi visas mūsų visuomenės sritis, nuo iki. Ir jeigu bausti bausti ką?
Nuo žemiškosios retorikos pereidamas prie dangiškosios tik tiek tegaliu pasakyti apvogtųjų klubo nariams atpildo sulauksite anapus. Kadangi kalėjimas, jeigu tikėsime M. Foucault, nesumažina nusikalstamumo, įkalinimas skatina pakartotinius nusikaltimus, kalėjimas gamina dar labiau patyrusius nusikaltėlius, jame susiformuoja organizuotas banditų pasaulis, sąlygos, į kurias patenka išėjęs iš kalėjimo, pasmerkia jį naujam nusikaltimui ir t. t., ir taip be galo.
Jeigu jūsų dar nė sykio nepažemino (t. y. neapvogė), susimąstykite. Kažkas jūsų gyvenime negerai. Stenkitės kiek galėdami, kad ką nors iš jūsų pavogtų, ir tuomet net patys nepatikėsite, kokių talentų iš jūsų snūduriuojančios asmenybės gelmių iškels kūrybingasis stresas.
