Poįstatyminių aktų projektų pėdomis…
Autorės pastaba: kaip straipsnis jau buvo parengtas spaudai, „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas finansų ministro įsakymas, reglamentuojantis leidžiamus atskaitymus. Pagirtina, kad atsižvelgta į Saulėtekio mokesčių darbo grupės siūlymą ir panaikinti išlaidų reklamai bei darbinėms kelionėms ribojimai. Tačiau visos kitos projekto ydos išliko ir patvirtintame dokumento tekste.
Vadovaujantis priimtais Pelno ir Gyventojų pajamų mokesčių įstatymais, Finansų ministerija turi parengti kone šimtą poįstatyminių aktų. Pastaruoju metu Finansų ministerija parengė du svarbius dokumentus – LR Vyriausybės nutarimo dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo projektą bei LR finansų ministro įsakymo dėl nuolatinio LR gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo projektą. Abu projektai yra paskelbti Finansų ministerijos tinklapyje, juos svarstė „saulėtekio“ mokesčių darbo grupė, pateikė savo pasiūlymus. Tikėtina, kad projektai keisis, bus atsižvelgiama į gautus pasiūlymus. Šiandien – apie tokius projektus, kokius juos pasiūlė rengėjai.
Kiek mokesčių kainuos komandiruotė?
Kaip žinia, siųsti darbuotoją į komandiruotę kainuoja. Reikia padengti jo kelionės, gyvenimo išlaidas. Tačiau ne tik. Komandiruotė kainuoja ir mokesčių. Mat dalis komandiruotei skirtų išlaidų buvo ir liko „nepripažįstamos“ mokesčių apskaičiavimo tikslais. Dalis tokių nepripažįstamų išlaidų seka iš įstatymo formuluočių, dalis – nustatoma poįstatyminiais aktais.
Tiek senasis, tiek naujasis Pelno mokesčio įstatymas sąnaudomis pripažįsta tik darbuotojo išvykimą iš nuolatinės darbo vietos. Tos įmonės, kurių nedirbantys tarybos nariai turėtų kur nors vykti įmonės reikalais, negalėtų atskaityti tokios kelionės išlaidų iš įmonės pajamų. Įmonių buhalteriai sakosi suradę būdą, kaip apeiti tokį keistą įstatymo reikalavimą. Tereikia trumpam įdarbinti šį asmenį įmonėje ir taip „apipavidalintą“ siųsti jį į komandiruotę. Tiesa, tai užima laiko, kainuoja biurokratijos, nes reikia forminti sutartį, informuoti Sodrą ir pan. Bet vis tik šiokia tokia išeitis, nenorintiems apmokestinti išlaidų. Tai – bene vienintelis tiesioginis Pelno mokesčio įstatyme nustatytas ribojimas komandiruočių išlaidoms.
Nutarimo projektas nustato papildomus ribojimus komandiruočių išlaidoms. Tai- degalų įsigijimo išlaidos, jei į komandiruotę vykstama komandiruotojo asmens transportu (leidžiama atskaityti 90 procentų), ryšių (pašto ir telekomunikacijų išlaidos), leidžiant atimti iki 10 procentų nuo atskaitomų dienpinigių sumos, registravimosi renginyje ar renginio bilieto, jei renginyje yra maitinama, išlaidos ( 50 procentų). Kokiais skaičiavimais ar faktais remiantis nustatyti ribojimai, nežinoma. Tačiau akivaizdu, kad ribojant transporto išlaidas, kai vykstama komandiruotojo transportu, kad ir koks ekonomiškas būtų automobilis, kad ir kaip taupiai parinktas maršrutas, dalis išlaidų (10 procentų) bus apmokestintos. Ryšių išlaidų ribojimas yra itin griežtas, kai kuriais atvejais, ypač komandiruojant į užsienį, sąnaudoms bus galima priskirti vos 2-3 minučių pokalbio kainas. Ryšių išlaidų ribojimas nėra pagrįstas, sukuriama išlaidų minusavimo asimetrija, kuomet skambinant iš įmonės komandiruotajam galima atskaityti visas sąnaudas, o komandiruotasis turi itin apribotą neapmokestinamų skambučių kiekį.
Kaip nustato nutarimo projektas, numatoma nutarimu siūlomą tvarką taikyti tik nuo 2003 metų prasidedančio mokestinio laikotarpio. Vien vertus – logiška, kad nutarimo projektas įsigalioja nuo ateinančio mokestinio laikotarpio. Kita vertus – šioji tvarka turėjo sekti naujai priimtą Pelno mokesčio įstatymą, kuris taikomas jau nuo šiais metais prasidedančio mokestinio laikotarpio. Prisiminus, kokiomis aplinkybėmis buvo priimtas Pelno mokesčio įstatymas (likus 10 dienų iki mokestinio laikotarpio pradžios), nenuostabu, kad poįstatyminiai aktai vėluoja ištisus metus.
Kas apmokestinama: pelnas ar apyvarta?
Kaip žinia, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato naujovišką asmenų, užsiimančių individualia veikla, apmokestinimo tvarką. Vadovaujantis įstatymu, pastarieji gali arba mokėti 15 procentų nuo visų pajamų, arba mokėti 33 procentus nuo pajamų, iš kurių atskaityti leidžiami atskaitymai (pelnas). Finansų ministerija parengė Įsakymo projektą, nustatantį, ką gi leidžiama atskaityti asmenims, užsiimantiems individualia veikla. Įsakymo projekto nuostatos yra tokios atšiaurios, leidžiami atskaitymai yra tokie suvaržyti, kad 33 procentų pajamų mokestį individualia veikla užsiimantiems teks mokėti ne nuo pelno, o nuo šiek tiek atskaitymais sumažintos apyvartos. Jei įsakymo projektas būtų priimtas tokia redakcija, kokia pasiūlyta, užsiimantys individualia veikla būtų dirbtinai verčiami taikyti tik vieną iš pasiūlytų mokesčio mokėjimo būdų – tai 15 procentų nuo visų pajamų.
Kol galioja dabartinė Įmonių įstatymo redakcija, reikalaujanti steigti įmonę arba įsigyti patentą (verslo liudijimą), individualių veiklų, galinčių taikyti minėtas pajamų mokesčio sumokėjimo formas, yra vos trys: advokatai, notarai, antstoliai. Įmonių įstatymas bus keičiamas, jis turėtų suteikti galimybę ir kitoms veiklos egzistuoti ir mokesčius mokėti, naudojantis „individualios veiklos“ statusu. Todėl itin svarbu, kad leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo tvarka užtikrintų realų abiejų mokesčio sumokėjimo formų egzistavimą. Tai yra, pasirinkimą tarp mokesčio sumokėjimo formų turėtų lemti ne lengvatinės/diskriminacinės mokesčio apskaičiavimo taisyklės, bet kiti, nemokestiniai, motyvai.
Taigi, kaip minėta, individualia veikla užsiimantiems leidžiami atskaitymai yra itin riboti. Lyginant su tai, ką atskaityti leidžiama įmonėms, galima sakyti, kad jų beveik nėra.
LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis pajamomis susijusios gyventojo patirtos įprastinės išlaidos. Taigi, pajamų pripažinimui taikomas pinigų metodas, sąnaudoms – kaupimo. Toks apskaitos metodų supainiojimas lems, jog dalis išlaidų apskritai negalės būti pripažintos sąnaudomis. Deja, šią nuostatą būtų galima ištaisyti tik keičiant įstatymą. Įsakymo projektas patikslina įstatyme pateiktą formuluotę, pridėdamas, kad išlaidos turi būti patirtos ne kaip kitaip, bet „faktiškai“. Nežinia, ar norėta kuo nors papildyti įstatymo formuluotę, tačiau ji įsakymo taikymui gali kelti tik papildomą sumaištį.
Didžioji dalis įsakymo projekto teksto skiriama leidžiamiems atskaitymams apriboti. Beje, ribojimai dažnai esti visiškai nepaaiškinami, įstatymo nepareikalauti. Neleidžiama atskaityti gyvenamųjų pastatų ir patalpų įsigijimo išlaidų (o jei asmuo dirba gyvenamose patalpose?), draudžiama atskaityti lengvųjų automobilių įsigijimo išlaidas (pastaruoju metu automobiliai įtartinai dažnai „neįtinka“ mokesčių tikslais), ribojamos reklamos išlaidos (kokia prasmė dalį jų apmokestinti?), leidžiama atskaityti tik pusę darbinės kelionės, renginio, nakvynės išlaidų (lokalizuokite veikla?). Apskaitai taikomas ne bendro katilo principas, bet norima atskirti turto įsigijimo ir pardavimo apskaitą nuo kitų pajamų ir išlaidų apskaitos. Vėlgi – kitaip nei įmonėms, bet nežinia kodėl.
Taigi, susumuojant įsakymo projekte pateiktus ribojimus, aiškėja tik viena: norima, kad individualia veikla užsiimantys gyventojai mokėtų 15 procentų tarifą nuo pajamų, nuo kurių išlaidos neatskaitomos. Kodėl įsakymo lygio teisės aktas iš esmės pakeičia įstatymo įtvirtintą koncepciją apie du (supraskite – lygiaverčius) mokesčio sumokėjimo būdus, vieną jų paversdamas akivaizdžiai diskriminaciniu? Ir kam tuomet skirtos įstatymo nuostatos, jei jos neapsaugo mokesčių mokėtojo nuo poįstatyminių aktų interpretacijų? Kaip gi su ta daug kartų linksniuota Konstitucijos nuostata, teigiančia, jog mokesčius nustato įstatymai?
Šie klausimai iškyla nuolat, kuomet yra parengiami poįstatyminiai aktai, žymiai išplečiantys įstatymo formuluotes. Įstatymas nedraudžia, įstatymas paveda, tuo ir naudojamasi. Jei nebus keičiamas požiūris į poįstatyminę teisėkūrą, tai taps dideliu trukdžiu diegti numatomas naujas mokesčių administravimo tradicijas.
