Mokesčių smagratis įsisuko

Lietuviškoji valdžia, siurprizų meistrė, ir vėl nutarė išbandyti savo rinkėjų kantrybę. Likus vos porai mėnesių iki naujų mokestinių metų pradžios, Vyriausybė ir valdančioji koalicija staiga pritaria siūlymui iš esmės pakeisti apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Siūloma panaikinti abu investicijų neapmokestinimo būdus, pelno mokesčio tarifą sumažinti iki 15 procentų.

Maža to, tokius esminius pakeitimus ketinama įgyvendinti jau nuo kitų metų. Pritarus siūlymams nedelsiant apmokestinti reinvesticijas verslo visuomenę ištiko šokas. Mat iki šiol buvo svarstyti kur kas švelnesni variantai: nieko nekeisti arba naikinti tik nulinį tarifą investicijoms (t.y. pirmąjį būdą) ir daryti tai nuo 2003 metų.

Neatsilaikė gundymui

Visos partijos savo rinkimų programose ir visos vyriausybės savo veiklos programose teigia, kad mokesčių pastovumas yra vertybė. Jos teigia, kad verslo sąlygas keičiantys pakeitimai turi būti priimami iš anksto, nes verslui reikia laiko prisitaikyti prie naujų apmokestinimo sąlygų.

Sudarydamas ilgalaikius veiklos planus, žmogus turi būti tikras, kad jų nesugriaus valdžia. Šio pažado niekaip nepavyksta įvykdyti. Nors ir užgrūdinti valdžios neprognozuojamumo, šiuo atveju žmonės patirs ne tik emocinį, bet ir finansinį šoką. Nes planai sudaryti, investicijos pradėtos, apskaičiuota jų grąža, sudarytos pirkimų ir darbo sutartys, prisiimti finansiniai įsipareigojimai. Staiga visi šie planai gali griūti, nes po poros mėnesių netikėtai ir nepasiruošus reinvesticijos pabrangs visu šeštadaliu.

Neįtikina aiškinimai, kad įmonės kažin ką išloš, nes palengvės pelno mokesčio administravimas. Administravimas sudėtingas ne tik ir ne tiek dėl investicijų neapmokestinimo, kiek dėl pačios pelno apmokestinimo idėjos ir tvarkos. Kita vertus, tiek vargdamos skaičiuodamos mokesčius, įmonės sutiktų dar truputį “pavargti”, jei tai leidžia sumažinti mokesčių naštą.

Motyvai – akių dūmimas

Iš visų pateikiamų motyvų, kodėl skubiai reikia naikinti investicijų neapmokestinimą, visiškai neabejotinas yra tik vienas – valdžiai reikia pinigų. Visi kiti motyvai – gryniausias akių dūmimas.

Pats populiariausias iš jų – reinvesticijos neapmokestinimas yra lengvata, o lengvatos yra žalingos. Taip, lengvatos nėra gerai, tačiau nei nulinis tarifas reinvestuotam pelnui, nei pagreitinta amortizacija nėra lengvatos, nes šiomis taisyklėmis gali naudotis visos įmonės. Lengvata visuomet yra privilegija mokesčių mokėtojui, išskiriant mokesčio mokėtoją ar jų grupę pagal tam tikrus požymius. Pavyzdžiui, šiuo metu yra taikomos lengvatos užsienio investuotojams, smulkiam ir vidutiniam verslui, kooperatinėms bendrovėms. Tuo tarpu visiems mokesčių mokėtojams palankios taisyklės yra ne lengvatos. Tai yra taisyklės. Lygiai taip, kaip nuostolių kilnojimas, investicijų neapmokestinimas irgi yra taisyklė, o ne išimtis iš jos.

Antrasis populiarus, bet taip pat manipuliacijoms skirtas argumentas – su tokia pelno mokesčio tvarka mūsų nepriims į ES. Europos Sąjungos teisė nenustato vieningų pelno apmokestinimo taisyklių ir nenumato to daryti. ES šalyse yra didelė reinvesticijų apmokestinimo taisyklių ir tarifų įvairovė. Kaip teigia komisaras Europos vidaus rinkai, nėra poreikio suvienodinti šalių mokesčių taisyklių, ir kad toks požiūris į problemą būtų pernelyg supaprastintas.

Kur kas didesnis ES rūpestis yra tas, kad Lietuvos įmonėms bus sunku konkuruoti ES rinkoje. Todėl logiška būtų įrodyti, kad Lietuvai kaip tik ir būtini mažesni mokesčiai, siekiant tapti konkurencinga Europoje. Banalu kaskart baksnoti pirštu į žemėlapį, bet nežinantiems kaip “apsiginti” galima pasiūlyti pasikonsultuoti su estais, kurie sugeba įrodyti, kad pelno mokesčio nebuvimas Estijoje nėra žalingas tarpvalstybinei konkurencijai. Tačiau šis pasiūlymas neišgirstas, nes vietos biurokratams patogu dangstytis Europos Sąjunga.

Trečiasis motyvas – investicijų neapmokestinimas palankus tik stambiesiems ir kenkia smulkioms įmonėms – yra visiškas nesusipratimas. Šiandien smulkus verslas moka 15 procentų pelno mokestį ir gali vienu ar kitu būdu neapmokestinti investicijų, o priėmus siūlymus mokės 13 procentų pelno mokestį ir neatskaitys investicijų. Tuo tarpu didelių įmonių mokesčio tarifas sumažės nuo 24 su investicijų minusavimu iki 15 procentų be investicijų minusavimo. Taigi pasakykite, kam tokios pataisos naudingesnės? Net pirmos klasės mokinukas gali atsakyti, kad stambiam verslui mokesčio tarifas mažėja labiau, todėl jam ir naudingiau. O investicijos neapmokestinimas naikinamas abiem, tai koks čia pranašumas mažam verslui?

Nesusipratimas yra ir teiginys, kad nuliniu tarifu naudojasi tik stambios įmonės. Nuliniu tarifu naudojasi visi, kas nori – ir stambūs, ir smulkūs. Ne įmonės dydis, bet valdžios nustatyti apribojimai taikyti nulinį tarifą investicijoms iš skolintų lėšų verčia rinktis antrąjį investicijų minusavimo būdą. Bet kuo aukščiau kylama valdžios laiptais, tuo regėjimas prastyn. Nebematoma, kad mažas verslas yra mažas ne todėl, kad didelis jį skriaudžia, o todėl, kad dar neužaugo, kad būtent investicijos ir būtinos jo augimui. Dabar gi mokesčių taisyklės smerkia mažą amžinai likti mažu.

Dar vienas visiškai neįtikinamas motyvas, kodėl reikia apmokestinti reinvesticijas, yra tai, kad reinvesticijų neapmokestinimas trikdo įmonių investicijas į kitas įmones ir mažina bankų kreditų paklausą. Jei būtų nuoširdžiai rūpinamasi įmonių investicijomis į kitas įmones, tuomet turėtų būti siūloma neapmokestinti tokių investicijų ir investicijos sąvoką papildyti investicijomis į akcijas. Argumentas dėl banko kreditų dvelkia interesais, bet ne ekonomika. Gėda kam ir pasakyti, kad mokesčių padedama valdžia siekia duoti darbo bankams, nepaisydama, kad tuomet investicijos brangs jau ne 15, bet gal ir visu 30 procentų ir kad tokiomis sąlygomis pačios įmonės nebenorės ir nebegalės investuoti.

Galiausiai, kaip paskutinis koziris, išmetamas argumentas – pasinaudojant investicijų neapmokestinimu įsigyjami ne verslo objektai, o asmeninio naudojimo daiktai, t.y. vyksta pseudo investicijos. Taip “apgaudinėjamas biudžetas”. Kas tiesa, tai tiesa – yra ir tokių faktų. Tik valdininkai juos gerokai pariebina, nes tam, kad verslininkas minusuotų investiciją (juolab pseudo investiciją), jis privalo pirma uždirbti pajamų ir turėti pinigų, už kuriuos ją padarytų. Ši aplinkybė daug labiau nei valdžios saugikliai riboja netikrų investicijų mastus Būtent todėl, kad išleidžiami nuosavi pinigai, o ne lengva ranka “įsisavinamas” biudžetas, privačiam verslui būdinga pirkti tik būtinus daiktus.

Valdininkai linkę manyti kitaip, greičiausia tik patarlė “Kuo pats kvepia, tuo kitą tepa” galėtų paaiškinti šį mąstymo fenomeną. Tačiau kalba šiuo atveju turėtų būti ne apie tai. Kas išmano ekonomiką, žino, kad investicijos yra vykdomos dėl pelno, ir anksčiau ar vėliau net ir didžiausios investuotojos parodys pelnus ir pasotinusios investicijų alkį mokės pelno mokestį. Įmonių teigimu, ši riba jau atėjo. Jei ne šiais, tai kitais metais valdžia būtų galėjusi gauti tokios savo investicijos grąžą. Tačiau pasmerkdama verslą, ji pasmerkia ir save.

Nauda – neabejotina

Kad investicijų neapmokestinimas buvo naudingas įmonėms, nekyla jokių abejonių. Tai, kad įmonės galėjo investuoti be mokesčių arba juos atidėdamos, leido atnaujinti gamybą, išsaugoti darbo vietas, įdiegti naujas technologijas ar gaminius, žodžiu, leido išlikti rinkoje ir tapti konkurencingomis.

Investicijų neapmokestinimas buvo naudingas ir valdžiai, jai gal net ir labiausiai. Valdžios nauda – tai gyventojų pajamų mokesčio ir “Sodros” pajamos, kurios buvo gautos tik todėl, kad investicijų dėka žmonės išsaugojo darbą, užuot tapę bedarbių pašalpos gavėjais, valdžios nauda – tai eksportą išauginusios įmonės, kuriančios bendrąjį vidaus produktą, kuriuo prieš tarptautines organizacijas didžiuojasi valdžia. Galiausiai – tai ir makroekonominis stabilumas, leidžiantis valdžiai pigiau skolintis savo biudžeto reikmėms.

Jei prisiminsime, dar visai neseniai buvo dejuojama dėl didelio einamosios sąskaitos deficito. Dabar tai – nebe problema, nes išaugęs eksportas panaikino šią, tegul ir įsivaizduotą, silpnybę. Tai įvyko tik todėl, kad Lietuvos įmonės sugebėjo tapti konkurencingomis užsienio rinkose, ir žinoma, kad tai įvyko ir dėl palankaus investicijų apmokestinimo režimo. Investicijų neapmokestinimas buvo ne tik įmonių investicija į verslą, bet ir bene vienintelė tikra valdžios investicija. Sėkminga investicija.