Kodėl lietuviai važiuoja dirbti į Ameriką? Šį klausimą verta užduoti šiandien, kai Seimas ruošiasi priimti naują Darbo kodeksą. Kodekso priėmimas yra svarbus įvykis, nes didžioji dalis Lietuvos gyventojų tiesiogiai dalyvauja darbo santykiuose ir nuo kodekso priklausys žmonių galimybės ir teisinė padėtis. Gal darbas Lietuvoje po kodekso priėmimo taps toks pat geidžiamas kaip ir darbas Ten?

Darbo, užimančio vos ne trečdalį žmogaus gyvenimo, reguliavimas yra jautri tema. Nenuostabu, jog dėl būdų, kaip užtikrinti didesnes ir stabilias pajamas bei saugumą darbe visuomenė karštai nesutaria. Bet prieš nagrinėjant kodekso nuostatas ir vertinant, kurlink ir ar į gera jos veda, būtina apžvelgti, ką Lietuvos žmonėms davė iki šiol daug kartų griežtintas darbo reglamentavimas ir beveik prieš metus įvykęs liberalizavimas.

Liūdni reguliavimo padariniai

Darbo reguliavimo griežtinimas vyko per visą nepriklausomybės laikotarpį. Greta įstatymų leidėjų užmiršto, bet galiojančio tarybinio Darbo įstatymų kodekso, kas mėnesį dygo nauji įstatymai ir nutarimai, nustatantys vis naujus apribojimus. Uždrausta sudarinėti ne darbo sutartis, apribota galimybė susitarti dėl nepilnos darbo dienos, uždrausta dirbti keliose darbovietėse iš viso daugiau kaip 12 valandų, ne mažiau kaip pusė atostogų liepta pasiimti vienu kartu, įpareigota visiems darbuotojams išduoti darbo pažymėjimus, griežtinami darbų saugos reguliavimai ir nustatinėjami įvairiausi biurokratiniai reikalavimai, nuolat keliamas privalomas minimalus darbo užmokestis.

Nemaža dalis šių reguliavimų buvo priimti reikalaujant Europos Sąjungai. Tačiau toli gražu ne visi reguliavimai nusižiūrėti Europoje. Ne retai įgyvendinant Europos Sąjungos reikalavimus Lietuvos biurokratai persistengia ir nustato netgi griežtesnius. Pavyzdžiui, draudimas dirbti ne pilną darbo dieną kuo akivaizdžiausiai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvai, reikalaujančiai pašalinti tokias kliūtis.

Visi be išimties reguliavimai be abejo buvo skirti dirbančiojo labui. Tačiau ar tapo dėl to jam geriau? Deja, reguliuotojų ketinimai dažniausiai net negali tapti kūnu, nes prieštarauja žmonių poreikiams dirbti ir užsidirbti. Tais atvejais, kai reguliavimai buvo įgyvendinami, rezultatai išėjo priešingi, nei tikėtasi. Uždraudus sudaryti ne darbo sutartis žmonės prarado galimybes gauti trumpalaikes pajamas ir tiksliai įforminti savo tarpusavio santykius. Uždraudus dirbti ne pilną darbo dieną prarasta galimybė užsidirbti, kai neišeina dirbti visą darbo dieną. Privalomas minimalus darbo užmokestis apskritai yra viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių skurdžiuose regionuose ir tarp asmenų, neturinčių kvalifikacijos (darbo reguliuotojai tikrai nebandė steigti įmonės Didžiasalyje ir mokėti valytojai 430 Lt., nes kitaip žinotų, jog tai – tiesus kelias į bankrotą). Beje, vargu ar Amerikoje tūkstančiai Lietuvos piliečių ieško geresnių darbo įstatymų, trumpesnės darbo dienos, ilgesnių atostogų, stipresnių profsąjungų ir valstybės globos… Reguliavimas yra ne tas kelias, kuris gali atnešti gerovę ir kuriuo verta eiti kodekso rengėjams.

Ką davė darbo liberalizavimas

Laimei nuolatiniame naujų reguliavimų maratone įvyko stabtelėjimas – praėjo jau beveik metai nuo tada, kai Seimas priėmė karštai diskutuotas darbo įstatymų pataisas, šiek tiek liberalizuojančias darbo santykius. Gąsdinusieji, jog darbuotojai bus engiami ir pasipils bedarbių minia, tebėra skeptiškai nusiteikę ir stengiasi toliau palaikyti mitą apie tokias pasekmes, nors net nepanašu, kad niūrieji gąsdinimai būtų bent kiek pasitvirtinę.

Priimtos pataisos yra tik kosmetiniai sušvelninimai kietame reguliavimo smagratyje. Pavyzdžiui, profesines sąjungas bene labiausiai užgavo jų privilegijų naikinimas. Jei iki tol iš darbo atleidžiant bet kurį profesinės sąjungos narį reikėjo gauti jos sutikimą, tai dabar šio sutikimo reikia tik atleidžiant sąjungos renkamo organo narį. Vargu ar tai netgi galima vadinti dideliu liberalizavimu ar rimtu privilegijų naikinimu – profesinių sąjungų aktyvistai ir iki šiol tebėra lygesni nei kiti darbuotojai. Išeitinių kompensacijų atleidžiant darbdavio valia sumažinimas, privalomos darbo sutarties formos atsisakymas ir kai kurių didesnių galimybių šalims susitarti (pavyzdžiui, dėl atlyginimų mokėjimo tvarkos) sudarymas taip pat toli gražu nėra radikalus liberalizavimas, o tik reguliavimo pašvelninimas. Pavyzdžiui, net sumažinus išeitines kompensacijas, jos sudaro nuo 4 iki 12 vidutinių darbo užmokesčio, o prieš tai buvo triskart didesnės. Labai natūralu, kad pagal liberalizuotą reguliavimą, priešingai nei iki tol, darbdavys yra labiau linkęs šias vis dar dideles pašalpas mokėti ir nėra priverstas bet kokia kaina apeiti įstatymų.

Nei nesklandumų, nei ryškaus pagerėjimo dėl darbo liberalizavimo lyg ir nesimato: nedarbas iš esmės nepakito, atlyginimai taip pat, negirdėti, jog kas nors būtų nukentėjęs dėl švelnesnio reguliavimo. Nedarbą, atlyginimų dydį ar saugumą darbe lemia toli gražu ne tik darbo santykių reguliavimo pasikeitimai, ypač tokie kosmetiniai, kokie buvo priimti pavasarį. Bet nors ir menki, šie pakeitimai neabejotinai tapo nauju impulsu kurti darbo vietas, investuoti, normalizuoti darbuotojų ir darbdavių santykius.

Darbo kodeksas: pamokos neišmoktos

Reikia pripažinti, kad naujasis Darbo kodeksas turėtų būti naudingas bent jau dėl to, kad susistemins dabartinę chaotišką situaciją darbo reglamentavime. Atsisakoma ir kai kurių beviltiškai pasenusių nuostatų. Pavyzdžiui, nebevardijami pagrindai, pagal kuriuos galima nutraukti darbo sutartį. Viena vertus, šie riboti pagrindai iki šiol neleido darbo sutarties nutraukti tais atvejais, kai tai ekonomiškai būtina. Antra vertus, teisiškai išprususiems darbdaviams jie leido bet kada surasti straipsnį, pagal kurį galėtų atleisti nepatinkantį darbuotoją. Naujajame kodekse numatoma, kad darbdavio iniciatyva sutartį galima nutraukti dėl svarbių aplinkybių, kartu nustatomi saugikliai, padėsiantys išvengti piktnaudžiavimų.

Deja, Darbo kodekse numatoma palikti daugumą senojo Darbo įstatymų kodekso ar kitų įstatymų nuostatų, kurios akivaizdžiai nebeatitinka šiandienos rinkos reikalavimų. Nepripažįstamas net šalių susitarimo laisvės principas sudarant darbo sutartį (nekalbant apie jo nuoseklų praktinį realizavimą), paliekamas privalomas laisvų darbo vietų registravimas darbo biržoje, darbdaviu neleidžiama būti nepilnamečiui (nors Civilinis kodeksas leidžia sutartį sudaryti per atstovus), išplečiamas kolektyvinių susitarimų ir sutarčių vaidmuo nustatant pareigas netgi tiems, kurie šių sutarčių ir susitarimų nepasirašė. Dažnai yra daugiau nei akivaizdu, kad kodekso normos net negalės būti įgyvendinamos. Pavyzdžiui, kodekso nuostata, kad viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės negali viršyti 4 valandų. Įsivaizduokime gaisrininką, kuris, remdamasis šia nuostata, palieka pusiau degantį (optimistas pasakytų – pusiau užgesintą) namą ir eina namo valgyti šąlančios vakarienės. Įsivaizduokime įmonę, kurioje yra du darbuotojai, ir kurioje, kaip to reikalauja kodekso projektas, bus sudaroma kolektyvinė sutartis. Įsivaizduokime šeimą, samdančią vaikams auklę kelioms valandoms per dieną ir sudarančią su ja rašytinę darbo sutartį, įregistruojančią ją darbo sutarčių žurnale, instruktuojančią auklę apie darbų saugą ir parengiančią darbo tvarkos taisykles, suderintas “su darbuotojų atstovais”.

Kodekso projekte yra daug nuostatų, kurios esančius reguliavimus paveda nustatyti Vyriausybei, taigi reali reguliavimų apimtis pagal naująjį Darbo kodeksą yra neaiški. Tiesa, turint galvoje, kad dabartinis reglamentavimas itin griežtas ir toliau šiuo keliu eiti net nebeįmanoma, gal ir galima tikėtis tam tikro sušvelnėjimo.

Apskritai kodekso projektas ir jo svarstymas Seime parodo, jog vis dar neapsisprendėme, ar norime žengti rinkos ekonomikos link, ar drįstame pripažinti ekonomikos dėsnius, ar norime įžvelgti žmoguje žmogų, o ne potencialų įstatymo pažeidėją. Panašu, kad toks politikų neapsisprendimas ir šį šimtmetį stums lietuvius dirbti ir laimės ieškoti svetur.
 

Views All Time
Views All Time
3287
Views Today
Views Today
1
0 0