Priešininkų argumentai netvirti
Suvaržymų pirkti ir parduoti žemę panaikinimas sukurtų palankias sąlygas investicijoms
ir darbo vietų kūrimui Lietuvoje

Žemės klausimas – politikų rankose

Parlamentarai svarsto Konstitucijos 47­ojo straipsnio pataisas, kurios sudarytų sąlygas Lietuvos juridiniams bei užsienio šalių fiziniams ir juridiniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Pritarus teikiamoms pataisoms tokia galimybė būtų suteikta tik tiems užsienio subjektams, kurie atitiktų Konstitucijoje nustatytus kilmės reikalavimus, o pati galimybė įsigaliotų ne anksčiau kaip Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžioje arba dar vėliau.

Visuomenėje šios pataisos vertinamos prieštaringai. Atliktos apklausos rodo, kad beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų mano, kad leidimas įsigyti žemės užsieniečiams leis sukurti naujų darbo vietų ir pritraukti užsienio investicijų. Nepaisant to, gerokai mažiau ­ apie trečdalį – gyventojų pritaria tam, kad užsienio ir Lietuvos asmenims ir ūkio subjektams būtų sukurtos vienodos sąlygos įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Didesnė dalis gyventojų, nors ir kalbėdami apie ekonominę tokio sprendimo naudą, vis dėlto nepritaria ir Konstitucijos pataisas vertina kaip neišvengiamą auką Europos Sąjungai. Menamos baimės

Viena iš dažniausiai minimų baimių, tvyrančių visuomenėje dėl žemės pardavimo, yra ta, kad, leidus įsigyti žemę užsieniečiams, jie per pigiai supirks žemę ir taip apgaus Lietuvos gyventojus.

Taip, iš tiesų, šiandien žemės kaina Lietuvoje yra gerokai mažesnė, palyginti su ES šalimis. Todėl tikėtina, kad kai kurie ES šalių gyventojai ar įmonės domėsis galimybėmis įsigyti žemę Lietuvoje. Tačiau tai nereiškia, kad daugelis Lietuvos gyventojų elgsis neracionaliai ir skubės parduoti žemę. Jeigu kai kurie politikai mano priešingai, tai rodo, kad jie paprasčiausiai nepasitiki žmonių gebėjimu tvarkyti savo turtą. Be to, šiandien didelė dalis žemės savininkų nenaudoja savo žemės ir ją norėtų parduoti, jei tik atsirastų pirkėjų.

Kita dažnai minima baimė yra ta, kad leidus įsigyti žemę užsieniečiams žemė pabrangs ir Lietuvos ūkininkai neturės galimybių jos įsigyti. Vargu ar ši baimė iš tiesų gali būti skausminga daugeliui Lietuvos ūkininkų. Pirma, nedidelė tikimybė, kad užsienio pirkėjai ims masiškai pirkti žemę Lietuvoje. Ir dabar įmanoma “apeiti” Konstitucijos nustatytus apribojimus pirkti žemę ir kai kurie užsienio subjektai tuo pasinaudojo. Tačiau šis reiškinys nėra masiškas. Be to, dalį užsienio pirkėjų pritrauks Latvija ir Estija, kurios šia prasme yra Lietuvos konkurentės.

Palyginti nedidelė žemės kaina ir ribotos galimybės ją parduoti atsisuka prieš pačius Lietuvos ūkininkus, kurie šiandien beveik neturi galimybių panaudoti žemę kaip užstatą ir gauti kreditą veiklai plėsti.

Pereinamasis laikotarpis neduos naudos

Nors Lietuvos gyventojai ir pritaria, kad žemės pardavimo suvaržymų panaikinimas yra naudingas Lietuvos ekonomikai, vis dėlto didelė dalis gyventojų pasisako už tai, kad leidimas įsigyti žemę užsieniečiams būtų atidėtas vėlesniam laikui.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pasisakoma už pereinamąjį laikotarpį, yra tas, kad nemažai daliai Lietuvos gyventojų dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, todėl žmonės nuogąstauja, kad jiems grąžintina žemė gali būti parduota kitiems asmenims. Tačiau vertėtų pasakyti, kad didžioji dalis žemės jau yra grąžinta arba netrukus bus grąžinta buvusiems jos savininkams. Todėl jeigu būtų numatytas pereinamasis laikotarpis privačioje nuosavybėje esančiai žemei, tai apribotų žemės savininkų teises laisvai disponuoti savo turtu. Pereinamojo laikotarpio netikslinga nustatyti ir tai žemei, kai yra žinomas būsimas savininkas, tačiau paprasčiausiai nėra iki galo sutvarkyti nuosavybės dokumentai.

Yra teigiančių, kad pereinamasis laikotarpis reikalingas tam, kad Lietuvos gyventojai ir ūkininkai turėtų galimybių įsigyti žemės, kol jos kaina dar nėra išaugusi. Pirkėjai ir pardavėjai praktiškai visada atsižvelgia į būsimus pokyčius, kurie gali nulemti konkrečios prekės kainą ir iš anksto pakoreguoja kainą. Žemės atveju, net jeigu būtų nustatytas pereinamasis laikotarpis, žemės savininkai atsižvelgdami į tai, kad po kelerių metų paklausa žemei gali padidėti, šiandien nustatytų didesnę kainą arba iš viso atidėtų žemės pardavimą iki to laiko, kai užsieniečiams bus leista įsigyti žemės. Tikėtina, kad ir pirkėjai žinodami apie būsimus pokyčius kilsteltų kainos kartelę.

Kai kurios Lietuvos žemdirbių asociacijos pasisako už pereinamąjį laikotarpį dar ir todėl, kad iš karto leidus parduoti žemę užsieniečiams finansiškai pajėgesni ES šalių žemdirbiai atsidurs pranašesnėse konkurencinėse sąlygose. Pereinamasis laikotarpis, neva, padėtų Lietuvos žemdirbiams sustiprėti. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuvai įstojus į ES bus panaikinti visi prekybos apribojimai maisto produktams tarp Lietuvos ir kitų ES šalių. Tai reiškia, kad ES žemdirbiai galės laisvai eksportuoti savo produkciją į Lietuvą. Todėl net ir nustačius pereinamąjį laikotarpį, mūsų šalies žemdirbiai vis vien neišvengiamai turės konkuruoti su ES šalių žemdirbiais. Antra, nustačius pereinamąjį laikotarpį būtų sulėtintas Lietuvos žemės ūkio sektoriaus modernizavimas. Didesnė dalis šio sektoriaus įmonių neatitinka ES standartų veterinarijos ir fitosanitarijos srityje, o tai reiškia, kad nepersitvarkiusios jos negalės eksportuoti maisto produktų į kitas ES šalis.

Taigi pereinamasis laikotarpis žemės pardavimui tikrai neišspręstų menamų problemų, bet atvirkščiai – stabdytų investicijas ir naujų darbo vietų kūrimą Lietuvoje ir būtų nenaudingas vartotojams.

Paslėpti suvaržymai

Mažai naudos, jeigu sudarydama sąlygas užsienio subjektams įsigyti žemės, valdžia nustatytų papildomus žemės naudojimo suvaržymus. Konstitucijos pataisų rengėjai teigia, kad žemę pirkėjai gali naudoti ne pagal paskirtį arba įsigyti su tikslu perparduoti, todėl siūlo nustatyti reikalavimą, kad pirkdamas žemės sklypą investuotojas pateiktų verslo planą, įrodytų savo finansinį patikimumą ir kvalifikaciją. Šie suvaržymai būtų taikomi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims.

Vargu ar galima sutikti su tokiais argumentais ir suvaržymų poreikiu. Konkretaus verslo, o ir visos šalies ekonomikos rezultatai geriausi, kai kapitalas investuojamas į tas sritis, kur jis duoda didžiausią grąžą. Valdžios institucijos neturi įrankių įvertinti, kuri veikla bus sėkminga, ir neturėtų to daryti. Verta prisiminti nesėkmingus valstybinių įmonių privatizavimo atvejus, nors ir tada investuotojai buvo vertinami pagal panašius kriterijus.

Žemės perpardavimas taip pat neturėtų būti vertinamas kaip absoliuti blogybė. Juk jeigu kapitalas būtų investuojamas į žemės sklypą su tikslu jį perparduoti ir už tai pirkėjas mokėtų didžiausią kainą, tai reikštų, kad riboti ištekliai bus panaudojami pačiu efektyviausiu būdu, todėl tam negalima trukdyti. Reikia turėti galvoje ir tai, kad norintys apeiti valdiškus draudimus spekuliuoti žeme visuomet randa būdų tai padaryti.

Didele kliūtimi investicijoms gali išlikti ir jau esami žemės naudojimo suvaržymai. Kaip pavyzdį galima paminėti neracionalų žemės suskirstymą pagal paskirtis, tai iš esmės stabdo investicijas ir darbo vietų kūrimą. Todėl jeigu valdžia iš tiesų nori sudaryti sąlygas investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimui, būtina ne tik atsisakyti bet kokių pereinamųjų laikotarpių, bet ir nenustatyti papildomų ir panaikinti esamus žemės naudojimo suvaržymus.
 

Views All Time
Views All Time
2806
Views Today
Views Today
1
0 0