Krizė – vertybių perkainojimo metas

Kasdienės kalbos apie ekonomikos krizę ir sunkėsiantį gyvenimą, rodos, vis giliau stumia į depresiją ir kelia baimę.

Ar iš tiesų sunkmetį reikėtų vertinti vien kaip blogybę? Kaip nepasiduoti panikai? To pasiteiravome žinomos psichologės, psichoterapeutės – vilnietės Aušros Griškonytės. Ji sakė:

– Krizės metu žmogus turi grįžti prie realaus savo poreikių įvertinimo. Nes, sutikite, kad tuomet, kai daug uždirbome ir daug turėjome, mes tenkinome nebe svarbiausius savo poreikius, bet antraeilius ar net penktaeilius.

Kokie yra tie pagrindiniai poreikiai? Žmogus nori turėti stogą virš galvos, nori jaustis sveikas, nori turėti darbą.

Bet ne tokius – kaip kad stogas būtų šešių aukštų namo ar ypatingai prašmatnus automobilis. Taigi jeigu per krizę žmogus norės išgyventi, jis turės atskirti, kas jam yra svarbiausia – kaip mąstančiai gyvai būtybei. Kuriems tai pavyks padaryti, tie sėkmingai išloš. Tarp savo klientų šiuo metu sutinku nemažai žmonių, kurie džiaugiasi krize. Neseniai viena klientė pasakė: “Krizė viską išgrynina. Dabar turėsiu erdvės savo idėjoms, kurios nėra susijusios su milijonais, bet yra susijusios su noru save realizuoti. Pagaliau galėsiu savo idėjas įgyvendinti”.

-Vadinasi, šį sunkmetį reikėtų vertinti kaip vertybių permainų metą?

– Net neabejoju, kad taip. Gyvojoje gamtoje natūraliai veikia švytuoklės principas. Kai mes pernelyg toli nukeliaujame į vieną polių – kraštutinumą, tuomet mus numeta į kitą kraštutinumą. Kai mes pernelyg išaukštiname materialias vertybes, mus nusviedžia į dvasinių vertybių sritį.Bet, kaip žinia, brandus žmogus turėtų išmokti gyventi pusiausvyroje. Šis laikotarpis – mūsų mokymosi metas, kaip rasti aukso vidurį. Taigi dabar turėsime daugiau kabintis į dvasines vertybes.

Labiausiai šioje situacijoje mums leidžia išgyventi dvasinis raumuo. Arba anksčiau tą dvasinį raumenį treniravai ir jį dabar turi. Arba dabar esi silpnas it viščiukas, tad skausmingai būsi priverstas kažką daryti, nes nuskęsi. Dvasinis raumuo – tai žmogaus gebėjimas save pažinti, atskirti, kokie yra jo pagrindiniai poreikiai.

Krizę reikėtų vertinti kaip virsmo metą. Ne vien ekonomikoje, kai sena miršta, nes turi gimti nauja.Kas yra krizė? Tai – laikotarpis, kai dar nėra aiškiai matomi nauji dalykai, o seni nebeveikia. Štai kodėl jame tiek daug nesaugumo ir neaiškumo. Todėl krizė reiškia naujo pradžią ir žmonių santykiuose. Mes būsime priversti vėl tapti labiau bendruomeniški. Kai kabinomės į materialines vertybes, labiau rūpinomės savimi (man, mane, mano). Dabar turėsime mokytis išgyventi kartu. Krizės metu žmonės išgyvena ne po vieną. Išgyvenama būryje. Todėl žmonės turės grįžti prie socialumo, bendruomeniškumo.

Dar vienas krizės produktas – naujų technologijų, naujų energijos šaltinių paieška, pavyzdžiui, klimato kaitos problemoms spręsti. Įvairiose sferose gimsta nauji dalykai, kurių mes dar nematome ir neapčiuopiame. Vyksta virsmas, ir tuo reikėtų džiaugtis. Tai – visiškai nauja kokybė ne vien dvasinių vertybių srityje, bet ir keičiant mus supantį pasaulį, kad jis taptų saugesnis.

– Šie Jūsų pastebėjimai skirti mums visiems. Kur patartumėte nukreipti konkrečios visuomenės grupės – verslo žmonių – žvilgsnį?

– Verslo žmonės dabar turėtų šiek tiek pinigėlių investuoti į mokymus. Bet į tikrus, o ne į tokius, kokius mačiau į šiol – t.y. laiko praleidimą su pažaidimais. Mokymuose reikėtų ieškoti žinių, kaip suvaldyti stresą ir kaip savyje pažadinti kūrybiškumą ir atsiverti naujiems ieškojimams. O jei prislėgė itin dideli rūpesčiai, nereikia laukti, reikia ieškoti psichoterapeuto ar psichiatro pagalbos.

– Ar padaugėjo žmonių, ieškančių tokių specialistų?

– Taip, dažniausiai dėl paskolų, kurių nebepajėgia grąžinti. Patarti, kaip sugrąžinti kreditą, negalime. Bet galime padėti mokytis suvokti, kaip yra svarbu suvaldyti stresą – kokia bebūtų kritinė padėtis. Juk ir karo, ir maro metais žmonės išgyveno…Tad svarbu pradėti mokytis savo baimę valdyti.Tam reikės stiprinti tą patį dvasinį raumenį. Išlaikyti šviesią galvą ir svarstyti, kaip aš galiu išsisukti iš šios situacijos? Kaip šią situaciją galiu panaudoti naudingiems dalykams? Juk yra dešimtimis metų skaičiuojami šeimų verslai. Jų patirtis rodo, kad neįmanoma “prasisukti”, bent kartą gyvenime nepatyrus bankroto. Reikia ne bijoti bankroto, bet suvokti, kad tas bankrotas gali būti kaip gyvatės išnirimas iš vienos odos į kitą. Išeitį iš susidariusios padėties galima rasti tik ramiai svarstant, nes panika išjungia mąstymą.

– Kiek šioje krizę akcentuojančioje visuomeninėje edvėje, Jūsų nuomone, yra natūralumo, o kiek – dirbtinumo?

– Manau, čia gali būti keli dalykai. Galbūt kai kam ta krizė yra naudinga, nes į paniką puolę žmonės nemąsto, tad galima “prastumti” kažkokius savo dalykus. Taip pat yra nenuovokių, neatsakingų žmonių, kurie nuolat akcentuoja krizę, nesuvokdami jos esmės. O jei apie krizę kalba atsakingi asmenys, jie turėtų aiškinti žmonėms, kas yra ta krizė, kaip jos metu elgtis. Man patiko vieno banko atstovo patarimai, ką reikėtų krizės metu daryti (vesti namų buhalterijos knygą, saugoti čekius ir pan.). Tai jau yra patarimai. Jie žmogų ramina.Galų gale aiškina, kaip reikia elgtis.O vien šaukimas “Krizė!”, nepasakant, ką daryti, žmones glumina ir stumia į paniką. Tokių neatsakingų pareiškimų turėtų būti kiek galima mažiau.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Audronė Gliožerienė