Kas yra perprodukcijos krizė arba kolonijinis mokestis?

Tapti stipresniais už kitus galima dviem būdais: arba patiems tapti stipresniais, arba susilpninti visus kitus

Kas yra ilgalaikių pagrindinių pasaulinių ekonomikos procesų analizė? Tai būdas paaiškinti procesus, vykstančius pasaulio ekonomikoje. Iš tiesų jokios finansų krizės nėra. Pasaulyje vyksta totali perprodukcijos ir netaupumo krizė. Ir kas gi tai yra?

Kas yra perprodukcijos krizė?

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti.

Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas.

Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu.

O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”.

Kaip tai padaryti?

Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija. Norėdami to išvengti, štai ką sugalvojo: mes ( amerikiečiai, europiečiai, japonai ) turim didelį kiekį nuosavybės, kurią mes sukaupėme. Kolonializmo laikotarpiu Europoje ir JAV buvo sukaupti milžiniški materialinių vertybių kiekiai. Uostai, geležinkeliai, gamyklos, namai ir t.t…

Mes galime visą nuosavybę, t.y. visą turtą, priklausantį Vakarų pasauliui, monetizuoti. Monetizuoti šiandien, tam, kad šiandien pat skatinti paklausą, šiandien pat skatinti ekonomikos augimą.

Paskutiniuosius 60 metų ir JAV, ir Japonija, ir Vakarų Europa užsiėmė per šimtmečius sukauptų turtų konvertavimu ir savo jėgomis, ir kolonijinės ekspansijos dėka.

Europa, o paskui ir JAV per amžius rinko turtus iš visos planetos: iš Indijos, Kinijos, Lotynų Amerikos, Afrikos – iš visur. Ir susidarė milžiniškos sukaupto turto apimtys. Ir, be to, ne popierėliais: infrastruktūra, gyvenamasis būstas, technologijos, patentai, gamybos priemonės ir t.t. Tai milžiniški turtai, kuriuos galima buvo paversti pinigais todėl, kad tuos turtus mes dedam į bankus, o jau bankai kuria pinigus.

Yra tokia samprata – „kreditų multiplikatorius”. Jeigu aš į banką atnešiau 1000 rublių, tai bankas tą sumą užrašo man kaip depozitą. Bet esmė tai, kad 980 rublių jau dabar galima kažkam duoti skolon. Taigi mūsų ekonomikoje atsiranda 980 rublių daugiau pinigų. JAV šis kreditų multiplikatorius siekia 18, Europoje – 13-14. Vienas ir tas pats tūkstantis rublių dedamas į depozitinę ar atsiskaitomąją sąskaitą ir vėl išduodamas kredito pavidalu. Monetarinė bazė padidėja kelis kartus, didėja, didėja, didėja – ir atsiranda milžiniška pinigų masė. Namai, uostai, gamyklos, žemė – viskas tapo užstatu.

Iš to buvo kuriami pinigai. Iš kur jie atsirado? Iš ateities. Tai gyvenimas skolon, užstačius namą ar gamyklą…”Kada nors ateityje grąžinsim…” Ir štai 90-aisiais įsiskolinimų suma ėmė augti milžiniškais tempais. Visos išmokos, įskaitant ir procentus, buvo padengiamos naujais įsiskolinimais. Įsiskolinimai augo tokiais tempais, kad viršijo visą esamą tautos fizinės nuosavybės vertę. Ir įlindo į kitų tautų fizinės nuosavybės vertes. Pavyzdžiui, pas kiniečius, gaminančius kažkokius daiktus, ar pas rusus, pumpuojančius naftą.

Netaupumo krizė Tampa akivaizdu, kad čia mes artėjame prie finišo. Praktiškai visa Vakarų civilizacijos fizinė nuosavybė užstatyta. Tai ir vadinama netaupumo krize. Mes pasiėmėm ne tik tai, ką uždirbom šiandien. Mes pasiėmėm viską, ką uždirbom per paskutinius šimtmečius. Pavertėme visa tai pinigais ir pravalgėm…Šitais pinigais buvo dengiama perprodukcijos krizė.

Paskutiniuosius 70 metų pasaulinė perprodukcijos krizė degino pasaulio santaupas. Buvo sudegintos visos Europos santaupos, kurias buvome sukaupę ne tik po karo, bet ir per visą kolonializmo istoriją. Buvo sudegintos amerikiečių santaupos. Sunaikintos japonų santaupos. Iš tiesų ir mes, ir kiniečiai, ir kitos lyg ir „antrarūšės” tautos taip pat įlindo į šitą betvarkę.

Iš dalies mes irgi suspėjome pasinaudoti genialia idėja, kad vartoti galima šiandien, o apie rytdieną pagalvosime rytoj.

Dalinai mes šituos pinigus padovanojome amerikiečiams ir europiečiams, kai išpirkinėjome jų finansų aktyvus. Pavyzdžiui, kai mūsų oligarchai sėmėsi Rusijos kompanijų pelną ir investavo jį į „Dženeral Motors” kompanijos akcijas, kuri, kaip netikėtai paaiškėjo, paskelbė techninį bankrotą. O JAV subsidijavo nuosavą vartojimą kitų tautų santaupų sąskaita.

Tas pats atsitiko ir kiniečių santaupoms, ir japonų, ir malaizijiečių, ir lenkų ir t.t.

Šiandien šios totalios perprodukcijos krizės nebėra kuo dengti. Pasaulyje, mano paskaičiavimais, gamybos priemonės du kartus viršija tai, ką iš tiesų gali užtikrinti esami planetos gyventojų uždarbiai.

Perprodukcijos krizė, kuri dabar atslinko, – tai pagrindinė šios dienos, metų, dviejų metų, trijų, problema. Tai realybė, su kuria mes iš tiesų susidūrėm. Šio reiškinio niekaip negalima apeiti, jo niekaip negalima pataisyti. Galų gale, aš manau, tai teks pripažinti ne tik Medvedevui ir Putinui, bet ir europiečiams, ir amerikiečiams.

Pasaulinis prekybos karas

G20 renginiai neturi jokio sąryšio su tuo, kas vyksta. Prezidentai ir ministrai pirmininkai galvoja tik apie tai, kaip užlopyti skyles bankų sektoriuje.

Iš tiesų klausimą reikia visai kitaip formuluoti: kaip 2 kartu sumažinti pasaulinės gamybos apimtis? Kur padėti visus šituos verslininkus ir apie 400 mln. darbininkų (50 mln. žmonių vien tik JAV)?

Įsigilinkite į problemą: dvigubos perprodukcijos apimtys. T.y. problema sprendimo neturi. Tai reiškia, kad per artimiausius keletą metų vyks totalus, baisus, niekada iki šiol nematytas pasaulinis prekybos karas. Kai pasaulio valstybių lyderiai G20 susitikime tvirtina, kad susitarė nesiimti jokių protekcionistinių priemonių, jie klajoja garsiai. Todėl, kad perprodukcijos lygis privers visas korporacijas, visas tautas kautis – pirmiausiai dėl savo vidaus rinkų, antra, privers vykdyti maksimaliai griežtą, agresyvią ekspansiją į išorę visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Netoli tas laikas, kai į mūsų buto duris 2 valandą nakties ims belstis „Mersedeso” dileriai ir maldaus pirkti jų automobilį 50-čiai metų į kreditą už 5 tūkstančius dolerių be palūkanų.

Pasaulinių kompanijų išlikimo klausimas tampa klausimu numeris vienas. Kas išsilaikys ilgiau už kitus, netgi dirbdami su milžiniškais nuostoliais, tas iš tikrųjų ir išloš! Todėl, kad bankrotai bus kaskadiniai.

Naujo tipo kolonializmas

Egzistuoja dar viena esamos krizės pusė, kuri neturi paprasto sprendimo. Nuo Antrojo pasaulinio karo kolonializmas neišnyko – jis transformavosi. 1913-14 metais diskusijų pagrindas buvo: kaip mums gyventi, jei baigiasi kolonijinio pelno periodas? Kaip Europa ir JAV finansuos savo vystymąsi, jei mes neberinksime pinigų iš kiniečių, indų, lotyno amerikiečių ir t.t. Ir buvo sugalvotas genialus sprendimas su finansų aktyvais. Ką daryti, jeigu mes jau nebeturim galimybės pardavinėti laukiniams karolių? Tai pardavinėsim orą.

Kas yra finansų aktyvai? Tai sutartis apie nuosavybės ir būsimo pelno paskirstymą. Kas yra akcijos? Tai sutartis apie nuosavybės įmonėje ir būsimo pelno paskirstymą. Kas yra skolos raštelis? Tai sutartis apie tavo būsimo pelno paskirstymą, t.y. pagal šį skolos raštelį tu įsipareigoji atiduoti su procentais dalį savo būsimų pajamų.

Kažkuriuo metu pasaulyje susiklostė keista situacija: finansų aktyvai žmonių ir verslininkų sąmonėje atsiskyrė nuo realių aktyvų ir pavirto savarankiška preke.

Sakykim, yra kompanija „Dženeral Motors”, ji kainuoja 80 mlrd. dolerių. Bet yra ir „Dženeral Motors” akcijos ir jos skolų rašteliai – jie irgi kainuoja 80 mlrd. dolerių. Žmonių sąmonėje šie du dalykai atsiskyrė ir „DM” ėmė kainuoti 160 mlrd. dolerių.

Šis procesas vystėsi milžinišku greičiu. Kodėl sakoma, kad JAV infliacija maža, o pas mus aukšta? Iš tiesų gi JAV infliacija kolosali, bet ją padengia pseudoprekinė finansų aktyvų masė. Šiandien visa milžiniška prekių masė, milžiniška infliacija, sukaupta po Antrojo pasaulinio, susikoncentravo šioje finansų skylėje. T.y. finansų krizė yra, iš vienos pusės, perprodukcijos, o iš kitos pusės- naujo kolonijinio modelio produktas. Ir ne tiek amerikiečiai ir europiečiai įstrigo šitoje finansų piramidėje, kiek joje įstrigome mes.

Kolonijinis mokestis

Kaip tai vyksta? Eiliniam rusui ar kiniečiui 1992 metais sakė: pažiūrėkit, kur jūs gyvenat – purve. Jūs uždirbot savo tūkstantį rublių, ir ką? Jis pas jus sudegs. Investuokit jį į Amerikos aktyvus. Pažiūrėkit, kokie jie patikimi. Amerika niekada su niekuo nekariavo savo teritorijoje. Jos aktyvai patys patikimiausi. Jūsų pinigai ne tik bus išsaugoti, bet ir padidės. Jums nereikia dirbti, jums tik reikia įdėti 1000 dolerių , ir po 10 metų jūs jau turėsit 5000 dolerių. Taip buvo absorbuojami pinigai iš viso pasaulio.

Tik per paskutiniuosius 20 metų, jei perskaičiuosime šiandieniniais pinigais, ši suma sudaro apie 19 trln. dolerių. Jie buvo „išsiurbti” iš Rytų Europos, Pietryčių Azijos, o per krizę – iš mūsų šalies, iš Kinijos ir t.t.

Šie pinigai – tai mokestis. Pavadinti jį galima įvairiai: kolonijinis, postkolonijinis, neokolonijinis. Tai tiesioginis finansinis mokestis, kai kolonizuojamieji jau neprotestuoja, o džiaugiasi. Jie investuoja į „Dženeral Motors” akcijas. Na, ir kas, kad vieną dieną tos akcijos krito 60 kartų, – juk pasitaiko, nieko nepadarysi… Tiesa, po to pinigai atiteko amerikietiškiesiems akcijų savininkams. Irgi būna, nesistebėkit. Kolonizuojamiesiems lieka trys galimybės:

1. Vartoti metropolijų prekes.

2. Investuoti į metropolijas.

3. Išvažiuoti į metropolijas.

Į tai irgi galima žiūrėti kaip į kolonijinio mokesčio formą. Kai inžinieriai save ima laikyti rusiškais ar kinietiškais nuskurdėliais, nenori gyventi savo šalyje ir bando išvažiuoti į „šviesų rytojų”. Ten moka labai daug pinigų ir visiems suteikia teisę materializuoti savo galimybes.

Amerika gelbėsis kitų sąskaita. Išeities išties nėra. Postkolonijinis modelis suėdė visas pasaulio santaupas. Mes turime totalią perprodukcijos krizę. Ši krizė prasidėjo ne 2008 metais, o 2007 metų birželyje ar net gegužę.

Paskutiniai pinigai

Strategija, kuria dabar naudojasi JAV, Europa ir Japonija, – tai bandymas užgesinti gaisrą „benzinu”, t.y. gigantiškais pinigų įliejimais. Perprodukcijos ir netaupumo krizę bandoma gesinti, švaistant paskutinius pinigus, kurie dar liko.

JAV kol kas pinigų nespausdina, ką bekalbėtų įvairūs „ekspertai”. Jos pinigus skolinasi – išleidžia gražius raštus su užrašu „valstybiniai iždo įsipareigojimai” ir parduoda juos rusams, kinams ir t.t. O pastarieji ima savo santaupas ir stato piramidę…

Mes prisimename 98-uosius metus, kai tai vyko Rusijoje, ir valstybė skolinosi vis daugiau ir daugiau. Kuo viskas baigėsi? Galų gale VII savaitinio masyvo aptarnavimo kaina viršijo visas įmanomas apimtis, kokias tik galima buvo pasiskolinti rinkoje. Tas pats įvyks ir JAV. Per visą laiką jiems pavyks pasiskolinti ne daugiau 4-5 trln. dolerių. Daugiau pinigų pasaulyje nėra… Ko nedaryk, pinigų nėra. Ir šis finalinis išsekimas įvyks maždaug 2010 metų pirmame ketvirtyje, plius-minus 3-4 mėnesiai.

Atrodo, vienintelė išeitis – tai hiperinfliacija.

Išankstinis smūgis

Jei jūs turite 120 trln. vidaus ir išorės skolos įsipareigojimų, kurių jokiu būdu „išardyti” neįmanoma, o pinigų tam, kad būtų rekonstruotos trūkinėjančios grandys, nėra, tai kaipgi visa tai išnarplioti? Mes tai jau stebėjome 1992 metais Rusijoje ir Tarybų Sąjungoje. Kai sistemos „išardyti” neįmanoma, paprasčiausia – „užpilti” ją pinigais. Imti ir banaliausiu būdu monetizuoti visus finansinius aktyvus. Bet kadangi pinigų jau nebebus iš ko skolintis, greičiausiai štai kas įvyks.

Bus paskirtas naujas valdantysis stambiausių Amerikos bankų konsorciumas. Atrodo, tai bus Bank of Amerika, J.P. Morgan, Goldan Sachs, Siti-grup. Gal dar pora-trejetas bankų, kuriems JAV FRS – mūsų Centrinio banko analogas – paprasčiausiai išspausdins pinigų ir pasakys: „Jūsų užduotis – supirkti už šiuos pinigus viską, kas tik parduodama. Mes jums tam skiriame 45 trilijonus dolerių. Jie išprovokuos hiperinfliaciją, bet jūsų skolos FRS sudegs. O jūs jau gausite realius finansinius aktyvus visame pasaulyje.”

Tai leidžia perkirsti Gordijaus mazgą – finansinį kamuolį. Iš kitos pusės – smogti išankstinį smūgį.

Kas įvyks, jei JAV prasidės hiperinfliacija?

Europos aktyvai labai glaudžiai susiję su amerikietiškaisiais. Ir šis procesas detonuos Europoje. Čia prasidės tas pats, kas ir Amerikoje, – hiperinfliacija. Kai kurios šalys pradės išstoti iš ES. Pavyzdžiui, Vokietija įsives markę, O Italija – lirą.

Jei Vašingtone laiku paleis hiperinfliaciją, neleis aplinkybėms savęs aplenkti, tai jie vėl sugebės išsisukti kitų sąskaita. Kodėl? Ne todėl, kad pas juos pasidarys nuo to daug geriau. O todėl, kad kitiems taps daug blogiau. Tapti stipresniais už kitus galima dviem būdais: arba patiems tapti stipresniais, arba susilpninti visus kitus.

Kadangi JAV senosios finansų sistemos griūtis neišvengiama, tai greičiausiai jie nuspręs šį procesą valdyti. Hiperinfliacija – pats protingiausias variantas, kuris suteikia galimybę nurašyti visas skolas, tame tarpe ir išorės. Jie niekam nieko neskolingi…Hiperinfliacija, gerai paskaičiavus, dolerį turėtų nuvertinti 5 kartus (jei žiūrėtume biudžeto, pensijų sistemos parametrus, skolinių įsipareigojimų apimtis ir finansinį krūvį, kuris teks žmonėms. Dar atsižvelgiant į tai, koks bus JAV gamybos rentabilumo lygis). Todėl, kad šiandien gamyba JAV, ypač vartojimo prekių gamyba, absoliučiai nerentabili.