“Kas taikosi į ne savo kišenę?” – apie paveldimo turto apmokestinimą
Dabar paveldėto turto apmokestinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymas. Rengiant naują Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, buvo nuspręsta pakeisti apmokestinimo koncepciją ir dovanojamo turto apmokestinimą reglamentuoti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Tai ir buvo padaryta – nuo 2003 metų įsigaliosiančiame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme yra ir gautų dovanų apmokestinimą reglamentuojančių nuostatų. Taigi, siekiant išvengti dviprasmybių, nuo 2003 metų turi būti keičiamas galiojantis Lietuvos Respublikos paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymas taip, kad jame neliktų dovanojamo turto apmokestinimo nuostatų, bet išliktų paveldimo turto apmokestinimo reglamentavimas. Finansų ministerija parengė naują Lietuvos Respublikos pavedėto turto mokesčio įstatymo projektą. Šis projektas nekeičia paveldėto turto apmokestinimo tvarkos, jis yra „kas liko“, iš vis dar galiojančio Paveldimo ir dovanojamo turto mokesčio įstatymo išėmus dovanojimą reglamentuojančias nuostatas. Taigi, apie paveldėto turto mokestį ir jo reglamentavimą.
Kaip žinia, žmonės negyvena su saule, jie miršta, o jų užgyventą turtą (viską: ir kilnojamą, ir nekilnojamą, ir vertybinius popierius, ir pinigus) palieka artimiesiems ar kitiems nurodytiems asmenims, bendrijoms, bažnyčiai ir pan. Jei turto paveldėtojas yra fizinis asmuo (gyventojas) ir jis šį turtą paveldi Lietuvos Respublikoje, norėdami gauti paveldėjimo teisės dokumentus, privalo sumokėti paveldėto turto mokestį. Taigi, skausmingą artimųjų netektį lydi kita bloga ir finansiškai skausminga žinia, kad artimųjų palikto turto šiaip sau negausi. Teisę į jį teks „nusipirkti“ iš valstybės, sumokant jai gana svarią pinigėlių sumą. Šioji suma priklauso nuo to, kokie ryšiai siejo su velioniu ir nuo to, kokios vertės turtas paliekamas. Jei ryšys su velioniu buvo itin artimas (sutuoktiniai, vaikai, tėvai, įvaikiai, įtėviai, globėjai, globotiniai, senoliai, vaikaičiai, broliai, seserys), tuomet mokesčio valstybei mokėti nereikia. Mokesčio taip pat nereikės mokėti, jei paveldėto turto vertė neviršys 10 tūkstančių litų. Visais kitais atvejais – teks mokėti 5 arba 10 procentų paveldėto turto mokestį priklausomai nuo turto vertės.
Pati mokėjimo, vertinimo procedūra buvo ir išlieka menkai aprašyta, todėl kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, kas laikytina Lietuvoje paveldėtu turtu, jei šis turtas yra pinigai arba vertybiniai popieriai arba kilnojamieji daiktai. Ar iš užsienyje gyvenančio giminaičio gautas paveldas bus apmokestinamas pagal naująjį įstatymą? Kaip bus vertinamas neapmokestinamas minimumas: paturčiui, patestamenčiui, ar kaupiamas, kol pasieks ribą, kurią viršijus bus apmokestinama viskas, kas paveldėta? Daug kitų atsakymų turėtų būti papildomai sudėta rengiamame įstatymo projekte.
Tačiau vykdomos generalinės mokesčių reformos kontekste, keičiant apmokestinimo koncepcijas svarbiausia būtų atsakyti, ar šis mokestis apskritai tinka prie kuriamos naujosios apmokestinimo sistemos, ar jis turi išlikti?
Itin dažnai girdime, kad paveldimo turto mokestis nėra skausmingas, nes visų „artimųjų“ paveldėtas turtas nebus apmokestintas. Taip teigiantys turėtų prisiminti, kad „artimumas“ vyresniame amžiuje vis labiau tolsta nuo tradicinių artimųjų – giminių. Mat netikėčiausi gyvenimo vingiai gali lemti, kad artimiausias paveldėtojas yra žentas ar marti, posūnis ar podukra, pusbrolis ar pusseserė, sugyventinis ar sugyventinė, apskritai „svetimas“ artimas žmogus ir taip toliau. Šie žmonės, paveldėję turtą, jau privalėtų atseikėti duoklę valstybei, kad galėtų perimti savo nuosavybėn paveldėta turtą.
Kiekvienam, susidūrusiam su šia situacija be jokios abejonės kyla klausimas, o prie ko gi čia valstybė, kodėl ji net ir mirties (nes paveldėjimui tai yra būtina sąlyga) atveju nepraleidžia progos nurėžti į biudžetą ? Na, pats įprasčiausias atsakymas – turtą paveldėjęs asmuo gavo papildomų pajamų (pinigais ar natūra), todėl egzistuojantis pajamų apmokestinimas reikalauja apmokestinti ir tokio pobūdžio gerovės padidėjimą. Kontrargumentas šiam būtų teiginys, kad iki visuotinio pajamų apmokestinimo yra dar toli gražu, mat įstatymai nustato daugybę neapmokestinamų pajamų rūšių. Jei paveldimas turtas nebūtų apmokestinamas, tai nebūtų nauja, vienintelė, išsiskirianti išimtis. Ji nebūtų ir visiškai nelogiška ar nepagrįsta. Greičiau priešingai. Jei kokioms pajamos ir reikėtų taikyti išimtį, tai būtent šioms, gautoms paveldėjimo būdu.
Trumpai apie motyvus, kodėl paveldimas turtas neturėtų būti apmokestinamas. Visų pirma jau vien dėl to, kad jis buvo gautas ne asmens iniciatyva. Žmogus gali būti tiesiog finansiškai per silpnas, kad susimokėtų užgriuvusius mokesčius. Taigi, akivaizdu, kad paveldėjimo mokestis skatina turto koncentraciją turtingųjų rankose, kuri šiaip jau nėra smerktina, bet socialdemokratines vertybes išpažįstančiai valdžiai turėtų būti nepriimtina.
Dažnai sakoma, kad negalintis susimokėti mokesčio palikimo gali ir nepriimti – bus kas paima, galiausiai pati valstybė pasiims tokį „bešeimininkį“ turtą. Gal ir galima suprasti žmogaus atsisakymą priimti paveldėtą turtą, tačiau kai tokio atsisakymo vieninteliu motyvu tampa nepakeliami mokesčiai, tuomet situacija iš esmės keičiasi. Visa paveldėjimo filosofija demoralizuojama, galima nebetauzyti apie paskutiniąją mirusiojo valią, nebediegti „aukštų moralės standartų“ iš valstybinio transliuotojo tribūnos, nes valstybės veiksmai byloja apie kitus jos prioritetus bet kokia kaina.
Grįžtant prie motyvų, dėl kurių paveldėto turto mokestis yra itin ydingas. Antrasis argumentas prieš, būtų tai, kad kartu su turtu dažnai yra paliekami ir įsipareigojimai. Jų mokesčių tikslais minusuoti neleidžiama, tačiau vykdyti privalu.
Trečiasis argumentas – šis mokestis nėra „darbingas“, jo generuojamos įplaukos į biudžetą paprastai būna mažos. Dažniausiai dėl galiojančių išimčių. Tačiau tiems, kuriems šis mokestis tenka, jiems jis yra itin didelė finansinė našta. Toks susidarantis svertas, kuomet biudžetas gauna mažas įplaukas, o mokėtojui tenka didelė našta, yra laikomas neefektyvaus mokesčio požymiu. Natūralu, kad neefektyvių mokesčių, siekiant efektyvių valstybės finansų, neturi būti taikoma.
Kalbant apie paveldėto turto apmokestinimą verta prisiminti vagišius, marodieriais vadinamus, kurie karo metu apiplėšinėjo žuvusius ir sužeistuosius. Tai buvo laikoma didžiausia gėda, didžiausiu nusikaltimu. Žmonės tokius marodierius smerkė, valdžia teisė. Savo esme paveldėto turto mokestis taip pat yra marodieriavimas. Tik jį vydo pati valstybė, ir taikos metu. Šis mokestis „apiplėšia“ velionį, jo artimiesiems palikdamas mažiau turto, nei velionis turėjo.
Na, sumuoti lyg ir nebeverta, paveldėto turto mokestis visai neturi privalumų. Todėl vykdantiesiems mokesčių reformas nevertėtų gaišti laiko, investuoti ir tobulinti įstatymą, reglamentuojantį šį ydingą mokestį. Jam taikyti nėra nei ekonominių, nei moralinių, nei praktinių motyvų. Geriau išaiškinti įstatymo leidėjui visą tiesą apie marodierišką paveldėto turto mokesčio esmę, kad balsuodami Seime žinotų, kokiam mokesčiui jie ilgina kelią.
