Gyventojų pajamų mokesčio labirintas

Savo veiklos metines minėjusi Vyriausybė didžiuojasi vykdoma mokesčių reforma – naujais mokesčių įstatymais, sumažėjusia mokesčių našta. Tuo tarpu įmonės vargsta taikydamos naujuosius pelno ir pridėtinės vertės mokesčio įstatymus. Eilinis gyventojas dar nepajuto vykdomos mokesčių reformos pasekmių. Tačiau Seimui priėmus itin svarbų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, kuris įsigalios nuo kitų metų. Su juo galvos skausmas atkeliaus ne tik į dažną įmonę, bet ir į dažnus namus.

Ar reikia keisti įstatymą?

Šiuo metu gyventojų pajamų apmokestinimą reglamentuoja daugiau nei prieš dešimtmetį priimtas ir daug kartų keistas įstatymas. Tuo metu buvo manyta, jog įstatymas nebus ilgai taikomas, todėl net pavadinime yra žodis „laikinasis“. „Laikinumas“ užtruko ilgiau nei tikėtasi, tačiau dabar jam jau tikrai atėjo galas: priimtas naujasis įstatymas. Niekas nesiginčija, kad įstatymą reikėjo keisti – suteikti jam naują formą, patikslinti, panaikinti nelogišką kai kurių pajamų apmokestinimą ar dviprasmybes. Tai padaryta, tačiau šalia šių būtinų pakeitimų pridėta ir nuostatų, kurių Lietuvos gyventojai nenusipelnė. Pritaikytas pyrago ir lazdos principas šiuo atveju labai primena tuos deficito laikus, kuomet, norėdamas nusipirkti deficitinę prekę, turėjai sumokėti ir už pridedamą balastą.

Namų ūkio buhalterija

Priėmus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, Lietuva labai priartėjo prie visuotinio pajamų deklaravimo. Dalį gyventojo pajamų, kaip ir iki šiol, deklaruos pajamas išmokantis asmuo, t.y. dažniausia įmonė. Tačiau dėl numatomų pakeitimų itin padaugės atvejų, kuomet pats gyventojas turės deklaruoti savo pajamas ir išlaidas mokesčių inspekcijoje. Tai dar nebūtų taip blogai, jei gyventojas turėtų deklaruoti savo pajamas ir išlaidas, kad sumokėtų mokestį. Mokesčių inspekcijoje žmogus turės lankytis todėl, kad naujasis įstatymas užprogramuoja mokesčio permoką ir įteisina biudžeto kreditavimą.

Mokesčio permoka susidarys dėl to, kad pajamas išmokantis asmuo negalės taikyti numatytų atskaitymų iš pajamų, o pajamų mokestį turės išskaičiuoti nuo visų išmokamų pajamų. Pavyzdžiui, jei žmogus parduos savo automobilį įmonei, įmonė išmokės jam ne visą pajamų sumą, o sumažintą pajamų mokesčio dydžiu, kuris bus apskaičiuotas nuo visos išmokamos sumos. Pasinaudoti teise atimti automobilio įsigijimo išlaidas ir perskaičiuoti pajamų mokesčio sumą nuo vertės prieaugio gyventojas galės tik vėliau, kai mokesčio inspekcijai pateiks visus jos nustatytus reikalavimus atitinkančius išlaidas patvirtinančius dokumentus. Dar kažkurį laiką užtruks pats pinigų pervedimas, o visą šį laiką gyventojas kredituos biudžetą. Įstatymiška ir teisėta, bet ar teisinga?

Biudžeto kreditavimas užprogramuojamas ir tais atvejais, jei gyventojas numato naudotis įstatymu numatytu išlaidų atskaitymu. Jei pagal galiojančią tvarką mokančiam gyvybės draudimo įmokas asmeniui pajamų mokestis dabar apskaičiuojamas jau padarius atskaitymus, tai pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą leidžiamų išlaidų ratas išaugs, tačiau jais pasinaudoti bus įmanoma tik metams pasibaigus ir pateikus deklaraciją.

Šios savo esme pozityvios naujovės gyventojui nepalankios tuo, kad jos užprogramuoja biudžeto kreditavimą žmogaus sąskaita, be to, jos įpareigoja žmogų vesti gana sudėtingą namų buhalteriją, fiksuoti išlaidas, kaupti jas patvirtinančius dokumentus, juos saugoti iki 10 metų ir t.t. Visa pajamų mokesčio mokėjimo sistema yra sustyguota taip, kad biudžetas neduokdie nenukentėtų. O kad dėl to kentės konkretūs žmonės – tai jau jų pačių rūpestis. Kaip ir skęstančiųjų gelbėjimas…

Abrakadabra

Kaip žinia, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pajamų mokestį privalu mokėti visiems, pradedant mažai raštingomis močiutėmis, baigiant išminčiais. Tačiau nesuklysiu teigdama, kad ne tik mažai raštingi patirs keblumų, norėdami teisingai pritaikyti būsimo įstatymo nuostatas. Išminčiai taip pat turės paplušėti, kad prisikastų prie reikalų esmės, arba nuolat konsultuotis su mokesčių administratoriais.

Pavyzdžiui, sunkumai prasidės, kai gyventojas norės save identifikuoti kaip mokesčio mokėtoją. Mat pajamų mokesčio mokėjimo tvarka skiriasi priklausomai nuo to, ar gyventojas nuolatinis, ar nenuolatinis. Vien šiam tikslui skirtas visas įstatymo straipsnis, kuriame yra dar kelios nuorodos į poįstatyminius aktus. Kadangi gyvenimas nestovi vietoje ir metų bėgyje gali keistis gyventojo statusas, užduotis tampa dar painesnė. Juolab kad bene visos mokesčio mokėjimo ar išskaičiavimo taisyklės vėliau irgi susijusios su nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Painiavos išvengti sunkiai įmanoma, atsakomybė už klaidas turi finansinę išraišką, o amnestijos nenumatyta.

Panašų rebusą teks spręsti ir pasirenkant pajamų mokesčio tarifą. Nors, sveikintina, pajamų mokesčio tarifų sumažėjo iki dviejų, tačiau apsirikti tarp 15 ir 33 procentų išlieka taip pat nesunku, kaip ir tarp buvusių 5, 13, 20, 33, 35 procentų…. O gal net ir lengviau. Ciniška būtų patarti žmogui mokėti 33 procentus, kad neapsiriktų. Tačiau kalbant rimtai, riba tarp mokesčių tarifų yra labai aptaki, esama atvejų, kuomet šią ribą nubrėš tik mokesčių inspektorius. Tai itin akivaizdu individualios veiklos atveju – šios sąvokos netikslumą jau aptarėme ankstesnėse publikacijose. Jei individualioje veikloje dar naudojamas ir koks nors asmens turtas ar jo dalis, su šio turto pardavimu ar paskirties keitimu taip pat gali kilti daug dviprasmybių.

Įstatyme numatytas naujas pajamų skirstymas į A ir B klases, nuo kurio priklausys pajamų mokesčio išskaičiavimo ar sumokėjimo prievolė. Tai – trečias didelis barjeras, kurį teks įveikti mokesčio mokėtojui, jau įveikusiam pirmuosius du (nusprendusiam, kas jis yra, kam išmoka ar iš ko gauna pajamų ir išsiaiškinusiam, kokį tarifą reikia taikyti). Mat jei pajamos priskirtinos A klasei, pajamų mokestį nuo jų turi išskaityti pajamas išmokantis asmuo, jei B – pajamas gavęs asmuo. Skirsis ir mokesčio mokėjimo ir deklaracijos pateikimo tvarka. Čia itin svarbu žmogui nepamiršti, kad įstatyme numatyti atvejai, kuomet pajamų mokestį turi išskaičiuoti pajamas išmokantis gyventojas. Šios prievolės neįvykdžiusiam gyventojui numatyta atsakomybė, nepaisant to, kad jis nėra pajamų gavėjas, taigi, ir pajamų mokesčio mokėtojas. Šiuo atveju gyventojas yra prilyginamas mokesčio išskaičiavimo prievolę turinčiai įmonei. Jei prie viso šio rebuso dar pridėsime ir įstatymo redakciją, kuri sudaro prielaidas dvejopai suprasti pajamų suskirstymą į klases, tai mokesčio sumokėjimo labirintas tampa kone be išėjimo.

Iš per didelio rašto išeita iš krašto?

Kad ir kaip koneveikti, Lietuvos mokesčių įstatymai iki šiol būdavo suprantami dažnam Lietuvos piliečiui. Tai yra: skaitai, supranti ir taikai. Buvo nelogiškų nuostatų, spragų, galimybių interpretuoti, klaidingų interpretacijų. Tačiau „vertėjo“ neprireikdavo. Naujieji mokesčių įstatymai, o ir gyventojų pajamų ne išimtis, pasižymi kiek kitokiomis savybėmis. Dažniausiai girdimas priekaištas, kad naujųjų įstatymų ar projektų apskritai neįmanoma suprasti. Auditoriai ir mokesčių konsultantai tarpusavyje aptarinėja, kaip jie supranta vieną ar kitą straipsnį, sakinį. Konsultuodami nepamiršta pridurti, kad tai tik jų interpretacija (vertimas), o administruojanti pusė reikalą gali išversti visai kitaip. Įprasta, kad ir konsultantai tuos pačius sakinius supranta skirtingai, todėl galutinis žodis tenka teisės aktų rengėjams. Šie išverčia projektų ar įstatymų nuostatas į žmonių kalbą, ir tik tuomet jos įgauna prasmę. Taip kryptingai kuriamas valstybinis žinojimo monopolis. Bet prievolė taikyti įstatymus tenka ne tik administratoriui, bet visų pirma mokesčių mokėtojui ar mokestį išskaičiuojančiam asmeniui! Ar nebus taip, kad bekuriant įstatymus ir uoliai taikant mums neįprastą užsienietišką teisės aktų formatą iš didelio rašto išeita iš krašto? Užribis gal ir demonstruoja gerą valstybės tarnautojų „tarptautinį lygį“. Bet mokesčių mokėtojai mieliau savo uždirbtų pajamų dalį skirtų ne už tarnautojų, o vėliau ir savo mokymosi kursus, bet už įstatymų paprastumą, tikslumą ir aiškumą.