Greitasis kreditas – lyg sutartis su velniu

Lietuva vėluoja įgyvendinti ES direktyvą, reglamentuojančią greitųjų vartojimo kreditų rinką. Atrodo, kad valdžia net savotiškai dengia bendroves, savo kosminėmis palūkanomis vis dažniau stumiančias žmones į skolas ir žlugdančias jų gyvenimus.

Pinigai akimirksniu

Greitųjų kreditų rinka per kelerius pastaruosius metus plėtėsi neįtikėtinai sparčiais tempais. Kelias minutes pabendravus internetu ar net susisiekus trumposiomis žinutėmis (SMS), galima be didelių problemų net vidury nakties gauti nuo keliasdešimties iki keliolikos tūkstančių litų paskolą. Per ekonomikos krizę į fi nansinę duobę patekę gyventojai dažnai nepagalvoja apie pasekmes. Apskaičiavus šių kreditų palūkanų normą dažnam praeitų bet koks noras skolintis. Vidutinės metinės palūkanos čia siekia 400 procentų (kai kuriose įmonėse – net 800 proc.), o delspinigiai – nuo 300 iki 700 proc.

Pateko į užburtą ratą

Vilnietis Andrius R. 2009-ųjų pradžioje iš kredito bendrovės paėmė 700 Lt paskolą, bet netekęs darbo negalėjo laiku jos grąžinti. „Delspinigiai ėmė augti kaip ant mielių. Nežinodamas, ką daryti, skolinausi iš vienų greitųjų kreditų bendrovių, kad galėčiau grąžinti skolas kitoms. Taip patekau į užburtą ratą iš kurio išėjimo nebebuvo”, – pasakojo Andrius. Iš greitųjų kreditų bendrovių paimtus pinigus jis naudojo tik kitų bendrovių skoloms grąžinti. Nė litas nebuvo išleistas kitur. Per šį laikotarpį šioms bendrovėms jis jau sumokėjo 6 450 Lt ir liko dar skolingas 3 800 Lt. Andrius teigia, kad geriau būtų skolinęsis iš mafi jos. Tokių istorijų ne viena. Seimo narės Agnės Zuokienės teigimu, Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje nereglamentuota greitųjų vartojimo kreditų rinka. Tačiau Seimas delsia priimti Vartojimo kreditų įstatymo pataisas, nors tai įpareigoja Europos Sąjungos direktyva. Pagal 2008 m. Europos Parlamento ir Tarybos nustatytą direktyvą 2008/48/EB vartojimo kredito sutarčių nuostatas Lietuva privalėjo į nacionalinę teisę perkelti iki šių metų birželio 11 d. „Pataisos pateiktos jau seniai, bet su jomis pavėluota, – aiškino A.Zuokienė. – Galbūt Seimas mano, kad valstybei geriau mokėti po 20 tūkst. eurų baudą už kiekvieną pradelstą dieną nei sutvarkyti kreditų rinką.”

Įstatymas būtų naudingesnis vartotojui

A.Zuokienė neabejoja, kad kredito bendrovės siekia ciniškiausiu būdu gyventojus, kuriems trūksta pinigų, įvaryti į kampą. Vartojimo kredito įstatymo pataisose siūloma, kad bendrovė bent dvi dienas neskolintų klientui pinigų, taip duodama jam laiko pagalvoti apie galimas pasekmes. Taip pat siūloma nustatyti didžiausią palūkanų normą, kuri turėtų būti du kartus didesnė, nei paskolas suteikiančių bankų. Pavyzdžiui, jei šalies bankuose metinių palūkanų norma siekia 10 proc., tai kredito bendrovės negalėtų teikti kreditų su didesnėmis nei 20 proc. metinėmis palūkanomis. Visi kiti paskolos tvarkymo mokesčiai negalėtų siekti daugiau kaip 10 proc. paskolos dydžio. Galiausiai kreditavimo veikla siūloma leisti užsiimti tik licencijuotoms įmonėms, o šias licencijas išduotų Lietuvos bankas. Žmonės į greitųjų kreditų bendroves kreipiasi lyg į bankus (kurių veikla yra licencijuojama), nors jos nėra bankai.

Prisidengė bankų vardu

Už klaidinančią reklamą, naudojant žodį „bankas”, kai kurios įmonės buvo nubaustos arba įspėtos. Viena įmonė ir vėliau naudojo žodį „bankas” socialiniame tinkle „Facebook”, bet po „Valstiečių laikraščio” pastabos savo profi lį ištrynė. Savo ruožtu raktažodžiu „Minibank” didžiausioje pasaulyje paieškos sistemoje reklamavosi kita kreditus teikianti įmonė. „Šią reklamos sritį tvarko trečia šalis, todėl ji nebuvo įsigilinusi į fi nansinių įstatymų subtilybes ir tam skyrė per mažai dėmesio”, – „Valstiečių laikraščiui” teisinosi bendrovės atstovas.

Kitaip tariant, „Valstiečių laikraščiui” pakako poros valandų akivaizdžiai vartotojus klaidinančioms reklamoms aptikti, kurių mėnesių mėnesius „nepastebėjo” nei Konkurencijos taryba, nei Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Skundai tiriami Pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su VVTAT, Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA) dar šiemet džiūgavo, esą VVTAT per pusmetį negavo nė vieno skundo, o pernai jų būta 111. „Per 9 mėnesius tarnyba gavo 572 vartotojų prašymus-paklausimus dėl fi nansinių paslaugų teikimo, iš jų – 122 rašytiniai vartotojų prašymai, kurie nagrinėjami vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka”, – aiškino VVTAT atstovas Vitas Ūsas. Iš 122 prašymų tik 43 susiję su ne bankų suteiktomis fi nansinėmis paslaugomis (lizingo bendrovės, kreditus teikiančios fi nansų įstaigos ir t.t.). „Pažymėtina, kad ne visuomet yra aišku, kokias bendroves vadiname greitųjų kreditų bendrovėmis”, – teigia V.Ūsas. Dėl LSVKA priklausančių bendrovių veiklos šiemet buvo gauti 2 skundai, bet V.Ūsas jų nedetalizavo. Dar 7 skundai susiję su ne LSVKA narėmis. Dažniausiai žmonės skundžiasi nesupratę, kokią sumą, kaip ir kada reikės grąžinti.

Nesąžiningus gaudė tik dvejus metus

Seimo narė A.Zuokienė tikina, kad VVTAT nesugeba deramai atstovauti vartotojų interesams. „Tai pagrindinė institucija, kuri privalėtų teisiškai ginti vartotojų interesus, bet to nedaro, – teigė A.Zuokienė. – Žmonės pirmiausia turi eiti ne į teismą, o į šią tarnybą, kurios vadovo vietoje seniai būčiau paskelbusi, kad kredito bendrovės yra nesąžiningos, lupikauja, o jų nuostatos neetiškos.” Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba „Bigbank” nubaudė 30 tūkst. Lt bauda už klaidinančią reklamą dėl esą „greičiausio kelio iki pinigų”. Kredito įstaiga pralaimėjo visų pakopų teismus. „Bigbank” atstovas Audrius Kasparavičius tikino, esą „Bigbank” yra bankas, o ne paprasta greitųjų kreditų bendrovė. Tačiau „Bigbank” veiklos esmė – vartojimo kreditai, kurių palūkanos yra vienos didžiausių šalyje. Palyginti su kitais bankais, „Bigbank” kreditų palūkanos yra beveik du kartus didesnės. Be kita ko, atlikusi sutarčių analizę 2008 m. pradžioje VVTAT paskelbė, kad ne tik „Big bank”, bet ir „Moment Credit” , „General fi nancing”, „Mobile Credit Baltic” sutartyse buvo vartotojų ekonominius interesus pažeidžiančių nuostatų. 2009 m. tik UAB „HST komunikacijos” kredito sutarties bendrosios sąlygos buvo įvardytos nesąžiningomis. Po šių sprendimų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba tarsi užmigo žiemos miegu.

Kiek Lietuvoje gali būti lengvatikių?

Julius Veselka, Seimo narys

Mane net juokas ima, nes vis klausiu, kiek Lietuvoje dar gali būti kvailių. Kaip žmogus gali imti kreditą, kurio palūkanos siekia 10 proc. ir daugiau? Suprantu, jei kalbama apie verslą, kai po trumpo laiko gavęs pelno padengsi tas palūkanas ir pinigų dar liks. Bet niekaip nesuvokiu, kaip galima skolintis pinigų televizoriui, šaldytuvui arba kitoms prabangos prekėms. Lietuvis nuo seno buvo mokomas niekada nesiskolinti pinigų iš banko. Išvada viena, lengvatikio neapsaugos niekas – net įstatymai, nes jį apgaus bet kur. Suprantama, įstatymais turime sutvarkyti rinką, bet reikia daryti taip, kad neperlenktume lazdos ir apskritai neuždraustume tų greitųjų kreditų.

Kažkas manipuliuoja skaičiais

Kristina Nemaniūtė, Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė

Smulkųjį kreditą gauna tik beveik kas antras kreipęsis į smulkiųjų vartojimo kreditų teikimo įmonę. Tai paaiškėjo trumpalaikes paskolas SMS, telefonu ir internetu teikiančias bendroves vienijančiai mūsų asociacijai susumavus trijų šių metų ketvirčių duomenis. Šiemet per 9 mėnesius asociacijos nariai smulkiuosius kreditus suteikė beveik 29,5 tūkst. klientų. Net 96,53 proc. asociacijos narių suteiktų smulkiųjų kreditų buvo grąžinti, ir tai yra įmonių atsakingos kreditavimo politikos rezultatas. Per 9 šių metų mėnesius daugiau nei 23 tūkst. klientų atsisakyta suteikti smulkųjį kreditą. VVTAT duomenys rodo, kad gauti tik du skundai dėl LSVKA narių teikiamų smulkiųjų kreditų paslaugų. Vadinasi, einame teisinga kryptimi. Be to, kažkas sąmoningai manipuliuoja skaičiais ir klaidina bei gąsdina visuomenę „greitųjų kreditų kilpa ant Lietuvos kaklo”.