G.Didžiokas: „Krizė – populistų įrankis“
Pasaulyje įsisiūbavusi finansų krizė neaplenks ir Lietuvos, tačiau daugumai politikų šiuo metu tai mažai terūpi – jie pasinėrė į rinkimų karštinę ir savo oponentų juodinimą.
Tokios nuomonės laikosi Europos Parlamento narys Gintaras Didžiokas raginantis visus politikus pradėti rimtas diskusijas dėl krizės pažabojimo, rašo „Respublika“.
– Ar finansų krizė, apie kurią be paliovos kalba pasaulis, taip pat ir Lietuvos žiniasklaida, jau atėjo į Lietuvą, ar mes ją dar tik pamatysime?
– Ji yra atėjusi. Tačiau blogiausia tai, kad net tokiu sudėtingu globaliai ekonomikai laikotarpiu krizę bandoma paversti politinės kovos įrankiu. Visa tai daroma su šou elementais nepagalvojus, kokios bus pasekmės.
Viena vertus, žmonės yra gąsdinami. Kita vertus, Vyriausybė yra paverčiama pagrindine kaltininke. Tai visiškai nepamatuota. Tačiau kai kas siekia iš to uždirbti politinį kapitalą. Jie tvirtina, kad ateis į valdžią ir viską pakeis, bet, deja, taip nebus. Šie žmonės yra nenuoširdūs. Jie meluoja ne tik sau, bet ir piliečiams. Tai yra labai žalinga ir pavojinga valstybei.
– Kokie politikai taip daro?
– Tai tie, kurie laiko save teisingiausiais, tradiciniais politikais, vadina save valstybininkais. Ar kas nors girdėjo politines diskusijas apie išeities iš krizės kelius, kryptis, būdus. Ne! Iš vienos pusės yra visko neigimas, iš kitos – atsimušinėjimas, kuris irgi nėra racionalus. Blogiausia, kad tai daroma visais politiniais lygmenimis: pradedant mūsų prezidentu Valdu Adamkumi, baigiant mūsų deleguota komisare Dalia Grybauskaite.
– O koks D.Grybauskaitės vaidmuo šiuo atveju?
– Jeigu sakai a, turi pasakyti ir b. Jeigu kritikuoji infliaciją, biudžetą, tuomet žmonėms turi pasakyti: „Atlyginimo padidinimo nebus, kompensacijų nebus, mažesnių kainų nebus, bet galbūt bus labiau subalansuotas biudžetas, galbūt mažesnė infliacija“. Tačiau tai, kas patogu, sakoma, o kas nepatogu – ne.
– Nemanote, kad D.Grybauskaitė keliais savo pasisakymais padėjo Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams?
– Be jokios abejonės. Kaip aš ir minėjau, ji pasakė a, bet nepasakė b. Jei ji būtų pasakiusi b: „Žmonės, jūsų atlyginimai augs mažai, jūs turėsite mažiau pinigų“, reakcija būtų visiškai kitokia. Ir jos populiarumo reitingas būtų visiškai kitoks.
– Žvelgiant į mūsų politinę padangę iš Briuselio, nesusidaro įspūdis, kad žmonės balsuodami už pažadukus ir marginalus rodo nusivylimą politikais?
– Tai yra pastarųjų aštuonerių metų tam tikro socialinio ir politinio elgesio pasekmė. Kokia informacija, koks bendravimo stilius yra brukamas žmonėms nuo ryto iki vakaro? Visi yra murkdomi purve, eskaluojami patys žemiausi žmogaus jausmai: pavydas, nepasitenkinimas, įtarumas. Tai daroma norint pažeminti kitą ir išaukštinti save.
Prieš porą metų vienas labai protingas ir žymus Lietuvos žmogus pasakė: yra tam tikros jėgos, kurios suinteresuotos, kad Lietuva negerbtų nieko, kad lietuviai nepasitikėtų niekuo, turint omenyje savo valdžią, bus daroma viskas, kad nebūtų stiprių politinių lyderių, jie bus murkdomi purve. O tada mes turėsime tuos, kuriais galima bus lengvai manipuliuoti arba vesti „kur reikia“. Tuomet man buvo sunku tuo patikėti, tačiau dabar matau, kad tai pildosi: viskas eina per tam tikrų jėgų primetimą žmonėms – jie sprendžia: „Tas yra geras, o tas blogas“.
Dabar ir turime tokį rezultatą: žmonės laukia išgelbėtojų ir stebuklų. Ta pati krizė naudojama pigiam populizmui. Žmonėms tik pažadama, tačiau nepasiūloma nieko konkretaus. Ypač juokinga, kad krizę išnaudoja tie politikai, kurie nėra padarę jokių konkrečių darbų.
Žmonės rinkdami valdžią negali vadovautis vien emocijomis. Parodyk per televiziją beždžionę dešimt kartų, rytoj ją išrinks. Tai kur mes judame? Galbūt ta beždžionė gali būti cirke puikiausia žvaigždė ir mes visi jai plosime. Seimo negalima paversti cirku.
– Turite omenyje Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partiją?
– Ne tik tai. Yra visa krūva kitų.
– Visi kas netingi dėl krizės kaltina Vyriausybę, tačiau pasižiūrėjus į mūsų kaimynes Latviją ir Estiją matyti, kad ten ekonominė padėtis daugeliu atvejų yra kur kas blogesnė nei Lietuvoje. Ar nėra taip, kad mūsų Vyriausybės „kaltė“ yra sąmoningai išpučiama?
– Be abejo. Mes vis dar turime bendrojo vidaus produkto augimą. Tuo tarpu ekspertai pradeda gąsdinti, pūsti burbulus. Be abejo, reikia matyti tą krizę, adekvačiai ją vertinti, rengtis ir ieškoti sprendimų.
Tačiau sprendimų niekas nesiūlo, vyksta krizės eksploatavimas savais politiniais tikslais. Kai kurie politikai vadovaujasi patarle „Kuo blogiau, tuo geriau“. Tačiau dėl to kentės valstybė ir paprasti žmonės.
– Ilgainiui turėsime naują Vyriausybę. Jūsų manymu, kokių žingsnių turi imtis nauja valdžia siekiant sumažinti krizės padarinius Lietuvai?
– Svarbiausia – visi politikai, nesvarbu, kiek jie laimės mandatų rinkimuose, turi galvoti, kaip bus sprendžiami Lietuvos nacionaliniai interesai, ekonominės problemos. Štai apie ką reikia kalbėti.
– Kuri Europos Sąjungos šalis galėtų tapti mums pavyzdžiui dorojantis su finansų krize?
– Šiuo atveju mums labai geras pavyzdys yra Airija, kuri iš karto po „Lehman Brothers“ banko bankroto priėmė specialius teisės aktus, kurie užtikrino airių finansinės sistemos stabilumą. Turime kalbėti apie teisinius mechanizmus, leidžiančius teisiškai spręsti ekonomines problemas finansinės krizės akivaizdoje. Tačiau visi dabar užimti derybomis dėl koalicijų formavimo ar vietų dalybomis.
– Palyginti su kitomis ES šalimis, kaip finansų krizė veikia arba gali paveikti Lietuvą?
– Pas mus kol kas yra labai švelnus krizės poveikis. Turime labai geras sąlygas ir išlikti, ir nuo jo atsispirti.
Finansų ekspertai sako, kad dabar bus brangu skolinti, nėra pinigų. Tai netiesa. Pinigų pasaulio rinkose yra labai daug. Mes galime pasiskolinti pasaulio rinkoje labai nebrangiai sukūrę atitinkamus valstybinius instrumentus.
Dabar, sako, reikia imtis taupymo režimo, kaip po Rusijos krizės 1998 m. Antrą kartą lipama ant to paties grėblio. Anksčiau reikėjo taupyti, priveržinėti varžtus ir žaboti neatsakingą kreditavimą ar spekuliacijas nekilnojamojo turto rinkoje.
Dabar, kai ekonomika lėtėja, kai kas siūlo veržti deguonį verslui, stabdyti statybas, neinvestuoti į didelius ir ilgalaikius projektus, kurie kuria pridėtinę vertę ir darbo vietas. Čia yra nesąmonė. Ką mes taupysime? 1998-1999 m. po tokių „taupymų“ Lietuvos verslas buvo įvarytas į didžiulius tarpusavio įsiskolinimus.
Bijau, kad dėl tokio populizmo krizė bus ne sumažinta, o padidinta. Tačiau jeigu mes šioje sunkioje situacijoje ieškosime galimybių, – o jų mes tikrai turime, – viskas bus kur kas geriau. Lietuvos žmonėms reikia sprendimo.
– Europos Parlamentas ir Europos Komisija tinkamai sureagavo į krizės keliamas grėsmes?
– Reakcija yra konstruktyvi, gana greitai imtasi priemonių. Šiaip Europai nėra įprasta taip greitai priimti sprendimus. Tačiau krizės grėsmės akivaizdoje tai daroma. Be abejo, galima būtų kai ką padaryti greičiau, tačiau svarbiausia, kad yra dialogas, priimami sprendimai, ieškoma sutarimo.
