Finansų krizė: devalvacijų „paradas“ apims visas šalis

JAV federalinė rezervų sistema ( FRS ) paskelbė, kad nustatomas pagrindinio tarifo diapazonas 0,00-0,25% metinio lygio. Tai absoliutus rekordas. Taigi, tiltai sudeginti, Rubikonas peržengtas. FRS nebegali stimuliuoti ekonomikos, mažindama tarifus. Bet vargu ar šis įvykis turės lemiamos įtakos ekonomikai – tarifo sumažinimas iki nulio turi greičiau simbolinę prasmę. Bankai labai nenoriai kredituoja verslą. O JAV ekonomikos smukimas tęsis ir toliau.

Situaciją komentuoja žinomas ekonomistas Michailas Chazinas, dar 2003 metais savo knygoje aprašęs dabartinę ekonomikos krizę:

-Amerikiečiai davė signalą, kad pinigais užvers save ir visus kitus. JAV turėjo tris variantus. Iš viso nutraukti dolerių spausdinimą- ir tada viskas būtų sugriuvę labai greitai. Spausdinti pinigus, bet tik labai mažais kiekiais- tada žlugimas būtų trukęs 2,5-3 metus. Arba stakles įjungti pilnu pajėgumu, sukeliant hiperinfliaciją, ir tada kolapsas ištiks po metų – pusantrų. Buvo pasirinktas trečias variantas. Kitaip jie negalėjo pasielgti. Dabartiniam Vašingtono elitui svarbiausia – išgelbėti giminingus bankus. Būtent tuo jie dabar ir užsiims. Iš esmės tai korupcinė schema, kurią mes matome ir kituose šalyse. Vartojimo defliacijos fone įsibėgės nominalioji infliacija, ir JAV įvyks stagfliacija. T.y.JAV paklius į ypatingai bjaurią situaciją – ekonomikos smukimą esant aukštam infliacijos lygiui. JAV ekonomika smuks trečdaliu, amerikiečių gyvenimo lygis – du kartus.

Rusijai gi nuo FRS tarifų sumažinimo naudos jokios. Tik toliau kris perkamoji galia. Mano giliu įsitikinimu, planetos laukia sunkios depresijos dešimtmetis su ne mažesniu kaip 20% pasaulio ekonomikos nuosmukiu.( M. Chazinas . Devalvacijų „paradas“)

Per paskutines dvi savaites daugelis pasaulio šalių ( tiksliau, jų Centriniai bankai ) žymiai sumažino diskonto tarifus. Europos centrinis bankas čia sumušė rekordą- net tris ketvirčius procentinio punkto, istorinį maksimumą. Daugelis ekspertų į tai žiūri kaip į bandymus stimuliuoti savo ekonomikas. Sutiksime su jais, tik su kai kuriais pataisymais. Nes pagrindinis klausimas- kaip stimuliuoti. Pigių kreditų pasiūlos didinimo sąskaita? Bet įsivaizduokim save banko vietoje. Taip, jam pinigai atitenka pigiau. Bet kai kurie jo klientai sekančiais metais bankrutuos. Nes krizė tęsiasi ir baigtis visai nesiruošia ( ką bekalbėtų oficialūs asmenys, daug metų paaukoję įrodinėjimams, kad jos apskritai negali būti ). Tai reiškia, kad dalis kreditų, kuriuos bankas šiandien gali išduoti, atgal sugrįš nepilnai. Be to, kalbama ne apie procentus, o apie patį kredito kūną, t.y. daug didesnes sumas. O tai reiškia, kad šią riziką būtina įtraukti į procentinį tarifą ( arba net visiškai atsisakyti išduoti kreditus probleminėms įmonėms ir šakoms ). Tokiu būdu komercinio kredito tarifas išaugs tiek, kad kažkokios ten diskono kredito dalies sumažėjimas apgailėtinais 0,25 ar 0,5 ar netgi 0,75 procentiniais punktais nieko nepakeis.

Paklausite, tai kam gi apskritai tada blaškytis? Ogi viskas labai paprasta- vieningos dolerio ekonominės erdvės rėmuose ekonomikos krizės sąlygomis prasidės rimti nesutarimai tarp šalių- eksportuotojų ir šalių- importuotojų.

Pirmosioms priskiriama, pavyzdžiui, Japonija ir Vokietija, antrosioms- JAV. Tai štai, visuotinės paklausos kritimo sąlygomis, o taip pat ir gamintojų, šalių vadovai turi imtis kažkokių priemonių jiems palaikyti. Eksportuotojai- kaip palaikyti savo eksportą ( visų pirma JAV ), importuotojai- kaip kovoti su reiškiniu, kai dėl pajamų sumažėjimo piliečiai negali nusipirkti jiems būtinų prekių, kurios gaminamos už šalies ribų.

Išeitis randama, ir, be to, labai lengvai. Reikia tik sukurti sąlygas nacionalinei valiutai nuvertėti, kitų valiutų atžvilgiu. Tada prekės gamyba kainuoja tiek pat, o štai jos kaina tos šalies, kuri prekę įsiveža, valiuta tampa mažesnė, t.y. išauga prekės konkurencingumas. O importuotojų logika kitokia: jei pinga sava valiuta, tai naudingiau prekę gaminti savo šalyje, t.y. didinti užimtumą ir kapitalo nutekėjimą.

Šie samprotavimai atrodė tik abstrakcija. Bet šiandien jie tapo realybe- kai dėl krizės pinigų biudžete vis mažėja, o kiekviena darbo vieta tampa vis principingesnė. Mes pamatysim ir kitus nacionalinių valiutų kurso mažinimo būdus, tame tarpe – emisinio įmonių palaikymo sąskaita.

Žinoma, čia veikia ta pati taisyklė- mažėjimas per daug nereikšmingas, kad įtakotų eksporto- importo operacijų pelningumą. Bet tai ir nesvarbu- tai ženklas, signalas visiems, būtent kokią politiką pasirinko Centrinis bankas. Savos valiutos devalvacijos politiką.

Reikia pažymėti, kad Europoje tai jau sukėlė skandalą. Vokietija atsisakė paremti Europos ekonomikos palaikymo planą, kurio vertė 200 milijardų eurų. Ji nutarė savo įmones palaikyti savarankiškai. Tai toliaregiškas žingsnis ( Vokietija su Kinija – stambiausi pasaulio eksportuotojai ), kuris jai sudarys sąlygas stiprinti savo įtaką ir ES, ir pasaulyje, nors ES tai atsilieps ypač neigiamai.

Taigi pasaulio artimiausiu metu laukia tikras „devalvacijų paradas“, nes nė viena šalis nenorės šiandien tapti rinka kitoms, naikindama savo ekonomiką. Visgi, atleiskit, pamiršau, viena šalis vis dėlto atsiras. Tai Rusija. Ji maksimaliai „laiko“ rublį, neleisdama jam kristi, ir dar priedo didina refinansavimo tarifus. Taip, žinoma, ji, kaip ir visi pasaulyje, mažai kam turi įtakos, bet tai irgi signalas. Signalas visiems, kad Rusiją galima užversti pigiu importu, kompensuojant savų rinkų nuostolius, o ji net nesiruošia gintis.

Kodėl Rusijos valdžia vykdo tokią pinigų politiką, suprasti visiškai neįmanoma, bet juk ne pirmas kartas. Nesąmoningai pradedi prisiminti visas konspirologines teorijas, bet nuo to ne lengviau. Bet kuriuo atveju, kaip pavyks išgyventi mūsų gamintojams, jei iki kovo rublis nebus devalvuotas bent du kartus, vienas dievas težino. Kaip ir to, kaip gyvens iš pašalpų darbo netekę darbininkai.

Pažymėsim, kad „devalvacijų paradas“, praktiškai, gali tęstis amžinai. Bet jis turi ir natūralią ribą, ties kuria procesas gali sustoti, t.y. tai bus vieningų rinkų sistemos irimo momentas. Reikalas tame, kad pastovi devalvacija ir besitęsianti ekonominė krizė atves prie to, kad įmones labiau domins santykiai su nacionalinio banko sistema negu su FRS. Prisiminkime 90-uosius metus. Kas tada domino stambaus verslo savininkus? Milžiniškų pinigų gavimas, pardavus dalį savo įmonės akcijų Londono ar Niujorko biržose. Aišku, kad būtent Londonas ( Sitis ) ir Niujorkas ( Volstritas ) diktavo žaidimo taisykles visam pasauliui.

O kai pas jus viskas žlunga, o vienintelis pinigų šaltinis- nuosavas centrinis bankas, tai ką gi domins Londonas? Žinoma, nieko. Ir doleris taip pat. Ir prasideda iš pradžių stichinis, o paskui vis labiau tikslingas taip vadinamų „valiutinių zonų“ kūrimas, su savo, skirtinga nei dolerio, emisine sistema. Štai čia ir ateis laikas šių sistemų stiprinimui ir „devalvacijų parado“ nutraukimui. Tarp kitko, būtent šituo metu ir gali atsirasti „amero“, apie kurį taip daug rašo. Kai JAV vadovybė praras išėjimo į kitas rinkas su savo valiuta viršenybę, reikės ginti savo ekonomiką nuo milžiniškų įsiskolinimų, išsimėčiusių po visą pasaulį. Bet tai aptarinėti kol kas per anksti.