Ar verta valdžiai kirsti šaką, ant kurios pati sėdi?
Kodėl, Jūsų nuomone, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektas susilaukė gan audringos verslo visuomenės reakcijos?
Vyriausybės palaimintas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektas sukėlė pagrįstą verslo visuomenės pasipiktinimą jau vien dėl to, kad nevykdomi verslui duoti pažadai – mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą bent iki 29 procentų. Kuomet buvo priiminėjamas Pelno mokesčio įstatymas ir jo pagrindu 15 procentų apmokestinamos investicijos, verslui buvo prižadėta nuo 2003 metų sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Nors projekte numatytas neapmokestinamojo minimumo didinimas ir mažina mokesčių naštą, tačiau ne tokiu mastu ir ne tiek, koks sumažėjimas būtų gautas sumažinus bendrąjį tarifą. Tačiau tarifai – tik viena medalio pusė. Neabejoju, kad verslininkus, o ir visus Lietuvos gyventojus – pajamų mokesčio mokėtojus – neramina itin plečiama apmokestinimo bazė, komplikuota bei paini mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir deklaravimo tvarka, o taip pat mokesčių administratoriams suteikiami kone neriboti įgaliojimai interpretuoti įstatymo nuostatas.
Daugelio verslo atstovų nuomone, 33 proc. tarifas brangins darbo jėgą, neskatins kurti naujų darbo vietų, o svarbiausia – nepadės Lietuvai konkuruoti dėl užsienio investicijų. Ar jūs sutinkate su tokia nuomone?
Sutinku, kad išliekantis 33 procentų pajamų mokesčio tarifas neskatins kurti naujų darbo vietų ir nepadės konkuruoti dėl užsienio investicijų. Jei palygintume su kaimyninėmis Estija ir Latvija, jų įmonių konkurencingumas, priėmus naująjį pajamų mokesčio įstatymą, ūgtelėtų. Svarbu ir tai, kad priėmus naująjį Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, darbo jėgos našta neišaugų, nes jau ir dabar jai taikomas 33 procentų tarifas. Tiesioginiai darbo jėgos kaštai, susiję su pajamų mokesčio mokėjimu nuo darbo užmokesčio, netgi šiek tiek sumažėtų dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo. Tačiau, kaip minėjau, šis sumažėjimas gana simbolinis (maždaug 13 litų kiekvienam žmogui „į rankas“). Be to, itin didėja mokesčio administravimo kaštai, kitokios pajamos (pavyzdžiui, autoriniai atlyginimai) bus apmokestinamos sunkesne mokesčio našta. Bet vis tik didžiausia įstatymo yda yra jo vertinamųjų nuostatų gausumas, galimybės interpretuoti apmokestinimo taisykles ir iš to išplaukianti rizika.
Ar iš tiesų daugeliui individualiųjų įmonių gresia žlugimo pavojus. Jei taip, kodėl?
Tikrai pastaruoju metu vykdoma politika tarsi sąmoningai ir kryptingai siekia sunaikinti individualiąsias įmones. Bėda ta, kad vieni jas įsivaizduoja kaip įmones ir pritaiko visus įmonėms taikomus reikalavimus, kiti jas įsivaizduoja kaip individualiai vykdomą veiklą, prilygina darbo santykiams ir pritaiko asmenims numatytas taisykles. Rezultatas – individualios įmonės nepelnytai velka dvigubą naštą. Individualių įmonių pelnas apmokestinamas taip pat, kaip ir kitų įmonių, tačiau nuo to pelno jos įpareigotos mokėti dar ir socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai (greta įmokų bazinei pensijai), ko nedaro akcinės bendrovės. Pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projekto nuostatas, individualių įmonių savininkų pajamos – tas pats pelnas, jo paskirstytoji dalis – bus apmokestintos papildomai 15 procentų pajamų mokesčio tarifu. Taigi, individualioms įmonėms tenkanti mokesčių našta yra žymiai sunkesnė nei kitų įmonių, ji beveik lygi darbo jėgos apmokestinimui. Tačiau tarp individualių įmonių pelno ir darbo pajamų negalima dėti lygybės ženklo. Juk individualios įmonės iš pelno dar turi ir verslą plėtoti, todėl mažiausiai ką būtina padaryti, tai kuo skubiau panaikinti individualių įmonių pelno apmokestinimą valstybiniu socialiniu draudimu.
Kodėl, Jūsų nuomone, naujasis įstatymas skatintų verslą “trauktis į šešėlį” arba visiškai pasitraukti iš mūsų šalies?
Dažnai klaidingai manoma, kad mokesčiai yra renkami. Galvojama, kad žmogus mokės tiek, kiek iš jo pareikalausi, kokį mokestį nustatysi. Paradoksalu, tačiau mokesčiai yra ne renkami, bet mokami. Kiekvienas žmogus pats nusprendžia, kurią savo pajamų dalį jis gali skirti mokesčiams sumokėti. Jei įstatymais pareikalauta našta yra didesnė nei žmogus išgali atiduoti, lieka tik laiko klausimas, kada jis suras būdą, kaip mokesčio naštą sumažinti iki pakeliamos. Jei tokio būdo jis neras, tuomet jis tiesiog nustos dirbti ar užsiimti ūkine veikla. Tai jam tiesiog neapsimokės. Žinant, kad lietuviškoji socialinės paramos sistema vis tik yra gana dosni, nustačius pernelyg sunkius mokesčius, gali nutikti taip, kad kur kas palankiau ne dirbti, bet gyventi iš pašalpų. Tačiau tokia padėtis būtų labai pavojinga ir grėsti valstybės finansų krize. Nes iš kur gi valdžia ims pinigų toms pašalpoms, jei nykstamai mažės mokesčių mokėtojų, o daugės mokesčių vartotojų? Deja, valdžia trumparegė, jos vienintelis rūpestis – daugiau mokesčių ir dabar. Ji kerta šaką ant kurios pati sėdi.
Kai kurie ekspertai mano, kad įstatymo projekte paliekama daug laisvės interpretacijai. Gal pateiktumėte konkrečių pavyzdžių?
Ko gero, geriausi pavyzdžiai, demonstruojantys projekto netikslumą, yra pajamų natūra apmokestinimas, pajamų iš kūrybinės veiklos ir honorarų apmokestinimas, tikrosios rinkos kainos nustatymas, koreguojant sandorių vertę, pozityviųjų pajamų apmokestinimas, galiausiai, ir individualios veiklos nustatymas ir jos pajamų apmokestinimas. Šių nuostatų taikymas remiasi ne įstatyme nustatytais kriterijais, bet subjektyviais vertinimais. Tik mokesčių inspekcijai atlikus patikrinimą, mokesčių mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo galės būti tikras, kad teisingai sumokėjo mokesčius, nes vienodai suprato „reikalų esmę“. Tačiau tokia padėtis nėra normali. Kuomet mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo prievolė yra nustatyta pačiam mokesčių mokėtojui ar mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, tačiau nepasakoma, kaip tai padaryti, kiekvienas mokėtojas tampa potencialiu pažeidėju. Tuo tarpu kiekvienas mokesčių administratorius tampa ponu viešpačiu, nes nuo jo subjektyvaus vertinimo priklausys mokėtino mokesčio (ar baudos) dydis. Mokesčių taisyklių netikslumas, vertinamasis jų pobūdis skatina korupciją, mažina pasitikėjimą valstybės institucijomis, o ir pačiais įstatymais. Galiausiai, diskredituojama pati teisinės valstybės idėja, nes net teismuose nagrinėtų mokestinių ginčų sprendimai dažnai prieštarauja ekonominei logikai, kuria turėtų būti remiamasi taikant vertinamąsias nuostatas, tačiau neprieštarauja „biudžeto interesams“.
