Apie IAE uždarymą
Lietuvos energetikos strategija, turėtų būti dokumentas, kuris nusako kokias mes paliksime gyvenimo sąlygas ateinančiom kartom. Verta įsiklausyti į JAV elektros energetikos tyrimo instituto direktoriaus Ch. Star’o žodžius: “Energetika yra per daug svarbi, kad ją būtų galima palikti politikams”. Politikai keičiasi, o vis didėjantis energijos poreikis, stiprėjant ekonomikai, išlieka kiekvienoje šalyje.
Prieš gerą dešimtmetį, viršūnių susitikime, G-7 sprendimas dėl RBMK tipo reaktorių, teigiant kad jie nesaugūs ir todėl turi būti uždaryti, priimtas informacinio stygiaus sąlygomis, neišvengiant vakarietiško lobizmo. Tai vertintina kaip trumparegiškas sprendimas, negebantis numatyti ilgalaikių savo priimtų sprendimų padarinių.
Ignalinos AE pastatė ne Lietuva, o buvusi Tarybų Sąjunga didelio regiono reikmėms. Kažkaip nesinori tikėti, kad prieš statant Ignalinos AE Vakarų veikėjams nebuvo žinoma, kokie yra sovietiniai atominiai reaktoriai. Bet tada jie tylėjo, nes tai būtų buvęs kišimasis į galingos valstybės vidaus reikalus. Kalbos, kad Ignalinos AE nesaugi, pasigirdo tik tada, kai ji sklandžiai perėjo valstybingumą atkūrusios Lietuvos nuosavybėn, susidorota su visomis iškilusiomis problemomis ir pradėta kalbėti apie elektros linijos statybą į Lenkiją. Nuo šių veiksmų elektrinės geografinė padėtis nepasikeitė ir ji nepriartėjo prie Vakarų.
Demokratiškame ginče mes su Vakarų politikos funkcionieriais niekuomet nesutarsime, nes argumentai grindžiami skirtingomis prielaidomis, nuostatomis ir net skirtinga pasaulėžiūra. Prielaida, kad IAE yra Černobilio tipo iš esmės klaidinga, visiškai neatitinka esmės, nes po atliktos modernizacijos, tai jau naujos kartos reaktorius. Mes kylančią riziką dėl branduolinės jėgainės darbo ( kuri yra tokia pati kaip ir vakaruose) Ignalinos AE atveju priimame kaip savanorišką ( tai rodo įvairiose apklausose gauti rezultatai – teigiamas požiūris siekia 80 proc.), tikėdami jos ekonominėmis galimybėmis, o oponentas tai suvoks kaip jam bereikalingai primetamą riziką. Mes suteikiame branduolinės energijos teikiamai naudai didesnę vertę. Bėda ta, kad uždarymo projekto siūlytojai yra turtingesni ir stipresni nei prieštaraujantieji.
Esama ir ryškių interesų. Atominės elektrinės uždarymas – ilgas ir brangus procesas, tam reikės milijardinių lėšų ir begalės įvairių projektų. Tai patraukli perspektyva uždirbti daugeliui Vakarų, Rusijos ir Lietuvos įvairių sričių konsultantų, specialistų ir verslo atstovų. O Rusijai ši akcija itin patraukli. Juk uždarius Ignalinos jėgainę, Lietuvai elektros vis tiek reikės. Ją gaminti reikės deginant organinį kurą, o dujos – patraukliausias kuras, kuris galėtų pakeisti branduolinį. Be to, už organinį kurą, kurio poreikis ženkliai padidės, teks mokėti bent keturis kartus brangiau negu už branduolinį. Rusijai tai – nebloga perspektyva. O jai jau, žinoma, nerūpi, kad ženkliai padidės aplinkos tarša. 1996 metais Budapešte JAV Strategijos ir tarptautinių tyrimų centro Vašingtone direktorius R. E. Elert’as yra pareiškęs, kad bandymai įtikinti Lietuvą uždaryti Ignalinos AE yra nenaudingi, o vyravusi nuomonė uždaryti sovietinius reaktorius suteikiant finansinę pagalbą – klaidinga ir neproduktyvi. Išvada aiški, pirmiausiai turi būti išnaudojamas tas turtas, tos galimybės, kurias mes jau turime, kas jau pastatyta ir eksploatuojama.
prof. Leonas Ašmantas
Asociacijos Lietuvos energetikų sąjunga Prezidentas
