Metalistų fenomenas

Grupės “Mayhem” koncertui nugriaudėjus

Praėjusį savaitgalį Vilniuje buvo išlaipintas didelis sunkiosios muzikos desantas. Senuosiuose Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno balandžio 16 d. vakare griaudėjo žymi metalinė grupė “Vader”, o balandžio 17 d. vakare žanro klasikai “Mayhem”. Abu vakarus salė buvo sausakimša, ir tai gana iškalbingai paliudijo, kad ši jaunimo subkultūros forma kategoriškai atsisako išnykti iš Lietuvos.

Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu tai nevalyvi agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiausiais neigiamais stereotipais.

Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu ėmė rastis prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra. Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja laikui bėgant. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms. Mat ankstesniais laikais žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš visuomenės tradicijas tapo gana linksma pramoga, už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu “jaunatviškas maištas” jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas, tad paradoksas neprisijungimas prie jokių “jaunatviško maišto” formų reikalauja bene didesnės drąsos ir valios, negu pats maištavimas.

Be abejo, daugelio jaunuolių maištas yra buitinis ir individualus, jis pasireiškia važinėjimu dideliu greičiu, nesaikingu kvaišalų vartojimu, ekstravagantiška išvaizda, konfliktavimu su vyresniaisiais ir panašiais išdykavimais. Ne per seniausiai Vilniaus meras padarė paslaugą tokių maištavimo formų fanams, uždrausdamas gerti alų viešosiose vietose, tad dabar kiekvienas gali tuštinti butelį Sereikiškių parke ar Vokiečių gatvėje, jausdamas vidinį pasitenkinimą, kad be jokių pastangų ir gresiančių nemalonumų meta “iššūkį” visuomenei.

Jaunimo judėjimų atstovams visos šios išdaigos, be abejo, nėra svetimos, tačiau tai tik atributai, o ne pasaulėžiūros dalis. Taip, hipiai mėgo parūkyti “žolytę” ir papiktnaudžiauti palaidais lytiniais santykiais, tačiau rengdavo neregėto masto antikarines akcijas. Pankai kovojo prieš kapitalizmą ir darbininkų išnaudojimą, demonstratyviai laužydami elementarias elgesio ir padorumo normas. Baikeriai išpopuliarino maksimalios laisvės idealą, kurį galima pasiekti motociklu klajojant po pasaulį. Žodžiu, įgaudamos užmojį jaunimo kultūros smarkiai paveikė Vakarų valstybių gyventojų pasaulėžiūrą ir elgesio modelius. Tai, kas šokiruodavo 6-ojo dešimtmečio žmones, atrodė visiškai padoru 1985-aisiais, o dabar visai įprasta atrodo tai, kas būtų nelabai patikę tais pačiais 1985-aisiais.

Tačiau šiuo metu jaunimo judėjimus akivaizdžiai kamuoja idėjų badas. Sunku beišgalvoti kažką nauja, nes niekuo dabar visuomenės nenustebinsi. Juolab kad pramogų verslas ir masinės kultūros skleidėjai gana sėkmingai, nors gal ir nesąmoningai, neutralizuoja jaunimo maištą, patys jį propaguodami. Seniau įvairiose kūno vietose tankiai suverti auskarai buvo pankų atributas, nervinantis kaimynystėje gyvenančius ponus ir ponias, o dabar tokiais atributais gali puikuotis tvarkingos, gerai besimokančios ir tėvų klausančios paauglės. O apsmukusius, purvinus hiphoperių apdarus, simbolizavusius priemiesčių proletariato skurdą, po MTV populiarinimo kampanijos gamina profesionalūs dizaineriai ir, matyt, kraunasi nemenkus pinigus. Kol kas jaunimo judėjimų idėją dar stengiasi išsaugoti antiglobalistai, tęsiantys hipių ir pankų antimilitaristinės, antikapitalistinės ir ekologinės kovos tradicijas, tačiau ir jie sparčiai inkorporuojami į masinę populiariąją kultūrą: kapitalistai prekiauja palaidinėmis su jų mylimo stabo Che Guevaros “abrozdėliais”, o per MTV rodomas klipas, kuriame jaunimo riaušes šlovina manekenės veido ir makiažo mergina, kad ir mūvinti sportbačiais bei vilkinti treningais (kalbu apie Avril Lavigne).

Sparčios jaunimo judėjimų komercializacijos ir priklausomybės nuo pramogų verslo kontekste metalistai rodo bene didžiausią atsparumą. Šis judėjimas atsirado apie 1970-uosius, kaip ir baikeriai, pankai, skinhedai, kai jaunimas ėmė nusivilti geraširdiškųjų hipių idealizmu. Iš kitų metalistai labiausiai skyrėsi toli gražu ne išvaizda. Tiesą pasakius, klasikinio metalisto išvaizda yra gana eklektiška ilgi plaukai perimti iš hipių, odiniai tamsūs drabužiai iš baikerių, kareiviški batai, grandinės ir panašūs aksesuarai iš pankų. Būtent tokį klasikinį metalistą turėtų atsiminti tie, kurie Lietuvos didmiesčių kiemuose galėdavo matyti įnirtingas metalistų muštynes su “depešistais” (apie 1990-uosius), o kiek vėliau su “forsais”. Tokį įvaizdį puoselėjančių metalistų yra ir dabar, tačiau koncertuose kone pusę publikos sudaro tvarkingai nukirpti asmenys, vilkintys niekuo neišsiskiriančiais drabužiais (tiesa, stengiamasi nenutolti nuo tamsesnių atspalvių), ir jokių bėdų dėl to nekyla. Tad svarbiausia ne išoriniai požymiai.

Bene svarbiausia metalistų judėjimo ypatybė yra polinkis į romantizmą ir realybės vengimas. Tai ir yra jų maišto forma, visiškai kitokia nei politinius tikslus deklaruojančių pankų ir skinhedų. Pagrindinį dėmesį metalistai skiria estetinei išraiškai muzikai. Tiesa, statistiniam radijo stoties “M-1” klausytojui paprastai atrodo, kad visa metalinė muzika yra vienoda greitas tarškinimas elektrinėmis gitaromis ir būgnais bei riaumojimas. Tačiau geriau įsiklausius tenka pripažinti, kad metalinė muzika turi savo sudėtingą struktūrą, melodiją, o jos atlikimas reikalauja nemenkų gabumų. Susiformavo ir kryptys pagal pagrindinius nuotaikos akcentus: trash pasižymi energija, doom liūdesiu, death brutalia jėga, o black visais šiais požymiais. Toks skirstymas yra sąlygiškas, nes neatspindi visos reiškinio įvairovės.

Trankaus elektrinių gitarų ir mušamųjų garso bei brutalaus vokalo jau nebepakanka metalistų muzikinei kultūrai apibūdinti. “Brutalus” reiškia riaumojimą arba klyksmą (kai kada panašų į raudojimą), ir yra sąmoningai antiestetiškas, turintis šokiruoti. Tačiau dar 1991 m. populiari doom krypties grupė “Paradise Lost” šalia įprastinių metalinės muzikos atributų albume “Gothic” įkomponavo melancholišką ir skaidrų merginos balsą. Tuometinius brutalumą gerbiančius metalistus tai labai nustebino, tačiau šiuo metu jau kaip grybų yra pridygę grupių, šaižų metalo skambesį derinančių su moters balsu (“Theatre of Tragedy”, “Nightwish”), operos dainininkų choru (“Therion”), fleitomis, vargonais ir grigališkuoju choralu (“Haggard”), folkloro motyvais (“Finntroll”, “Otyg”) ir kitokiais netradiciniais priedais, kurie jau tampa tradiciniais. Atsirado net tokių originalių projektų kaip “Apocalyptica” (jos nariai, beje, yra Sibeliuso akademijos absolventai), kurie metalinį skambesį išgauna violončelėmis. Be abejo, niekur nedingo ir senasis minimalistinis metalas, o labiau išprusę metalistai pripažįsta ir senojo roko grandus (“Led Zeppelin”, “Deep Purple”), ir gotikinę, ir industrinę muziką, ir ambientą (muziką, kurią sudaro visokie žolės šlamesiai, upelio čiurlenimai ir vienas kitas muzikinis instrumentas žodžiu, visiška ramybė), ir net kai kurias folkloro formas.

Visa ši neabejotinai įvairi muzikinė kultūra remiasi gana savotišku ideologiniu pagrindu bėgimu nuo realybės. Kūrybinio įkvėpimo ieškoma didingoje senovėje Skandinavijos šalyse itin populiari vikingų tematika (“Enslaved”, “Falkenbach”, “Satyricon”), Baltijos šalyse didžiuojamasi paskutinių Europos pagonių statusu (“Obtest”, “Angis”, “Poccolus”, “Ha Lela” Lietuvoje, “Skyforger” Latvijoje, “Tharapita” Estijoje, “God’s Tower” Gudijoje), senosiose religijose ir mistikoje (“Marduk”, “Tiamat”, “Samael” yra pasivadinusios senovės Rytų dievybių vardais) ir netgi Tolkino “Žiedų valdovo” pasaulyje, kurio vardyną pasirinko tokios grupės, kaip “Isengard”, “Mordor”, “Burzum”, “Morgoth”. Nereikėtų to sieti su dabartiniu šio epo išpopuliarinimu Holivude grupės susikūrė prieš daugelį metų. Kas skaitė knygą ar bent jau matė filmą, atkreips dėmesį, kad metalistams labiau imponuoja neigiamos šioje knygoje veikiančios jėgos juk reikia pateisinti “tamsos vaikų” įvaizdį.

Prie “tamsos vaikų” įvaizdžio stiprinimo, be jokios abejonės, labai prisidėjo Vilniuje lankęsi norvegai “Mayhem”. Jie buvo juodžiausi iš juodžiausių ir pikčiausi iš pikčiausių. Grupė susikūrė 1984 m., 1987 m. išleido albumą “Deathcrush”, tokį ekstremalų ir neįprastą, kad grupė kaip mat tapo kultine. “Mayhem” visai nesiekė garso ir atlikimo kokybės, o stengėsi šokiruoti publiką brutaliu grojimu ir satanizmo bei grynojo blogio propagavimu. Formos iš tiesų buvo drastiškos koncertų metu vokalistas “Dead” stengdavosi pajusti mirties kvapą nešiodamas maišelyje negyvą kranklį ir retkarčiais jį pauostydamas. 1991 m. vaikinas nusišovė. Jį radę kiti grupės nariai iš kaukolės atplaišų pasidarė vėrinius, o vienas netgi mėgino gaminti ragu iš smegenų. Sunku pasakyti, kiek čia tiesos, tačiau “jaunatviškas maištas” įgavo iš tiesų neregėtas formas. Toliau buvo dar gražiau: vienas grupės narys sukūreno bažnyčią, po to nusmeigė kitą grupės narį ir 21 metams sėdo už grotų, kur jau 1996 m. išleido ambiento albumą.

Grupė “Mayhem” yra išskirtinė metalinės muzikos pasaulyje, kadangi jie ne traukėsi nuo realybės, bet bandė ją keisti drastiškomis priemonėmis. Nenuostabu, kad jų laukė tragiškas likimas, kaip ir daugelio revoliucionierių. Beje, jaunimo judėjimuose tokie susinaikinimai, nepakėlus kultinės asmenybės naštos, gana įprasti: prisiminkime Jimą Morrisoną, Janis Joplin ir “Mayhem” amžininką Kurtą Cobainą, tiesa, grojusį kiek lengvesnę muziką.

Taigi “Mayhem” atliko savo bauginančią misiją, kurios sunkumas ir tragiška baigtis, ko gero, pastūmėjo metalistus daugiau dėmesio skirti estetinei muzikos išraiškai, o ne idėjinėms kovoms. Rezultatas ir buvo minėta romantinės muzikos įvairovė. Kad pajustum jos užmojį, nebūtina būti metalistu. Kultūrologas Jonas Valatkevičius straipsnyje “Odė metaliniam vilkui” stebėjosi, kad “dar yra žmonių, kuriančių tragiškas ir didingas sistemas. Žmonių, nepaisančių ironijos, kurios šiais laikais susilaukia viešai rodomi stiprūs jausmai” (“Omni laikas”).

Visą šią paralelinę muzikinę kultūrą, kokybe nenusileidžiančią MTV pusfabrikačiams (metalistų grupės scenoje visada groja gyvai), kūrė palyginti negausios grupelės (net tokios žvaigždės kaip “Moonspell” turi kitus darbus, nes nepragyvena iš kūrybos) ir ne itin gausiai klausytojų auditorijai. Ir ji nesileidžia suvalgoma popkultūros, nors yra nemažai bandymų adaptuoti ją masiniam klausytojui. Bene ryškiausias toks pakaitalas yra Marilyn Manson, kuris trankiai groja, deklaruoja savo ištikimybę šėtonui, tačiau yra beveik toks pat primityvus kaip Britney Spears, todėl tarp metalistų turi klouno reputaciją.

O ir patys dabartiniai “Mayhem” (tiksliau, grupės likučiai) nusprendė tiesiog užsidirbti pinigų, nes per koncertą buvo justi, kad groja mechaniškai, sunkiai bepulsuoja senoji energija. O kai “bisui” grojo senus “gabalus”, tai kažkodėl juos nutraukdavo net neįpusėję. Bet vis tiek buvo gerai, keli šimtai įvairaus amžiaus metalistų šėlo, kaip, beje, ir kitame koncerte dieną prieš tai.

O kaipgi su satanizmu ir agresija, kas tiesiog suaugo su metalistų įvaizdžiu? Satanizmas yra metalistų maišto elementas, nukreiptas prieš krikščionybę. Burnodamas prieš krikščionybę, tuo pačiu kovoji prieš pasaulio tvarką. Šėtonas nėra taip jau svarbu, dabar dauguma metalistų antikrikščioniškas nuostatas reiškia kaip pagonys. Na, o agresija tapo labiau įvaizdžio, nei realybės elementu. Interviu “Omni laikui” “Mayhem” gitaristas Necrobutcheris taip aiškino muzikinės ir realios agresijos santykį: “Grojame mums patinkančią muziką, ji yra agresyvi, kadangi ir mums, ir mūsų klausytojams reikia išlaisvinti savo natūraliai kylančią agresiją. Manau, kad geriau šią agresiją išlaisvinti šėlstant koncerte, o ne spardyti žmones gatvėse.” Ir, ko gero, jis yra teisus, nes metalistai mažiau linksta į smurtą nei standartinės išvaizdos jaunuoliai, kurie mėgsta vogti magnetolas iš automobilių ir užpuldinėti įkaušusius piliečius tamsiose tarpuvartėse, nors klausosi tikrai ne metalinės muzikos, o greičiau dailiai nuaugusių merginų, savo koncertuose propaguojančių tokias vertybes kaip meilė, spalvingi drabužiai ir pumpurėliai.