Laimės paieškos rožiniam mieste. Interviu su emo.

Brėkštant droviai apsnigtam viduržiemio rytui į rožinio miesto vartus pasibeldė vaikinas ir nusibraukė juodų plaukų sruogą nuo akių. Apsikabinau truputį per saldžios kinrožių arbatos puodelį ir susikaupusi užkalbinau.

PinkCity: Labas, gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad nori papasakoti apie emo, kaip yra iš tikrųjų. Nes TV oi kokių nesąmonių pripasakoja…

Emo: Sveika, PinkCity. Taip, mane tikrai šokiravo tie visi įvykiai Kaune. Šokiravo ne tik žmonių, bet ypač žurnalistų nuomonė apie emo “judėjimą”.

PinkCity: Kodėl? Šiaip visus šokiravo savižudybės…

Emo: Mano asmenine nuomone, tai net nebuvo savižudybės. Daugelis “kitokių” paauglių lipa ant apleistų pastatų stogų, kur vaikščioti pakankamai pavojinga. Pats ne kartą buvau užsirioglinęs ant prie Kauno “Akropolio” esančio stogo. Aš tikrai manau, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, ypač pirmos mergaitės kritimas. Gali būti, kad antra ir nusižudė, bet ne dėl to, kad ji buvo emo, tiesiog ji sunkiai galėtų gyventi toliau, mačius savo geriausios draugės žūtį. Šiaip iš tiesų vien tų savižudybių nenorėčiau labai nagrinėt, nes jų tikrai nepažinojau ir negaliu 100% būt užtikrintas savo nuomone. Labiau norėčiau atkreipt visuomenės dėmesį apie klaidingai susidariusią nuomonę apie pačią emo kultūrą. Ir dar.. vienas dalykas yra emo, o kitas dalykas emo išvaizda.

PinkCity: Gerai, tada papasakok, kas apskritai yra emo.

Emo: Emo kultūros pradžia prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man emo asocijuojasi su grupe Weezer. Emo buvo romantiški, emocionalūs žmonės, vaikštantys nebūtinai su juodais plaukais, tvarkingai apsirengę, su storų juodų rėmelių akiniais (išvaizda gal šiek tiek panašūs į moksliukus), kurie per pertraukas atsisėdę po medžiu skaitydavo poeziją, rankose nuolatos nešiodavosi porą knygų, būdavo vieniši. Ta vienatvė vėliau persiformavo į juodus plaukus, smailai apkirptą grifką.

PinkCity: Žinau vieną Weezer dainą, “Island In The Sun“, ji tikrai ne liūdna.

Emo: Aš taip pat žinau, tai mano mėgstamiausia daina. Ji nėra liūdna, bet tikrai EMOcionali.

PinkCity: Na gerai, o kas yra emo Lietuvoje?

Emo: Emo Lietuvoje kurį laiką buvo grynai tik išvaizda. Tuo man priminė visas fyfas, kuriom rūpi Gariūnuose nusipirkt rūžavą maikutę (no offence, PinkCity) ir mini sijonėlį. Bet tie patys “Emo” niekada niekur labai jau taip ir nesižudė, kad reiktų skelbt kritinę padėtį. Pats turiu tokių draugų kurie pjaustosi rankas su šakutėmis. Tai kilo iš vienišumo ir norėjimo atkreipt į save dėmesį. “Lietuviško emo” žmogui vaikščiot su randu ant riešo tapo taip pat populiaru kaip ir kitiems ‘neformalams’ girtis draugams, kad vaikštai pas psichologą, nes tu “nesveikas”. Dabar tokie buvę emo, kuriems rūpi tik išvaizda, pasivadino scene kids.

PinkCity: Esu apie tai skaičiusi.

Emo: Tai tikrai puikus straipsnis, lyginantis šias kultūras. Nors naujuosius emo ir scene aš linkęs vadinti mada.

PinkCity: Žodžiu, tėveliams nereikėtų jaudintis, kad jei vaikas žeria plaukus nuo akių, vadinasi, jį įtraukė sekta?

Emo: Galbūt susijaudint ir reiktų, dar labiau reiktų suprast, kad po 3-5 metų jie iš to tikrai išaugs. Emo galbūt ir kalba apie romantiškas savižudybes, jiems patinka tamsa, juoda spalva. Bet nuoširdžiai tikiu, kad per tuos 3-5 metus jie neišsižudys. Nors velniai čia žino, kai Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių Europoje. Anyway, iš jų visų, emo kultūros atstovai nesudarė net vieno procento.

PinkCity: Kodėl ir kaip Tu pats tapai emo?

Emo: Kai man dabar jau 18 metų, aš tikriausiai ir pats juntu, kaip po truputį iš to išaugu. Bet visa tai prasidėjo kai man buvo 13 metų. Tuo metu Lietuvoje apie emo dar beveik nebuvo kalbama. Labiausiai kaltinu savo tėvus. Šeimoje buvau vienturtis. Mano tėvai nuolat pykdavosi, tėvas gerdavo, mama dėl šios priežasties buvo nervinga, stengdamasi prasiblaškyt, vaikščiodavo po klubus. Parsivesdavo namo kitų vyrų. Tėvų meilės nejaučiau nuo kokių 5 metų. Augau praktiškai vienas, savarankiškai. Visa tai ir paveikė mano sąmonę. Pradėjau klausyt melancholiškos, emocingos muzikos, skaityt E.A.Poe poeziją. Jaučiausi geriau vien dėl to, kad ta muzika ir knygos mane suprasdavo.

PinkCity: Bet nejaugi nesinorėjo kokių nors šviesių spalvų, linksmų pasakojimų, smagios muzikos, kad viskas būtų geriau?

Emo: Kai buvau tokios emocinės būsenos, šviesios spalvos, smagi muzika man atrodė atgrasi.. Kaip jau ir sakiau, man labiausiai reikėjo žmonių kurie mane suprastų.. Emo Lietuvoje praktiškai dar nebuvo, pas psichologą eiti gėdijausi.. Pasakysiu kaip August Rush, mane suprato tik garsai.. Laikiau juos savo draugais. Vėliau pradėjau ir pats rašyt eiles. Bet tai dienos šviesos taip ir neišvydo.

PinkCity: Manau, jog smagu, kad radai priimtinų būdų savo būsenai išreikšti. Ką norėtum pasakyti paaugliams, kurie jaučiasi panašiai?

Emo: Nesižudykit, dėl Dievo meilės. Jums nieko nebejaučiant tikrai nebus geriau, nei jaučiant liūdesį, su džiaugsmo trupinėliais. Dabar emo tikrai gyvent lengviau, nes susirast draugų interneto pagalba nėra sunku. O būti išklausytam žmogaus, kuris tave supranta, yra lengviau už viską. Nešokinėkit nuo viešbučio stogų, geriau eikit i Akropolį pasėdėt ant suoliuko (ten didelė tikimybė, kad susirasit panašių į save). Na, ir kas svarbiausia, nebijokit būt tokie, kokie esat, bet nebūkit ir myžniai, kurie verkia dėl to, kad mirė nuo medžio nukritęs lapas.

PinkCity: Jei mano skaitytojai komentaruose ko nors Tavęs paklaustų, sutinki atsakyt?

Emo: Žinoma, kad sutinku, tik nenorėčiau skelbt savo duomenų, kadangi Lietuvoje į emo žiūrima kaip į gėjus arba Garastas į afroamerikiečius. Atsakyčiau į visus klausimus per PinkCity.lt tinklaraštį.

PinkCity: Ką gi, ačiū Tau kuo labiausiai už pokalbį!

Emocionaliu balsu uždainavo: It just takes some time
Little girl, you’re in the middle of the ride
Everything, everything will be just fine
Everything, everything will be alright (alright)
(Jimmy Eat World – The Middle)