Hipių judėjimas Lietuvoje. I dalis

Hipių judėjimas sovietinėje Lietuvoje buvo didžiausias ir stipriausias jaunimo judėjimas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose kilęs (JAV, persiritęs per Didžiąją Britaniją, paskui ir per Vakarų Europą) hipių judėjimas neaplenkė ir Sovietų Sąjungos, kur tapo vienu iš masiškiausių ir ryškiausių jaunimo judėjimų.

Hipiai tarsi „neįtilpo“ į „normalios“ visuomenės rėmus, atsiribojo nuo jos. Jie buvo maištaujantis avangardas: neigė komunistų propoguojamas vertybes, oficialias mąstymo, išvaizdos normas, nesiskaitė su įprastiniais visuomeninio gyvenimo, elgesio standartais.

Hipiai žavėjosi tuo, kas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama (roko muzika, domėjimasis rytų religija ir filosofija, narkotikai, etc.). Jie padėjo pagrindus vėlesniems jaunimo judėjimams, su jais siejamas ir roko gimimas bei jo išpopuliarėjimas. Lietuvoje, kur vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, hipai tapo alternatyva ne tik jam, bet ir visai to meto jaunimo kultūrai.

Lietuviškoje istoriografijoje šis savotiškos jaunimo „revoliucijos“ etapas iki šiol nebuvo tyrinėtas. Tiesa, jau po truputį pasirodo studijos, kurios daugiau ar mažiau liečia šį užmirštą istorijos tarpsnį, bet išsamių tyrimų, liečiančių tam tikros sovietmečio jaunimo dalies kultūrą, iki šiol nėra. Todėl literatūra, susijusi su šiame darbe nagrinėjama tema, nėra gausi ir išsami. Ir iš viso, apie jaunimo kultūrą ar judėjimus sovietinėje Lietuvoje beveik nėra rašyta.

Hipų judėjimas tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo pakankamai stiprus, kad į savo sukūrį įtrauktų nemažą dalį tuometinio jaunimo, kuris nepabijotų atrodyti bei elgtis kitaip nei buvo priimta ir leistina. „Ilgaplaukių“ maištas buvo iš tiesų spalvingas, „iškrentantis“ iš tuometinės visuomenės konteksto ir savo masiškumu neturintis jokių anologų visoje Sovietų Sąjungoje. Todėl žinant šios jaunimo kontrkultūros istoriją, galima išvysti ne tik sovietinės sistemos požiūrį į jaunimą ir jos nepakantumą „kitokiems nei visi“, bet ir suprasti jaunimui svarbias vertybes bei idealus, išsiaiškinti lietuviško roko muzikos užuomazgas. Ši jaunimo kontrakultūra nusipelnė didesnio tiek istorikų, tiek ir dabartinės visuomenės dėmesio jau vien dėl to, kad hipiai nepabijojo mesti iššūkio režimui.

Hipių judėjimo ištakos ir atsiradimo aplinkybės

Hipių judėjimas Sovietų Sąjungoje nebuvo pirmasis neformalus jaunimo judėjimas. Pradininkais reikėtų laikyti stiliagas (stileivas), nors jie ir nepasiekė tokio masto kaip hipiai. Stiliagos buvo pirmoji alternatyva komunistinei visuomenei, komjaunimui, kaip jaunimo organizacijai bei tarybinei muzikai. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje Vakaruose įvykęs rokenrolo muzikos sprogimas neaplenkė ir Sovietų Sąjungos. Ši muzika įsiveržė į šokių sales, o pačio jaunimo tarpe paplito stiliagų mada. Lietuvoje stiliagos pasirodė 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje didžiausiuose šalies miestuose, tačiau stiliagos daugiau pasireiškė Rusijoje. Klausėsi rokenrolo ir džiazo muzikos, gerai šoko tvistą ir rokenrolą.

Be abejo, tiek stiliagos, tiek ir rokenrolo bumas Sovietų Sąjungoje nebuvo sutiktas svetingai. Greitai norint apšmeižti jaunimą pakerėjusią naująją madą ir Lietuvos spaudoje imta kalbėti apie „naują šlykštų šokį rok end rol“: „Kažkoks „rokenrolistų“ stabas Elvisas Preslijus yra be galo šlykščios išvaizdos ir pagarsėjo amžinai susivėlusiais plaukais. Štai Londone po „rok end rol“ demonstravimo kino teatro salių nebuvo galima atpažinti. Vadinamieji „Tedi-bois“, – „stiliagos“ šoko „Rok end rol“ tiesiog seanso metu, vartydavo, laužydavo kėdes, įžeidinėdavo žiūrovus, kuriems nepatikdavo filmo muzika, mėtė į ekraną alaus bokalus ir išėję iš kino tęsė šokį gatvėje“, – rašoma viename iš populiariausių to meto jaunimo žurnalų.

Stiliagos aiškios ideologijos neturėjo – daugiausiai juos vienijo išoriniai atributai: apranga, šukuosenos. Vaikinai dėvėjo siaurėjančias, trumpas (iki čiurnos kauliukų) kelnės, praplatintais pečiais languotus švarkus, avėjo storapadžius batus, ryšėjo kaklaraiščius (dažniausiai su palme arba nuoga moterimi), poilgius plaukus sušukuodavo aukštyn. Merginos išsiskyrė suveltų plaukų šukuosenomis (“načiosas“), smarkiai dažytomis blakstienomis ir antakiais, labai trumpomis suknelėmis. Represinės struktūros stiliagas persekiojo, pagavę nuskusdavo plaukus, prakirpdavo kelnes. Vėliau tai buvo tęsiama ir su hipiais.

Tačiau didžiausią įtaką hipių judėjimui Vakaruose padarė bitnikų karta, kuri ir perdavė estafetę hipiams. Bitnikai buvo tiek hipių, tiek ir pankų protėviai. Bitnikystės ir hipizmo sąsajas rodo ir tai, kad didžiausi bitninkų ideologai tapo ir hipių ideologais (Džekas Keruakas, Alenas Gingsbergas). Tačiau Lietuvoje bitnikų nebuvo, nors hipiai ir buvo perėmę daugybę jų kartos „atributų“: jų propoguotas „tranzavimas“ (keliavimas autostopu) buvo itin populiarus ir hipių tarpe, o Džeko Keruako knyga „Kelyje“ buvo savotiška jų biblija. Todėl pirmuosius Lietuvos hipius simboliškai galima laikyti ir bitnikais.
Hipių judėjimas tiek Vakaruose, tiek ir Sovietų Sąjungoje, nebuvo visiškai unikalus reiškinys. Jis turėjo savo ištakas, priešistorę ir buvo veikiamas jau prieš tai egzistavusių jaunimo judėjimų.

Kontrkultūros atsiradimas pasaulyje siejamas su šio amžiaus 6-ojo dešimtmečio jaunimo nenoru orientuotis nei į klasikinį kultūros palikimą (tradicines vertybes), nei į dominuojančią, pagrindinę kultūrą. To išdava – naujas reiškinys, kuris buvo apibūdintas kaip „kartų atotrūkis“. Šis reiškinys nutraukė nuo seno vykusį interkultūracijos procesą, kai vyresnioji karta kviesdavo, skatindavo ir versdavo jaunesniąją perimti tradicinius mąstymo ir elgesio būdus. Jaunimas ėmė nebetikėti vyresniąja karta, jos siekiais ir idealais, nuo šiol jie nebenorėjo kopijuoti senųjų modelių, o kūrė savo alternatyvią kultūrą. Ši jaunimo kontrkultūra atspindėjo jaunimo socialinės harmonijos ir tobulumo nostalgiją, amžinųjų vertybių ilgesį.

Jaunimo nusivylimą ir norą pabėgti nuo socialinės tikrovės lėmė ne tik „šaltojo karo įkarštyje vyravusios branduolinės apokalipsės nuotaikos“, bet ir intervencija į Čekoslovakiją, karas Vietname. Taip pat baimė ir pasaulio absurdiškumo išgyvenimas veikė jaunuolius šiapus bei anapus geležinės uždangos, kurie daugiau nenorėjo tikėti suaugusiais ir sukilo maištauti. Todėl jaunimo kontrkultūra ir gimė kaip socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje materializuotas utopinis eksperimentas, kuriuo buvo mėginama išsižadėti nekenčiamos socialinės tikrovės (smurto, apgaulės, konvencijų, veidmainystės stichijos) ir kurti alternatyvią tikrovę. Šis maištaujantis jaunimas savyje turėjo tiek Šėtoniškąjį, tiek Prometėjiškąjį, tiek ir Orfėjiškąjį bei Narciziškąjį pradus. „Nusivylusių jaunuolių pasąmonėje Šėtonas maištavo ne iš palankumo ar užuojautos kitiems, o iš apmaudo, kurį sukelia mintis, jog jis nepripažįstamas ar pripažįstamas nepakankamai. Maištaujančiame jaunime buvo apsigyvenęs ir Prometėjas, kuris norėdamas naudingai pasitarnauti, sukyla pažadindamas naują teisingumo suvokimą.“ Vieno iš didžiausią įtaką padariusių filosofų H. Marcuses raštuose šiuolaikiniam žmogui pritaikyti Orfėjo ir Narcizo prototipai tapo ne tik nerepresyvimo, natūralumo, meilės, nonkonformizmo, jausmo primato prieš protą simboliais, bet ir susvetimėjusios kultūros personifikacija.

Jaunimo kontrkultūros atsiradimas ir egzistavimas nuvainikavo iliuziją, kad jaunimo problemos yra autonomiškos ir todėl yra rimtų, tikrų mokslų, kultūros ir visuomenės problemų periferijoje. Buvo pradėta suprasti, kad tai anaiptol nėra tik kartų konfliktas. Paaiškėjo, kad jaunimo nihilizmas, luditiškas santykis su dominuojančia kultūra, neigimo ir destrukcijos poreikiai negali būti laikomi kone fatališku ir mistiniu blogiu ar socialine patologija. Siekimas kurti, alternatyvią (“paralelinę“) kultūrą akivaizdžiai parodė, kad jaunimo problemos nėra ir negali būti autonomiškos, paliktos tik tėvų ir auklėtojų kompetencijai ar sureguliuotos teisinėmis ir kitokiomis sankcijomis. Aišku, taip buvo Vakaruose, bet ne Sovietų Sąjungoje, kur niekas net nekalbėjo apie kažkokius tai kartų atotrūkius ar jaunimo problemas. Tačiau hipių judėjimas ir čia rodė sistemos stagnaciją, atsilikimą, jos represinius mastus bei tikrąjį komunizmo veidą.

Hipių judėjimo chronologija Lietuvoje ir Vakaruose

Hipių atsiradimą Lietuvoje galima sieti su 1967-1968 metais. Tai buvo neformalaus intelektualaus jaunimo judėjimo pradžia. Šią datą nurodė ir dauguma mano apklaustų hipių judėjimui priklausiusių asmenų. Kitas faktas, leidžiantis teigti apie hipių atsiradimą Lietuvoje būtent šiais metais – tai roko muzikos atėjimas 7-jo dešimtmečio viduryje ir pirmųjų jaunimo roko grupių atsiradimas. Be to, kūrybingiausias roko laikotarpis tai pat truko 1967-1980 metais. Lūžis – Romo Kalantos susideginimas ir po to sekusios jaunimo manifestacijos. 1972 m. gegužės įvykiai žymėjo hipiuojančio jaunimo skaičiaus padidėjimą, bet tuo pačiu ir masines represijas, nukreiptas prieš juos. Be to, viskas, kas tuo laikotarpiu nors kiek išsiskyrė iš kasdienybės konteksto, valdžios buvo greitai užgniaužiama ir išsklaidoma:

  „Po Kalantos buvo kažkas daroma supriešinti visuomenei, kažkas kurstė priešpriešą. Visuomenėje ir jaunimo tarpe atsirado tam tikra grupė, kurie pradėjo labai neigiamai žiūrėti į hipius: „Ai, tie hipiai, kvailiai, juos reikia mušti.“ (A. Lipskas)

Hipiuojančiųjų skaičiaus padidėjimas susilpnino judėjimą iš vidaus:

„Tas padaugėjimas buvo kiekybinis, bet ne kokybinis. Nebebuvo dvasingumo pakilimo.“  (O. Zacharenkovas)

Taip pat hipių judėjimo silpnėjimą Lietuvoje po 1972 metų lėmė padidėjusios represijos, senų narių pasitraukimas iš judėjimo bei naujos kartos atėjimas:

„Paskui kai kurie žmonės pamatė, jog tai yra labai patrauklu. Ir pradėjo auginti plaukus, dėvėti gėlėtus marškinius, nutrintus sulopytus džinsus. Iki plačiųjų masių šis reikalas nenuėjo, tačiau buvo toks sluoksnis, kuris darė tai iš mados. Be abejo, tai buvo vėliau, nes visi judėjimai ilgainiui išsigimsta ir išsivadėja.“ (O. Zacharenkovas)

Susiformavus hipių judėjimui atsirado daugybė hipiuojančių, kurie pradėjo kopijuoti hipių madas bei jų gyvenimo būdą:

“Tikrajam hipių branduoliui pakako vien buvimo tokiais, kokie jie yra, jie buvo savimi, jiems visai nereikėjo, kad kas nors į juos kreiptų dėmesį, būti madingais. Pakako, kad jie yra, ir kad jų yra kažkiek. Ir kad jų yra kažkur. Ir kad jie yra hipiai.“ (O. Zacharenkovas)

Tikrieji hipiai ir buvo tie, kuriems būti hipiu buvo gyvenimo būdas, asmens charakteristika, o hipiuojantys – tai sekantys ta mada, nešiojantys ilgus plaukus ar plačias kelnes.

Todėl po 1972 metų judėjimas ėmė prarasti savo esmę:

„Vėliau hipizmas tapo mada. Išsigimė. Susipurvino. Hipių būtis kai kam tapo buitimi.“ (V. Kernagis)

Aukščiausią pakilimo tašką šis judėjimas pasiekė pačioje 7-ojo dešimtmečio pradžioje, o po to palaipsniui pradėjo smukti. Iki 9-ojo dešimtmečio pradžios judėjimo nebeliko, nors žmonių, gyvenančių pagal hipių propaguotus principus, yra ir dabar:

„Pabaigos kaip ir nebuvo. Buvę hipiai tokie ir liko. Tie žmonės ir toliau gyveno tokį gyvenimo būdą.“ (A. Sudikas)

Dar viena problema: ar galima hipių judėjimą Lietuvoje vadinti judėjimu? JAV kilęs šis jaunimo judėjimas iš tiesų buvo gausus ir masiškas (taip pat ir Anglijoje):

„Tos kartos jaunimas – tai „baby boom“ karta, gimusi po Antrojo pasaulinio karo. Dėl to Vakaruose šis judėjimas buvo masiškas. Hipiai ir „pramušė“ socialinę, seksualinę revoliuciją. Nors jų likimai ir skaudūs, bet nuo jų ir prasideda kitokia visuomenė, padaugėja laisvės ir liberalumo.“ (D. Bliuvšteinas)

Tačiau Sovietų Sąjungoje judėjimas nebuvo labai originalus, daugiau ar mažiau tai buvo iš Vakarų perimtas ir nusikopijuotas jaunimo maištavimo būdas:

„Tai buvo dirbtinis judėjimas, jei jį iš viso galima vadinti judėjimu. Vakaruose jis kilo stichiškai, o pas mus tik kopijavo.“ (A. Sudikas)

Bet kuriuo atveju, šį reiškinį Lietuvoje vis tiek galima vadinti judėjimu, jei iš pradžių galima buvo abejoti, bent jau po 1972 metų tai tikrai galima įvardinti kaip hipių judėjimą (akivaizdus pavyzdys – jaunimo, kurio nemažą dalį sudarė hipiai ar hipiuojantys, demonstacijos 1972 gegužę Kaune). Be to, kultūros yra tipologizuojamos ne vien tautiniu ar regioniniu pagrindu. Sinchroninė kultūros samprata perša išvadą apie pasaulio raidos modelį, pagal kurį visos tautos ir kultūros patiria tas pačias raidos fazes ir todėl iš esmės nesiskiria.

Per 1968-1980 metus Lietuvoje hipių judėjimui galėjo priklausyti keletas tūkstančių jaunuolių, iš jų tik apie 50-100 galima priskirti tikriesiems hipiams.

Žinoma, hipių judėjimas Lietuvoje, o ir Sovietų Sąjungoje, nebuvo išskirtinis reiškinys. Jo atsiradimą įtakojo analogiški procesai vykstantys Vakaruose. Lietuvoje ir Vakaruose hipių judėjimas vyko beveik tuo pačiu metu dėl informacijos plitimo. Į Lietuvą ji ėjo daugiausiai per kaimyninę Lenkiją. Lietuvoje hipių judėjimas atsirado šiek tiek anksčiau nei Rusijoje, kur vis dar reiškėsi stiliagų judėjimas:

„Lietuviai pralenkė Rusiją. Pas mus jau buvo festivaliai, „pop session“. Iš pradžių mes į Rusiją net nevažinėdavome – jie pas mus važiuodavo, nes ten nieko nebuvo. Iš Rusijos atvažiavę pas mus žiūrėjo išsižioję. Lietuva buvo tarsi hipių centras, net estai buvo atsilikę, o paskui ir estai pričiupo. Galiu drąsiai pasakyti, kad hipių judėjimas Lietuvoje buvo stipriausias visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuva buvo vienintelė artimiausia respublika prie labiau vakarietiškos šalies, nes mes turėjom pasienį su Lenkija.“ (S. Daugirdas)

Atrodo, kad Lietuvos ilgaplaukiai keliais metais tikrai lenkė savo kolegas Rusijoje. Pavyzdžiui ištraukos iš roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ Maskvoje pirmą kartą buvo sugrotos 1972-ųjų pabaigoje, o Vilniuje – net metais anksčiau (1971 m. gruodžio 25 d.). Anksčiau Lietuvoje įvyko ir hipių suvažiavimas.

Lietuvoje hipių judėjimas nebuvo pats stipriausias, nuo kitų satelitinių soclagerio valstybių jis per daug ir nesiskyrė. Savo aštrumu gal šiek tiek galėjo išsiskirti jaunimo kontrkultūra Rusijoje:

„Pas mus buvo truputį lengviau, bet užtai Rusijoje protestas buvo kietesnis ir aštresnis. Kuo stipriau sistema spaudžia visuomenę, tuo ir protestas didesnis.“ (O. Labanovas)

Nors, pasak A. Troitckio, Rusijoje valdžia hipiams nesimpatizavo, tačiau ilgaplaukiams jaunuoliams buvo gana pakanti.

Hipių judėjimas Lietuvoje nebuvo vien Vilniaus ir Kauno reiškinys. Hipiuojančio jaunimo buvo ir kituose miestuose (Druskininkuose, Šiauliuose, Kėdainiuose, Marijampolėje, Klaipėdoje), bet, atrodo, vienų miestų ilgaplaukiai su kitais labai glaudžių ryšių nepalaikė. Judėjimas nebuvo labai vienalytis, pvz. Vilniaus hipiai šiek tiek iš aukšto žiūrėjo į Kauno hipius.

Hipių pasaulėžiūra

Savo apdarą hipių judėjimas skolinosi iš daug ko: „iš kairuoliško radikalizmo bei jo ideologijos atplaišų, iš siurrealizmo estetinių programų ir principų, iš psichiatrijos ir psichoanalizės gelmių, iš Rytų religijų ir filosofijos, iš indėnų gyvensenos bei papročių, galiausiai iš amžinosios išminties. Hipiai iš naujo „atrado“ tuos pačius Rytus ir kitokius jausenos, galvosenos, gyvensenos ir patirties modelius“. Todėl hipių judėjimas buvo gana spalvingas ir egzotiškas tiek Vakaruose, tiek ir Sovietų Sąjungoje.

Konkrečios, tiksliai suformuotos ideologijos Lietuvos hipiai neturėjo, galima teigti, kad teorija nebuvo svarbi:

„Teorinė judėjimo pusė nebuvo svarbi, priešingai, tai buvo protestas ir prieš teoriją, nes ten kur teorija – ten ir tvarka.“ (O. Labanovas)

Teorinė judėjimo pusė nebuvo reikšminga ir jaunimo judėjimui Rusijoje, kur retas iš hipių žinojo tokius Vakarų teoretikus, kaip Timotį Lyrį, Džoną Sinklerį, o ką jau kalbėti apie Herbertą Markūzę ar Teodorą Adorno. Kaip hipių teoriją būtų galima vadinti pagrindinius tris principus, hipių judėjimo tiesas, kuriais jie vadovavosi – Laisvė, Meilė, Brolybė.

„O ideologijos nebuvo – jos neturėjo patys amerikiečiai. Nebent ideologija buvo spontaniškumas, nors tai ir parodaksalu. Žmonėms, pajutusiems, šios ideologijos esmę, tai buvo sielos giesmė. Atgaiva. Pojauta. Klasifikacija.“ (O. Zacharenkovas)

Vienas iš pagrindinių hipių pasaulėžiūros principų – Laisvė – prieštaravo komunistų valdomai visuomenei. Laisvė buvo suvokiama kaip žmogaus vidinė būsena. Hipiai ją išreiškė per muziką, narkotikus, žargoną, išvaizdą, etc. Hipių judėjimas, gimęs gilias demokratines tradicijas turinčiuose Vakaruose (JAV), Sovietų Sąjungoje transformavosi ir įgijo kiek kitokį atspalvį. Vakaruose šis jaunimo judėjimas buvo protesto prieš visuomenės materializmą, vertybių niveliaciją išraiška, o Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, hipių judėjimas tapo protesto prieš patį režimą išraiška:

„Ar sąmoningai, ar pasąmoningai šis judėjimas buvo nukreiptas prieš sistemą. Mes darėme tai, kas oficialiai nebuvo galima ir buvo smerktina. Todėl nori nenori, tai buvo judėjimas prieš sistemą.“ (O. Zacharenkovas)

Žinoma, hipių protestas prieš režimą nebuvo reiškiamas atvirai ir tiesiogiai, o daugiau per simbolius. Jie nebuvo disidentai. Protesto prieš sistemą priežastis buvo ta, jog tai, kuo hipai domėjosi ir žavėjosi, oficialiosios valdžios nebuvo leidžiama:

„Nepasakyčiau, kad hipiai buvo kovotojai prieš tarybų valdžią. Tuo metu mūsų „šlovingoji“ komunistų partija beveik viską drausdavo, o hipiai domėjosi kaip tik tuo, kas kategoriškai buvo draudžiama.“ (B. Darasevičius)

Meilės principas hipių buvo suprantamas dvejopai: kaip fizinė meilė ir meilė kaip jausmas. Daugiau fizinę meilę praktikuojantys hipiai ją siejo su laisvu seksu, gyvenimu komunose. Vakaruose jų kūrimas buvo masiškas. Čia tarp hipių svarbiausias ir viską išreiškiantis žodis buvo Meilė. Lietuvoje taip pat buvo bandymų kurti komunas butuose, pajūryje, tačiau tai buvo sunku, nes greitai išvaikydavo milicija. Jų steigimui taip pat buvo nepalankios ir Lietuvos klimatinės sąlygos, nes tai buvo įmanoma tik vasarą. Komunose, užmiršę taip žmogui būdingą nuosavybės jausmą, hipiai dalijosi viskuo, kuo galėjo: pinigais, daiktais, partneriais, etc. Jie ieškojo harmonijos, paprastumo ir Meilės. Tačiau Meilės principas gėlių vaikai nesiejo vien su fizine meilės samprata. Į šią sąvoką įėjo ir meilė bendraminčiams, harmonijos bei grožio paaieškos ir prievartos atsisakymas, pacifizmas. Čia galima kalbėti ir apie Brolybės principą.

Meilė, kaip ir Laisvė, „šiuo atveju iškildavo kaip balansavimas ir buvimas „tarp“ situacijų ir metafizinis atsivėrimas kitam, t. y., kitokiai realybei – kitokiai patirčiai, kitokiam suvokimui, kitokioms vertybėms ir išgyvenimams, kitokiai būsenai ir mąstymui, galiausiai, kitam asmeniui“.

Su pacifizmu daugiausiai susietas vaikinų nenoras tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Šaukimas į „vojkomatą“ tuo metu prilygo stichinei nelaimei.

„Tikras hipis kariuomenei netarnaudavo. O jei tarnaudavo – tai tada jau ne hipis, nes taip įsijungdavo į teisingą visuomenės gyvenimą.“ (O. Labanovas)

Tokį nenorą tarnauti kariuomenėje kartais lydėdavo ir inscenizuojamos savižudybės, savanoriškas gulimasis į psichiatrijos ligonines (dažnai tokiems jaunuoliams net nereikėdavo vaidinti „nesveikų“ norint patekti į psichiatrijos ligonines, nes valdžia ir taip juos laikė psichiškai nesveikais):

“Tikri hipiai į armiją neidavo. Iš principo. Mes pasisakėme už meilę ir taiką. Nuo armijos gelbėdavomės psichiatrijos ligoninėse. Norint čia patekti, dažniausiai tekdavo suvaidinti savižudybę. Na, dar reikėdavo ką nors antitarybiško, antimilitaristiško pašnekėti. Tais laikais, sukantis nuo armijos populiariausia būdavo pjaustytis venas. Kai sulaukiau šaukimo į karinį komisariatą, morališkai jau buvau pasiruošęs tokiam scenarijui. Bet pats sau persipjauti venų niekaip negalėjau. Perpjovė draugas. Aišku, kai atvažiavo greitoji, aš suvaidinau, kad tai mano paties darbas. Tačiau man nepavyko. Nuvežė mane į ligoninę, susiuvo riešą ir išleido namo. Buvau labai nusivylęs. Bet vis tiek sekiau hipių tradicija ir vietoj armijos pasirinkau Švėkšnos psichiatrijos ligoninę. Psichiškai nesveiko žmogaus reputaciją pavyko pelnyti atsakinėjant į medikų komisijos klausimus. Vienas jų, pavyzdžiui buvo „Ar nori tarnauti tarybinėje armijoje?“. Aš, aišku, nenorėjau. Paskui dar pradėjau pasakoti kažką iš sapnų srities. To jiems užteko, mane paguldė.“ (L. Mažeika)

Hipių pasaulėžiūra nebuvo ideologija, iškelianti lyderius ar skatinanti organizacijų kūrimą. Tiesiog tai buvo gyvenimo būdas, besiremiantis tam tikrais principais ir nerašytomis taisyklėmis.

Nors reikėtų pridurti, kad hipių judėjime buvo tam tikros figūros ir personos: Kaune – Birutė (tikrasis vardas Evaldas), Ieva (taip pat vaikinas), Aleksandras Jegorovas (Džyza), Vilniuje – Alvitas Taunys, Monsteris (tikrasis vardas Aleksas), Vovočka, Rygoje – Cepelinas (Sergėjus Trofimovas), Taline – Saisas. Lyderiais dažnai buvo ir muzikantai – Stasys Daugirdas. Lyderiavimas dažniausiai pasireikšdavo per organizacinę veiklą – lyderiai organizuodavo seišenus (pop session) (pvz.; A. Taunys 1971 metais Vilniuje suorganizavo hipių seišeną), palaikydavo ryšius su kitų miestų, šalių lyderiais. Lyderiavimas nebuvo kažkoks tai statusas, jis buvo nulemtas žmogaus asmenybės sąvybių.

Hipiška pasaulėžiūra neskatino organizacijų kūrimo, tačiau hipiuojantis jaunimas daugiau ar mažiau priklausė kokiam nors sambūriui (Vilniuje „Brodo“ ir „Rudnios“ (šio sambūrio siela buvo A. Taunys. Pagrindinė susibūrimo vieta – jo namai, esantys Rudnios gatvėje. Nuo šios gatvės pavadinimo kilo ir sambūrio pavadinimas) jaunimo sambūriai). Priklausyti kokiai nors grupei, kurioje galiojo tam tikros taisykles ir dėsniai, hipiui taip pat buvo „garbės reikalas“, ne visi norintys galėjo patekti. Antai A. Taunio grupei priklausė O. Zacharenkovas, V. Kernagis, O. Labanovas, poeto P. Širvio dukra, kuri buvo A. Taunio mergina, ir kiti. Tačiau norint patekti į šią grupę, reikėjo išlaikyti savotišką egzaminą:

„A. Taunio „chebra“ buvo elitinė. Pavyzdžiui, jei mergina norėjo patekti į šią chebrą, tai ji turėjo permiegoti su vadu, t. y., A. Tauniu. Tuo ji turėjo įrodyti, jog yra laisva, nesuvaržyta visuomenės stereotipų. Kai mane priiminėjo į chebrą, tai nuvedė ir paguldė Lenino aikštėje ant suoliuko, o A. Taunys man spardė padus. Kodėl taip darė? – Aš nežinau. Po to mes apsikabinome, pasibučiavome. Kiekvienam būdavo sugalvojamos vis kitokios užduotys. Kas atėjo į galvą, taip ir darė.“ (O. Labanovas)

Tautybė hipių judėjime nevaidino svarbaus vaidmens, nebuvo skirstymosi ir pagal socialinį sluoksnį. Ir apskritai, patys hipiai buvo gana inteligentiški, juk dauguma jų studijavo universitetuose, kai kas dar mokėsi mokyklose.

Merginos taip pat dalyvavo judėjime. Jos išsiskyrė visuomenės normų nepaisymu ir „padorių“ tarybinių piliečių galėjo būti laikomos laisvo elgesio moterimis. Tačiau tuo metu vaikinai reiškėsi aktyviau.

„Hipių judėjime buvo merginų, nors ir ne tiek daug kiek vaikinų. Jos „tąsydavosi“ su mumis po Laivės alėją, ateidavo pasiklausyti mūsų koncertų. Tačiau merginos nebuvo tokios aktyvios, tada daugiau reiškėsi vaikinai.“ (A. Lipskas)

Dalyvaujančių hipių judėjime tėvų vaidmuo taip pat buvo svarbus, nes nuo jų požiūrio į savų vaikų elgeseną priklausė jų ateitis, saugumas:

„Beveik visų hipsterių tėvai savo vaikus palaikė ir buvo tolerantiški. Kai kurių tėvai sovietinėje sistemoje užėmė aukštas pareigas: dirbo milicijoj ar dar kur. Tai dažnai mus gelbėdavo. Nors buvo ir tokių tėvų, kurie labai neigiamai žiūrėjo į hipiavimą ir nepalaikė savo vaikų. Tačiau tėvų garbei turiu pasakyti, kad dauguma jų toleravo savo vaikus.“ (O. Zacharenkovas)

Dauguma hipiuojančio jaunimo buvo kilę iš vidutinės, tačiau gana pasiturinčios klasės. Didžioji dalis hipių tėvų buvo inteligentai, o neretai kai kurie iš jų buvo sovietinei nomenklatūrai artimi žmonės.

Ilgaplaukių mados ir žargonas

Svarbiausias požymis, skyręs hipius nuo likusios visuomenės dalies, buvo išvaizda, ryškiausiai išreiškusi jų identitetą. Jaunimui visuomet būdinga išsiskirti iš pilkosios masės, tačiau prieš visuomenę maištaujantiems hipiams tai buvo ypač aktualu, nes jie itin norėjo pabrėžti nepriklausymą nuo entuziastingųjų ir energingųjų komunizmo statytojų. Hipiams išvaizda turėjo ir tam tikrą simbolinę, ritualinę reikšmę, nes pagal tai jie atskirdavo „savus“ ir „svetimus“.

Vienas iš pagrindinių hipiškos išvaizdos bruožų buvo ilgi plaukai, kurie simbolizavo iššūkį visuomenei, visuotinai priimtų elgesio normų nepaisymą, laisvę:

„Hipiai sakydavo „hair is holy“. Juk ir Jėzus, ir, pavyzdžiui, toks biblijinis personažas Samsonas buvo su ilgais plaukais. Plaukai traukia jėgą, energiją. Gal hipiai to ir nežinojo, bet vis tiek, viskas turi savo priešistorę ir sąsajas.“ (O. Zacharenkovas)

Ilgi plaukai gėlių vaikams turėjo išskirtinę reikšmę. Pirmiausiai jie buvo suprantami kaip universalus ir tarptautinis hipizmo požymis. Tam nemažą įtaką padarė miuziklas „Hair“. Antra, hipių manymu ilgi plaukai buvo Jėzaus simbolis. Būtent su jo atvaizdu save siejo daugelis ilgaplaukių vaikinų. Žinoma, šiam požiūriui pasitarnavo labai populiarus hipių epochos muzikinis kūrinys – roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“.

Komunistų valdžiai, priešingai, ilgi plaukai asociavosi su nešvara ir nevalymu. Kaip visuomenė įsivaizdavo hipius, galėtų parodyti ir nuomonė, dėstoma 1974 metais viename iš jaunimui skirtų žurnalų: „Mes nutylėjome, kad „tikras“ hipis dantų nevalo ketverius metus, kad jo burna išpuvusi, kad jis ne tik nesišukuoja ir neplauna pažastų, bet, atsiprašau, ir kojų – metų metus! Iš mūsų troleibuso jį ar ją išmestų žemyn galva.“
Valdžia tokį „nevalyvumą ir apsileidimą“ šalino paprastai – gaudė hipius ir tuoj pat jiems kirpdavo plaukus. Tokią veiklą praktikavo ir specialios komjaunuolių grupės.

„Hipiui plaukų nukirpimas buvo tragedija. Tai buvo didžiausias žmogaus asmenybės pažeminimas.“ (B. Darasevičius)

Kitas, hipiškos išvaizdos požymis, buvo platėjančios kelnės (“kliošas“), aišku, geriausiai jei tai būtų buvę džinsai, tačiau tuo metu juos įsigyti buvo sunku ir sudėtinga. Galima sakyti, kad hipius rengė giminaičiai Amerikoje į siuntinius įdėdami ir keletą džinsų porų. Džinsus buvo galima nusipirkti juodojoje rinkoje, kuri tuo metu klestėjo, tačiau čia ne visiems kainos buvo „įkandamos“. Pirmieji hipiai daugiau nešiojo platėjančias kelnes, bet paskui atėjo džinsų mada ir didesnė dalis rengėsi džinsais:

„Tuo laiku džinsai turėjo neįkainojamą reikšmę. Jei kas turėdavo blunkančius džinsus – jėga! Kai kada tiesiog gatvėje prieidavo ir prašydavo parduoti džinsus. Jei gerai sumokėdavo tai ir parduodavo. Tada ilgaplaukių ir dar su džinsais į kavines neįleisdavo. Džinsai buvo labai brangūs. Džinsinis kostiumėlis (kelnės ir švarkelis) kainavo apie 400 rublių, o džinsai – apie 180 rublių. Nusipirkti džinsų buvo neįmanoma. Buvo kažkokių lenkiškų džinsų, bet jie neturėjo tokio didelio populiarumo. Jei jau kas gaudavo „firminius“ džinsus, tai trindavo plyta, išblukindavo, o jei praplyšę – tai dar geriau!“ (B. Darasevičius)

Hipių aprangoje vyravo gėlių motyvai – gelėti marškiniai, suknelės. Taip pat gausu įvairių detalių, ornamentų: juostelės ant galvos, karoliai, apyrankės:

„Pats svarbiausiais dalykas mums buvo kuo labiau pritrenkti visuomenę. Ir pritenkti ją taip, kad gatvėje mamos vaikams pirštu rodytų: „Žiūrėk koks pabaisa! Jei nevalgysi košės ir tu toks būsi!“. Man patikdavo šokiruoti, skaudu buvo tik dėl to, kad žmonės apie tave spręsdavo pagal tai, kaip tu atrodai. Tada aš norėjau dar stipriau šokiruoti visuomenę.“ (O. Labanovas)

Ilgaplaukių apranga iš ties buvo labai marga, spalvinga bei iššaukianti, todėl nenuostabu, kad į juos aplinkiniai kreipė dėmesį.

Dar viena svarbi hipių kultūrinės opozicijos forma bei protesto išraiška buvo žargonas. Tuo pačiu jis liudijo apie Sovietų Sąjungos ilgaplaukių specifiką ir spalvingumą. Žargoną hipiai vartojo, norėdami pabrėžti atsiribojimą nuo visuomenės, savo išskirtinumą, madingumą, priklausymą tam tikrai grupei. Jis buvo skirtas sustiprinti verbalinio bendravimo efektą arba paslėpti tikrąją žodžių reikšmę nuo aplinkinių bei vartojamas kaip priemonė atskirti „savus“ nuo „svetimų“. Taip pat žargonas buvo savotiškas žodinis žaidimas ir maskaradas. Jaunimo (šiuo atveju ir hipių) žargonas yra priskiriamas „socialinių“ žargonų kategorijai, kurios funkcija yra kalbą paversti sudėtingesne ir tokiu būdu atimti iš pašalinių galimybę ją suprasti.

Kaip ekstravagantiška bei šokiruojanti hipių apranga juos išskyrė iš pilkosios masės, taip ir egzotiška bei neįprasta jų kalbos maniera gerokai prasilenkė su sovietinių piliečių tradicinės elgsenos supratimu. Hipių žargoną sudarė atstumtųjų pasaulio (pvz.: nusikaltėlių) žargono elementai bei skoliniai iš kitų užsienio kalbų (daugiausiai anglų bei rusų kalbų).

Lietuvos hipių žodyne buvo vartojami lietuviški, angliški ir rusiški žodžiai.

„Lietuvos hipių slenge buvo daugybė angliškų žodžių. Rusijoje buvo rusų ir anglų kalbų mišinys, o Lietuvoje – lietuvių, rusų, anglų. Pavyzdžiui, tarp mūsų buvo žodis „ibn“ – reiškė „sūnus“, nors su šiuo žodžiu buvo galima pasakyti bet ką. Slengas taip pat buvo mūsų skiriamasis bruožas, protestas, kuris buvo sąmoningas.“ (O. Labanovas)

Kiekviena ilgaplaukių grupė, taip pat hipiai iš skirtingų miestų, muzikantai, turėjo savo slengą, išskirtinį savo žodyną. Pavyzdžiui, pagrindiniam Vilniuje „Brodo“ jaunimo sambūriui priklausę gėlių vaikai turėjo ir tam tikrą „brodo“ žargoną.

„Brodo“ (ir muzikantų) žargonas
pagal O. Zacharenkovą

Apsinešęs – girtas
Bachūras – vaikinas
Barškintis – mylėtis
Barškutis – laisvo elgesio mergina
Bemba – būgnai
Bigbytovcas – roko muzikantas
Bitlas – ilgaplaukis
Brigada – ansamblis, orkestras
Chebra – kompanija, grupė
Čirpynė – gitara
Čiosas – uždegantis ritmas
Čiura, čava, čiuvicha – panelė
Čiuvas – vaikinas
Dežurnaja stopočka – taurelė muzikuojant
Drajus – uždegantis ritmas
Dūda – pučiamasis instrumentas
Dūdorius – pūtikas
Dulkės – seksas
Dulkės rūksta – mylimasi
Fleitistas – kvailys
Gitarastas – (prastas) gitaristas
Gitaruoti – skambinti gitara
Grajokas – muzikantas
Grajus – grojimas
Jonika – elektriniai vargonai
Kaifas – 1) malonumas; 2) alkoholis
Kaifiškas, kaifingas – puikus
Kaifuoti – 1) mėgautis; 2) gerti
Kala per stogą – duoda į galvą, svaigina
Kalti – kūniškai mylėti
Kiernas – girtas
Kyras – alkoholis
Komanda – ansamblis, orkestras
Lempą pilti – girtauti
Maikas – mikrofonas
Menstruatorius – mediatorius
Mikas – 1) lytinis organas; 2) šunsnukis
Mikrafas – mikrofonas
Močinti – gerti
Pasirašyti, rašytis – sutikti
Reverberis – reverberatorius
Rifas – pasikartojanti muzikinė frazė
Saksas – saksofonas
Solinukas – solinis būgnas
Stipriakas – stiprintuvas
Triomelis – solinis būgnas
Užlempėjęs – girtas
Vamzdžiai – pučiamieji
Vincas – 1) lytinis organas; 2) šunsnukis
Virinti – virtuoziškai groti
Vokalinti – dainuoti