Vienišumas ir gailestis
„Vienišas žmogus – tai tik šešėlis, o tas kurio nemyli, vienišas visur ir su visais“.
Šie Žorž Sand žodžiai apie kiekvieną, kurio gyvenime buvo vaikystė. Jaučiant gilų vidinį nerimą, nepasitikėjimą žmonėmis ir pačiu savimi, sunku nebūti vienišu, tiksliau – tokiu nesijausti.
Apie tai, kas yra vienatvė, mes sužinojome dar savo vaikystėje. Po eilinio tėvų pravesto auklėjamojo renginio vaikas jaučiasi nemylimas, nesuprastas, nereikalingas ir, atitinkamai, vienišas. Kaip tik tuo metu mes ir išmokome savęs gailėti, atsirado gabumai netgi kažkuria prasme mėgautis tais jausmais.
Šioje vietoje tradiciškai suveikia įprastas fiziologinis mechanizmas. Kai mus auklėdavo ir bardavo, mes jausdavome ganėtinai
aurius jausmus. Bet, kai tik ši kančia baigdavosi, mus palikdavo ramybėje ir mes galėdavome pasilepinti bausmės pabaigtuvėmis. Būtent tuo momentu mes jausdavomės vieniši ir gailėdavome savęs. Reguliarus derinys teigiamo pastiprinimo (bausmės pabaigos) ir atitinkamų veiksmų (vienatvės ir gailesčio sau), suformuoja mūsų smegenyse stiprų sąlyginį ryšį – mums šie jausmai tapo malonūs.
Paradoksalu, bet faktas – būdami vienumoje mes kenčiame, bet mums tai malonu, kad ir nesąmoningai.
Ar mes suvokiame, kad pergyvendami slegiantį vienatvės jausmą ir gailėdamiesi savęs, mes patiriame pasitenkinimą? Greičiausiai ne.
O, jei pabandyti nors laikinai pamiršti apie šį jausmą? Jei susimąstyti apie tai, kokia realiai yra mūsų padėtis?
Iš tiesų, ar mes tikrai esame tokie jau vieniši, turėdami savo tėvus? Taip, jie dažnai nesuprato ir nesupranta mūsų, taip jie turi savo supratimą, kaip mums reikia gyventi, ką mes turime Daryti ir visa kita. Gal būt kaip tik tai mus ir neramina, graudina, siutina… Bet, kita vertus, ar taip jau daug pasaulyje yra žmonių, kurie nuoširdžiai linki mums laimės? Tegul jie supranta ją kažkaip savaip, ne taip, kaip mes, tegul tie bandymai padaryti mus laimingais ne visada pavyksta, bet pats tas noras – savaime yra vertybė.
Gal būt teisinga būtų vertinti ne tai kas pavyksta, o tai, ką norima padaryti. Jei ne visame kame, tai nors mūsų santykiuose su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Žinoma, mums norėtųsi jaustis mylimais, mums neužtenka vien to, jog mes žinome, kad mus myli. Bet, kad šito pasiekti, mes mažų mažiausiai turime kalbėtis viena kalba, o tai, įvertintus mūsų pakankamai skirtingą gyvenimišką patirtį, kartais nėra lengva. Taip, mes ir mūsų tėvai esame skirtingi. Bet vienas dalykas suriša mus visam gyvenimui – biologiškai (genetiškai) mes esame labai panašūs. To neįmanoma nepastebėti, jei žiūrėsime ne į tai, ką daro, o į tai, kaip jie tai daro. Jei atidžiau pažvelgsime, tai pamatysime, kad mūsų beveik vienoda gestikuliacija, mimika, eisena, tokie patys yra reagavimo ypatumai. Gal būt mes esame lygiai taip pat užsispyrę, tokio pat stipraus charakterio, turime tas pačias silpnybes, trūkumus ir manieras. Skiriasi mūsų vidinis turinys, nulemtas aplinkos, kurioje ir mes, ir mūsų tėvai formavosi, bet psichologinis pamatas – jis panašus ir net labai! Jei mąstyti ta pačia kryptimi, tai argi pateisinama kaltinti tėvus tais nusikaltimais, dėl kurių jie nekalti? Jie neturėjo kitos, juo labiau, mūs supančios aplinkos, taip kad jie tiesiog negalėjo gautis kitokiais. Gal būt šis suvokimas padės mums lengviau įveikti mūsų prieštaravimus? Ir, jei tai pavyks, ar mes nepasijusime kur kas labiau laimingi? Greičiausiai taip. Blogiausiu atveju vienatvės pojūtis mus tikrai nebegrės…
Jei rimtai, tai negalima būti vienišu, būnant tarp žmonių. Toks pojūtis, jei jis kyla, tai tik pojūtis ir nieko daugiau. Mes galime sustiprinti ir išvystyti šį jausmą, bet ar nuo to mums bus lengviau gyventi? Ir kas tada bus kaltas dėl mūsų nelaimių – mūsų tėvai, ar vis dėl to mes patys?
Kur kas svarbiau atsakomybę už savo laimę prisiimti patiems, nei perduoti ją kažkam kitam. Galiausiai, mums nėra ką dalintis ir apie ką ginčytis. Mes ir mūsų tėvai – amžiams esame vienoje valtyje ir tame, greičiausiai, nėra jokios “tragedijos”. Tragedija prasideda tada, kai mes bandome tėvų atsižadėti…
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę – uždaryti, o ne užtrenkti…
